Oslo susitarimai

Icchakas Rabinas, Bilas Klintonas ir Jesiras Arafatas

Oslo susitarimai (arab. اتفاقيات أوسلو; hebr. ‏הסכמי אוסלו‏‎) – 1993 m. Vašingtone^[1] ir 1995 m. Taboje^[2] parašyti susitarimai tarp Izraelio ir Palestinos valstybės. Oslo susitarimai yra Oslo proceso, prasidėjusio 1993 m., dalis. Oslo susitarimai yra laikomi Pirmosios intifados pabaiga. Vis dėlto, nesėkmingas 2000 m. Camp David viršūnių susirinkimas išprovokavo Antrosios intifados pradžią.^[3]

Oslo susitarimai leido susikurti Palestinos savivaldai, kuriai buvo paskirta Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo dalių savivalda; taip pat pripažino Palestinos išsivadavimo organizaciją kaip Izraelio partnerį derybose dėl likusių klausimų. Nagrinėti klausimai susiję su Izraelio ir Palestinos autonomijos sienomis, Izraelio gyvenvietėmis Palestinos teritorijoje, Jeruzalės statusu, Izraelio karinių pajėgų laikymu palestiniečių teritorijose ir jų kontrolę po to, kai Izraelis pripažino Palestinos autonomiją, bei palestiniečių teisę grįžti į Palestinos teritorijas. Vis dėlto, Oslo susitarimai Palestinos valstybės nesukūrė.^[4]

Oslo susitarimai, nors ir nebuvo pasirašyti Osle, pavadinti dėl norvegų, kurie teisėjavo šiose derybose.

Šaltiniai

[1] Declaration of Principles on Interim Self-Government Arrangements

[2] Israeli-Palestinian Interim Agreement on the West Bank and the Gaza Strip

[3] Oslo Process Archyvuota kopija 2013-12-24 iš Wayback Machine projekto.

[4] ttps://www.nytimes.com/1994/05/05/world/mideast-accord-overview-rabin-arafat-sign-accord-ending-israel-s-27-year-hold.html"

[1]

[2]

[3]

[4]