Pereiti prie turinio

Osiris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Senovės Egipto dievybė:
Osiris (ws rs)
Užrašymas:
Q1
D4
A40
Klasė:
Globoja: pomirtinį pasaulį
Tėvai: Gebas ir Nut
Sutuoktinis: Izidė
Palikuonys: Horas
Garbinimo centras: Abidas
Dangaus kūnas: Orionas
Simbolis

Osiris, dar užrašomas kaip Ozyris ar Oziris (egip. wsjr > Asar, Yasar, Ausar, Ausir, Wesir, Usir, Wusir, kopt. ⲟⲩⲥⲓⲣⲉ, sen. gr. Ὄσιρις, lot. Osiris, Osiridis) egiptiečių mitologijoje – mirties, pomirtinio pasaulio ir derlingumo dievas, pirmasis visos žmonijos karalius. Ketvirtasis iš dievų (po Ra, Šu ir Gebo), valdančių Egiptą. Atlieka civilizacijos steigimo funkcijas.

Osiris atliko įvairias funkcijas, susijusias su metų laikų kaita, su jo, kaip augančio grūdo, augalijos pasaulio ir derlingumo dievu, kuriam mirus, prasideda „sausros“ sezonas, o vėl prisikėlus – gamtos atgimimas. Ozirio kūnas-šventykla yra dausų pasaulis, kurio dėka palaikomi gamtos kalendoriniai ritmai.

Osiris yra pirmagimis dievų Gebo ir Nut sūnus, dar gimstant paskelbtas „visų viešpačiu“. Deivės Izidės (Aset) brolis bei vyras. Horo Jaunesniojo tėvas. Dievo Seto bei deivės Neftidės brolis.

Ozirio statula Kairo muziejuje

Kulto srityje reiškiasi šventojo jaučio, paukščio „Bennu“, Džed stulpo pavidalais. Džed stulpas simbolizuoja prisikėlimą, tai Osirio stuburas, falas, kosminio medžio kamienas ir pasaulio ašis. Osirį simbolizuoja visas Oriono žvaigždynas arba viena jo žvaigždė.

Osiris vaizduojamas kaip karališkoji mumija žaliu veidu, laikanti valdžios simbolius. Toks atvaizdas siejamas su vynuogienojais, lotosu ir pasakymais: „Aš (mirusysis) – Osiris… aš gyvenu, augu kaip grūdas“. Aš – miežio grūdas. Svarbiausias paveikslo aspektas – jo, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo, vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Osiris susijęs taip pat su Nilu ir mėnuliu.

Kitas Osirio paveikslo aspektas susijęs su svarbia senovės egiptiečių mentaliteto antinomija „mes – jie“, „mūsų geroji žemė – jų blogoji žemė“, „mūsų gerasis dievas – jų blogasis dievas“. Čia Osiris yra geranoriškas Egipto valdovas, o Setas – piktųjų jėgų įsikūnijimas.

Osiris glaudžiai susijęs su valdovu ir jo valdžia. Miręs faraonas yra Osiris, gyvasis faraonas – Horas.

Iš pradžių Osiris buvo Džedu miesto (Nilo deltoje) vietinis derlingumo dievas, o nuo Senosios Karalystės laikų (apie 2700–2181 m. pr. m. e.) iki pat I tūkst. vidurio pradėtas garbinti visame Nilo slėnyje. Pagrindinis Osirio kulto centras buvo Abidosas.

Ilgainiui Osirio populiarumas vis didėjo ir apogėjų pasiekė graikų – romėnų laikais, kai nemirtingumo troškimas tapo viena svarbiausių žmogaus mentaliteto ypatybių, skatinusių ir kitų mirštančių bei prisikeliančių dievų kulto paplitimą. Populiarumo įgijo sinkretiškas Osirio ir Apio junginys – dievas Serapis, apie kurį romėnų istorikas Tacitas rašė, kad „tai buvo dievas, kurį ši prietaringa tauta, Aleksandrijos gyventojai, garbino labiau už kitus dievus. Vieni laiko šį dievą graikų dievu Eskulapu, nes jis gydo ligas, kiti tvirtina, jog jis yra seniausias Egipto dievas“.

Osiris uždraudžia kanibalizmą, išmoko žmones žemdirbystės (įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus), kulinarijos (kepti duoną, spausti vyną, daryti alų), amatų, gydymo meno. Pastato pirmuosius miestus ir šventyklas, įveda religines apeigas, išranda muzikos instrumentų.

Lydimas Toto, Anubio ir Upuato, Osiris užkariauja Aziją ir paskleidžia civilizaciją.

Vienas iš labiausiai paplitusių senovės egiptiečių mitų ciklų yra skirtas Osiriui. Pažymėtina, kad senovės egiptiečiai neturėjo suformavę vieningos Osirio mitologijos interpretavimo tradicijos. Tai galima būtų paaiškinti dideliu šio mito populiarumu: nebuvo reikalo daryti tokio apibendrinimo, taip pat nepaprastu Osirio daugiareikšmiškumu ir paslaptingumu, kuriuos pripažino patys senovės egiptiečiai: „Tavo esmė, Osiri, tamsesnė nei kitų dievų“.

Piktas ir pavydus Osirio brolis Setas užmuša Osirį, sudeda į sarkofagą arba į akacijos kamieną ir įmeta į Nilą, kuris nuneša jį į jūrą ir nuplugdo į Finikijos miestą Biblą (senuoju variantu – į Duatą arba Dangiškąjį Okeaną). Izidė suranda Osirio kūną ir parveža į Egiptą. Tačiau Setui pavyksta sukapoti jį į 14 gabalų ir išmėtyti po visą Egipto žemę. Izidė surenka kūno dalis, pritrūksta tik vienos – falo. Anubiui ir Totui padedant, paruošia mumiją, o magijos dėka, pastoja nuo Osirio lavono ir pagimdo sūnų Horą. Horas vėliau atkeršija už tėvą, nugalėdamas Setą ir atgaivina savo tėvą. Osirio prisikėlimas skatina visos gamtos atgimimą, tačiau Osiris atsisako grįžti į žemę, Egipto valdymą jis atiduoda Horui, o pats lieka pomirtinio pasaulio valdovu ir mirusiųjų teismo kolegijos pirmininku.

Osirio, kaip visa ko valdančio dievo, atitikmuo būtų graikų dievas Dzeusas ir romėnų dievas Jupiteris. Helėnų tapatinamas su Dionisu ir Hadu.