Rudoji nykštukė

Hercšprungo ir Raselo diagrama

Spektrinė klasė

Rudosios nykštukės

Baltosios nykštukės

Raudonosios nykštukės

Subnykštukės

Nykštukės

Pagrindinė seka

Submilžinės

Milžinės

Šviesiosios milžinės

Supermilžinės

Hipermilžinės

Absoliutinio

ryškio

skalė

Rudoji nykštukė Gliese 229B. Kairėje – Palomaro observatorijos nuotrauka, dešinėje – Hablo kosminio teleskopo. Nykštukė sukasi apie kitą, daug stambesnę žvaigždę (kairėje)

Rudosios nykštukės – dydžiu tarpinę tarp žvaigždžių ir planetų padėtį užimantys kosminiai objektai, pernelyg maži, kad juose galėtų vykti branduolinės (vandenilio virsmo heliu) reakcijos. Žvaigždėms įprastos branduolinės reakcijos galimos tik jei dangaus kūno masė viršija maždaug 0,08 $M_{\odot }$ (Saulės masių), arba 80 Jupiterio masių.

Dangaus kūno priskyrimas kategorijai

Šiuo metu tebevyksta diskusijos kam (rudosioms nykštukėms ar planetoms) priskirti maždaug ties maždaug 13 Jupiterio masių ($M_{J}$) riba esančius dangaus kūnus. Bet kuriuo atveju ties šia riba jau galimos deuterio, o maždaug ties 65$M_{J}$ taip pat ir ličio branduolinės reakcijos. Dėl visą tūrį apimančios konvekcijos rudoji nykštukė neturi chemiškai skirtingų vidaus sluoksnių. Kai kada šie dangaus kūnai turi savo planetų. Daugiausia pagal spektro ypatumus žinomos rudosios nykštukės skirstomos į M, L, T ir Y klases (Y klasė šalčiausia). Daugiausia energijos išspinduliuojama infraraudonojoje spektro dalyje. Mažiausia žinoma rudoji nykštukė yra apie 8 $M_{J}$, ji turi savo planetų sistemą. Ginčijamasi ir dėl žinomo 7 $M_{J}$ objekto, teigiant, jog nors ir planetos dydžio, jis greičiausiai atsirado kitaip. Stambios planetos dydžio kūnas, susiformavęs ne kaip planeta (iš proplanetinio disko, o kaip žvaigždė vadinamas planema (planetos masė - nors šis terminas nėra plačiai prigijęs).

Struktūra

Didesnėse nykštukėse matmenis tada palaiko daugiausia degeneruotų dujų spaudimas (kaip baltosiose nykštukėse), mažesnėse - daugiau Kuloninės jėgos (kaip planetose). Dėl šių dviejų kartu veikiančių mechanizmų šios stadijos rudosios nykštukės visos yra gana panašaus, daugmaž Jupiterio dydžio. Dabartiniai modeliai numato, jog rudosios nykštukės gali turėti proplanetinius diskus ir iš arti atrodyti panašiai kaip Saturnas ar Jupiteris. Saturnas ir Jupiteris taip pat panašaus dydžio, nors jų masės skiriasi apie tris kartus.

2006 m. išmatuotos dviejų viena apie kitą besisukančių tokių nykštukių masės buvo lygios 55 ir 35 Jupiterio masėms. Didesnė nykštukė pasirodė esanti šaltesnė, tuo griaudama paplitusius jų evoliucijos modelius. Ginant esamas teorijas, įtariama, jog galbūt nykštukės nėra vieno amžiaus ir sudarė porą vėliau.

Jaunos rudosios nykštukės yra žvaigždės dydžio objektai (minėtos dvi nykštukės yra maždaug Saulės dydžio). Nedaug žemesnė ir jų paviršiaus efektinė temperatūra. Minėtų dviejų nykštukių temperatūros yra 2650 °K (didesniosios) ir 2790 °K (mažesniosios). Saulės paviršiaus temperatūra lygi 5800 °K. Rudosioms nykštukėms vėstant ir traukiantis, jų matmenys sumažėja iki jau tik planetoms būdingų matmenų.

Atradimas

Rudųjų nykštukių egzistavimas buvo įtariamas jau nuo 1980 m., tačiau pirmąją tokią planetą-žvaigždę pavyko stebėti tik 1995 m. Manoma, jog iš tiesų rudųjų nykštukių gali būti netgi daugiau nei paprastų žvaigždžių, tačiau dėl mažo ryškio jas sunku aptikti. Esama hipotezės jog Saulė turi šiuo metu neatrastą rudąją nykštukę - palydovą (Nemezidę). Ši sena hipotezė šiuo metu nėra populiari.

Kitos reikšmės

Rudosiomis nykštukėmis kai kada vadinamos žymiai ataušusios baltosios nykštukės, kuriose branduolinės reakcijos nevyksta ne dėl masės trūkumo, o todėl jog branduolinis kuras jau sudegė. Literatūroje^[1] tokie objektai rudosiomis nykštukėmis nelaikomi.