Rūkas

Rūkas apgaubęs San Fransisko įlanką

Laukai skendi migloje

Kalnai skendi ūkuose

Rūkas virš Kaviškio ežero

Rūkas – ore susidariusi gausi smulkių vandens lašų arba kristalų sankaupa, dėl kurios horizontalus matomumas atmosferos priežemio sluoksnyje yra mažesnis nei 1 kilometras. Jei matomumas kinta nuo 1 iki 10 kilometrų, šis reiškinys vadinamas rūkana. Rūkas, kai matomumas siekia 50 m ir mažiau, vadinamas labai stipriu (tirštu) ir yra labai pavojingas, 50–200 m – stiprus, 200–500 m – vidutinis.

Rūkas kaip ir debesys atsiranda, kai ore kondensuojasi vandens garai. Kai oro temperatūra aukštesnė kaip -20 °C, rūkas paprastai būna vien iš vandens lašelių. Rūkas, susimaišęs su dūmais ir dujiniais atmosferos teršalais, vadinamas smogu. Kuo rūkas vandeningesnis (g/m³) ir kuo didesnės jo dalelės, tuo mažesnis matomumas.

Rūkams būdingas didelis kintamumas laike ir erdvėje, jų skaičius gali skirtis ir net visai nedidelėje teritorijoje. Reiškinys yra sietinas ne tik su bendrąja atmosferos cirkuliacija, jos savybėmis, bet ir vietiniais veiksniais, t. y. vietovės aukščiu, reljefo formomis, vandens telkiniais, pelkėmis, šaltiniais ir kt., kurių poveikis yra labai svarbus rūko susidarymui. Ežerai, pelkės, upių slėniai, šaltiniai yra vienas iš pagrindinių vietinių (spinduliuotinių) rūko susiformavimo veiksnių. Didžiausias rūko dienų skaičius yra susijęs su ciklonine veikla, kai šiltas oras iš Atlanto vandenyno užteka ant jau atšalusio Žemės paviršiaus.

Rūšys

Pagal susidarymo sąlygas rūkai gali būti: advekciniai, kai oro masės su tam tikra temperatūra ir drėgnumu yra nunešamos į kitą teritoriją, turinčią kitokią temperatūrą ir drėgnumą, spinduliuotiniai, susidarantieji dėl vietovės atšalimo, ypač esant mažai debesuotam orui, ir mišrūs, advekciniai – spinduliuotiniai, kurie susidaro esant abiem veiksniams. Visi kiti rūkų tipai yra susiję su garavimu, maišymusi, oro grafija, frontais, pakrančių miestais – tai dažniausiai yra vietinės reikšmės rūkai.

• Radiacinis rūkas susidaro ties sausuma, kai dėl Žemės spinduliavimo dažniausiai giedrą dieną arba ramią naktį oras atvėsta iki rasos taško temperatūros. Saulei patekėjus, toks rūkas greitai išsisklaido, bet žiemą gali išsilaikyti net keletą parų. Radiacinio rūko sluoksnis dažniausiai būna plonas, nuo kelių iki dešimties metrų. Spinduliuotinių rūkų susidarymui palankiausios sąlygos yra didelis paros oro temperatūros ir paklotino paviršiaus temperatūros skirtumas.

Radiaciniams rūkams susidaryti reikalingos tokios sąlygos:

1. Giedra arba tik plunksniniai debesys (padidėjus debesuotumui, žemės paviršius negali pakankamai atvėsti);
2. didelis santykinis oro drėgnis pradiniu momentu (kuo jis didesnis, tuo greičiau oras taps prisotintas vandens garų);
3. ramus oras, kai vėjo greitis iki 2 m/s (jei vėjas stiprus, padidėja turbulentinis oro maišymasis ir rūkas nesusidaro);
4. šalto oro sutekėjimas į daubas, slėnius ir žemumas (čia pirmiausia oro temperatūra nukris į rasos taško, todėl gali susidaryti „rūkas vietomis“).

• Advekcinis rūkas susidaro atvėsus orui šiltoje oro masėje, kai ši užslenka ant šaltesnio paklotinio paviršiaus. Oro masėje susidaro priežeminė temperatūros inversija, todėl vandens garų kondensacija prasideda pažemyje ir plinta iki inversijos viršutinės ribos. Advekciniai rūkai būdingi šaltajam pusmečiui. Tokių rūkų tipui priklauso ir pakrančių rūkai, susidarantys sausumoje, vėjui pučiant nuo jūros. Pakrančių rūkai Baltijos pajūryje dažniausiai būna vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą.
• Rūkai, kurių viena iš susidarymo priežasčių yra garavimas iš vandens telkinių, vadinami garavimo rūkais. Jie dažniausiai susidaro vasaros ir rudens vakarais bei naktimis, orui virš ežerų ir upių pakankamai atvėsus. Pakankamos sąlygos garavimo rūkui formuotis susidaro slenkant šaltai oro masei šilto vandens (arba labai šlapios sausumos) paviršiumi. Todėl, kad susidarytų garavimo rūkas, dar būtinas radiacinis oro atvėsimas arba šalto oro advekcija. Žiemą garavimo rūkas pasirodo virš neužšalusių vandens telkinių, staiga atvėsus orams. Tada susidaro intensyvų garavimą skatinantis net keliolikos laipsnių skirtumas tarp vandens ir oro temperatūros.
• Maišymosi rūkai gali susidaryti dėl horizontalaus arba vertikalaus oro masių maišymosi. Jeigu susiduria du skirtingos temperatūros oro tūriai, kuriuose santykinis oro drėgnumas artimas 100 %, tai jiems susimaišius vandens garų slėgis gali viršyti sočiųjų vandens garų slėgį, vandens garai ima kondensuotis ir susidaro rūkas. Oro masių maišymasis yra pagrindinė frontinių rūkų susidarymo priežastis. Šis procesas vyksta ir susidarant pakrančių rūkams, kai esti dideli terminiai kontrastai tarp sausumos ir vandens.
• Prie atskro rūkų tipo galima priskirti rūkus, susidarančius dėl kuro deginimo (smogas). Kai oras labai šaltas ir sausas, sudegusio kuro dūmai gyvenvietėse ir miestuose gali padidinti kondensacijos branguolių kiekį ir santykinį oro drėgnį tiek, kad susidarys rūkas. Jis nėra susijęs nei su oro atvėsimu, nei su garavimu.

Poveikis

Rūkas Zauerlande, Vokietija

Klimatinė informacija apie rūką reikalinga saugiam transporto, aviacijos, geležinkelių, jūrų ir kitų transporto priemonių eismui. Žemės ūkyje rūkai gali suvaidinti teigiamą vaidmenį, sumažindami pavasario ir rudens šalnas. Miesto rūkai kartu su išmetamais teršalais gali kenkti žmonių sveikatai, kadangi neigiamas dūmų ir dujų poveikis esant rūkui yra daug stipresnis, negu giedru oru.

Lietuvoje

Lietuvoje vidutiniškai per metus būna 41–105 rūko dienų. Daugiausia jų pasitaiko Žemaičių aukštumoje (90-105 dienos), o mažiausiai Vidurio Lietuvos žemumoje (38-51 dienos). Didžiojoje Lietuvos dalyje rečiausiai rūkai susidaro gegužės–liepos mėnesiais (pačiame pajūryje liepą–rugsėjį), o dažniausiai spalį–gruodį. Gana dažni ir ilgai trunkantys rūkai būna pajūryje arba netoli jo. Pajūryje dažniausi rūkai pavasario pradžioje.

Vidutinė vieno rūko trukmė yra 4–6 valandos, o maksimaliai gali tvyroti net keletą parų. Reikia pažymėti, kad su rūko dienų skaičiumi keičiasi ir rūko trukmė. Kuo daugiau rūko dienų, tuo rūkas turi ilgesnę trukmę. Vidutiniškai ilgiausia vieno rūko trukmė būna antroje rudens pusėje–žiemos pradžioje (pajūryje antroje žiemos pusėje–pavasario pradžioje). Trumpiausiai vienas rūkas trunka pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje (pajūryje antroje vasaros pusėje).

Per metus rūkas Lietuvoje vidutiniškai būna nuo 350 iki 650 valandų. Ilgiausiai rūkas tvyro Žemaičių aukštumoje ir Rytų Lietuvoje. Rečiausiai rūkas susidaro gegužę-liepą, o dažniausiai – lapkritį-kovą (pajūryje kovą-gegužę).

Lietuvoje yra priimta manyti, kad rūkas tampa labai pavojingas tuomet, kai matomumas sumažėja iki 500 m ir dar labiau. Tada sutrinka eismas keliuose, darbas oro ir jūrų uostose. Jei rūkas neišsisklaido iki 12 val. ir daugiau, o matomumas mažiau nei 100 m – tai stichinis rūkas.

Išskirtiniai rūkai:

• 1975 m. sausio 19–20 d. Dotnuva 12 val. 36 min. skendėjo tirštame rūke;
• 1967 m. sausio 20–21 d. Šilutę 14 val. 12 min. gaubė rūkas;
• 1975 m. sausio 23–24 d. Vėžaičiai 16 val. 18 min. skendėjo tirštame rūke;
• 1975 m. kovo 8 d. ir 1994 m. kovo 9–10 d. Vilniaus oro uostas daugiau kaip 15 val. skendėjo tirštame rūke;
• 1966 m. lapkričio 12–13 d. Nida 16 val. skendėjo tirštame rūke;
• 1984 m. lapkričio 2–3 d. Varėną 18 val. dengė tirštas rūkas.

Literatūra

• Rūkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 583
• Arūnas Bukantis. 2009. Atmosferos reiškiniai

Taip pat skaitykite

• Migla