Senoji rusų kalba
Senoji rusų kalba Pѹсьскъ ѩзыкъ | |
Kalbama | Rytų Europa |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 0 |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
Kalbos išnykimas | ~ XIV a. |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | - |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | - |
ISO 639-3 | orv |
SIL | - |
Senoji rusų kalba, arba senoji rytų slavų kalba (sen. rus. рѹсьскъ ѩзыкъ, rusĭskŭ językŭ) – bendroji rytų slavų kalba, kuria buvo šnekama nuo VI a. iki XIII a.–XIV a. Kijevo Rusioje. Šiai valstybei žlugus, iš senosios rusų kalbos išsirutuliojo baltarusių, rusų, rusinų ir ukrainiečių kalbos. Buvo užrašoma kirilica.[1]
Kalbos bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Linksniuojamieji žodžiai turėjo tris gimines (vyriškąją, moteriškąją ir bevardę), tris skaičius (vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą) ir septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką ir šauksmininką).
Veiksmažodis turėjo tris asmenis (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį), tris skaičius (vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą), šešis laikus: esamąjį, būtąjį nebaigtinį (imperfektą), aoristą, perfektą (sudėtinė forma), pliuskvamperfektą – ankstesnį už perfektu reiškiamą laiką (sudėtinė forma) ir būsimąjį (sudėtinė forma arba įvykio veikslo esamojo laiko veiksmažodis). Visi sudėtiniai laikai nėra paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, jie yra naujesni dariniai, taip pat ir imperfektas susidarė jau slavų kalbose. Veiksmažodis turėjo du veikslus: įvykio (veiksmas baigtas) ir eigos (veiksmas tebetrunka, nėra baigtas). Įvykio veikslas reikštas priešdėliais. Turėtos trys nuosakos: tiesioginė, liepiamoji ir tariamoji.
Iš neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų minėtini dalyviai (veikiamieji ir neveikiamieji), turėję esamąjį ir būtąjį laiką, taip pat su pagalbiniu veiksmažodžiu galėję sudaryti sudėtinį būsimąjį. Vartotas siekinys, turėjęs baigmenį -tъ (kietas priebalsis t su labai trumpu neaiškios kokybės balsio atspalviu, likusiu iš u). Bendratis baigėsi -ti, -či.
Būdinga pleofonija, rytų slavų kalbas skirianti nuo vakarų ir pietų slavų kalbų.
Dukterinės kalbos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartinėse rytų slavų kalbose išnyko linksniuojamųjų žodžių ir veiksmažodžių dviskaita, šauksmininkas gerai išlaikytas tik ukrainiečių kalboje, baltarusių kalboje jis nyksta; rusų kalboje šauksmininkas vartojamas tik su keliais religiniais žodžiais (pvz., rus. vard. Бог (Bog) – šauksm. Боже (Bože)! 'Dieve!'; vard. Господь (Gospodj) – šauksm. Господи (Gospodi)! 'Viešpatie!'; vard. Иисус (Ijisus) – šauksm. Иисусе (Ijisuse)! 'Jėzau!').
Supaprastėjo linksniavimo sistema, išnyko kai kurie priebalsiniai kamienai.
Išnyko siekinys. Veikiamieji būtojo laiko dalyviai su priesaga -l-, vartoti sudėtiniams laikams sudaryti, ilgainiui dukterinėse rytų slavų kalbose įsigalėjo kaip būtojo laiko formos ir išstūmė kitokios darybos praeitį reiškiančius laikus (visai nebeliko imperfekto ir aoristo, o naujoviškas pliuskvamperfektas gyviau vartojamas ukrainiečių kalboje; perfekto formų išlikę ukrainiečių Karpatų tarmėse, pvz., робилисьмо < робили єсьмо 'esame darę', tačiau jomis reiškiamas paprastas būtasis laikas[2]). Kadangi vadinamąjį būtąjį laiką sudaro ne veiksmažodžiai, o dalyviai, šios formos turi giminę ir skaičių, bet ne asmens galūnes; asmenį nurodo įvardis: pvz., tiesiogiai verčiant rus. я был / была (ja byl / byla) 'aš buvęs / buvusi', ты был / была (ty byl, byla) 'tu buvęs / buvusi', он был (on byl) 'jis buvęs', онa была (ona byla) 'ji buvusi', оно было (ono bylo) 'tatai buvę (vns. bev. g.)', dgs. мы, вы, они были (my, vy, oni byli) 'mes, jūs, jie/tatai/jos buvę/buvusios'.
Fonetikoje ir fonologijoje atsirado kai kurių naujovių, įvairiai atsiskleidžiančių atskirose kalbose ir bendrų visoms šiuolaikinėms rytų slavų kalboms: pavyzdžiui, redukuotas (itin sutrumpintas) neaiškios kokybės iš trumpojo u kilęs balsio palaikas ъ žodžio gale dabartinėse rytų slavų kalbose išnyko (plg. sen. rus. домъ (domъ) – rus. дом (dom)) ir kita.
Teksto pavyzdys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ištrauka iš „Sakmės apie Igorio žygį” (parašyta apie XII a.; čia XV a. nuorašas iš Pskovo rankraščio). Šioje transliteracijoje y = kietoji i (= rus. ы, lenk. y), ŭ = vos tariamas u ar o tipo balsis.
Kirilica | Не лѣпо ли ны бяшетъ, братые, начати старыми словесы трудныхъ повѣстій о полку Игоревѣ, Игоря Святъ славича? Начатижеся тъ пѣсни по былинамъ сего времени, а не по замышленію Бояню. Боянъ бо вѣщій, аще кому хотяше пѣснѣ творити, то растекашется мыслію по древу, сѣрымъ волкомъ по земли, шизымъ орломъ подъ облакы. |
---|---|
Lotyniškais rašmenimis | Nie lepo li ny biašietŭ, bratye, načati starymi sloviesy trudnychŭ povestij o polku Igorieve, Igoria Sviatŭ slaviča? Načatižiesia tŭ pesni po bylinamŭ siego vriemieni, a nie po zamyšlieniju Bojaniu. Bojanŭ bo veščij, aščie komu chotiašie pesne tvoriti, to rastiekašietsia mysliju po drievu, serymŭ volkomŭ po ziemli, šizymŭ orlomŭ podŭ oblaky. |
Vertimas | Ar ne geriau mums, broliai, pradėti gailią senovinę sakmę apie Igorio žygį, Igorio Sviatoslavičiaus? Arba teprasidedie jam giesmė pagal šių dienų pasakojimus – ne pagal Bojano sumanymą. Juk Bojanas aiškiaregis, kai giesmę kam sudėti norėdavęs, mintimis – medžiais, vilku pilkuoju – žeme, ereliu melsvuoju – palei debesis skriedavęs. |
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Senąja rusų kalba klausytis „Sakmės apie Igorio žygį” ištraukų
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- А. И. Соболевский. Очерки из истории русского языка. Киев, 1884.
- Елизаровский И. А. Русский язык XI—XVII веков. — Архангельск, 1935. — 108 с.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Old Russian“. University of Texas at Austin. Nuoroda tikrinta 31 May 2017.
- ↑ Н. С. Токарська. „Отецьке слово, слово золоте...“. Suarchyvuotas originalas 2017-10-04.
|