Serijinis žudikas
Serijinis žudikas – asmuo, kuris tyčia nužudo du ar daugiau žmonių,[1] paprastai siekdamas psichologinio, dažnai seksualinio pasitenkinimo.[2][3] Dauguma institucijų serijinio žudiko sąvokos reikalavimuose nustato tris per tam tikrą laiką įvykdytas žmogžudystes,[2] kitos ją padidina iki keturių arba sumažina iki dviejų.[4] Jų aukas įprastai vienija tam tikri kriterijai kaip demografinis profilis, išvaizda, lytis ar rasė.[5]
Psichologinis pasitenkinimas yra įprastas serijinių žmogžudysčių motyvas, daugelis serijinių žmogžudysčių yra susijusios su seksualiniu kontaktu su auka.[3] Federalinis tyrimų biuras (FTB) teigia, jog serijinių žudikų motyvai gali būti pyktis, jaudulio, finansinės naudos ir dėmesio siekis.[6] Serijiniai žudikai gali siekti aukas nužudyti panašiu būdu, ar kaip kitaip panašiomis aplinkybėmis. FTB atkreipia dėmesį į nustatytą serijinių žudikų elgesio modelį.[7] Pagal šį modelį galima rasti pagrindinius įkalčius, padedančius surasti žudiką ir jo motyvus.[3]
Charakeristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažna serijinių žudikų charkteristika būna ši:
- Jiems būdingi įvairaus laipsnio psichikos sutrikimai ar psichopatija, kas gali lemti pastarųjų žmogžudiškas tendencijas.[8] Pavyzdžiui, asmenį, sergantį psichikos liga gali protarpiais ištikti psichozės būsena, dėl kurios šis manys esąs kitas žmogus ar įtikės, kad jam žudyti nurodė aukštesnės jėgos.[9]
- Jie neretai kentėjo šeimos nario emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą.[10]
- Jiems būdingos parafilijos – fetišizmas, susidomėjimas konkrečiomis kūno dalimis ar nekrofilija, kurios sužadina stiprų poreikį suartėti su savo erotiniu interesu tarsi šis būtų pageidaujamo kūno ar jo dalies reprezentacija. Asmenys praktikuoja parafilijas, kurios yra natūraliai progresuojančios iš vienos į kitą: pavyzdžiui, konkrečios kūno dalys, kurioms skiriamas perdėtas susidomėjimas, ilgainiui virsta simboliniais intereso objektais, kurie tėra nuo kūno atsišakojančios dalys (fetišizmas), kas vėliau galbūt lemia specifinį susidomėjimą vidinėmis kūno dalimis ar lytiniais organais (nekrofilija).[11]
- Jiems nuo vaikystės būdingas elgesys, bylojantis apie smurtinį elgesį ateityje toks, kaip susižavėjimas ugnies destruktyviomis savybėmis ar sadistiniai pomėgiai.[10]
- Jie mokykloje kentėjo patyčias ir patyrė socialinę izoliaciją.[10]
- Kai kurie užsiiminėjo smulkiais nusikaltimais kaip vagystė, sukčiavimas ar vandalizmas.[12]
- Jiems sudėtinga išlaikyti darbo vietą arba šie atlieka kvalifikacijos nereikalaujančius bei menkai apmokamus darbus, nors kiti šaltiniai teigia priešingai.
- Tyrimai byloja, jog serijiniai žudikai pasižymi vidutiniais ar žemesnio lygio kognityviniais sugebėjimais, nors pastarieji dažnai apibūdinami pasižymintys intelekto koeficientu, aukštesniu nei vidurkis.[10][13] Pagautų 202 serijinių žudikų intelekto koeficiento vidurkis buvo 89.[14] Kai kurių pagautų organizuotų žudikų intelekto koeficiento vidurkis buvo kiek aukštesnis nei 99, o neorganizuotų serijinių žudikų vidurkis tesiekė 93. Bendrinis serijinių žudikų, kurie buvo pagauti, vidurkis – 94,7.[15] Vis dėlto pasitaiko ir išimčių, kuomet serijiniai žudikai yra aukšto intelekto ir daug pasiekę visuomenės veikėjai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Serial murder“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-04-22.
- ↑ 2,0 2,1 „Serial killer“. Segen's Medical Dictionary. 2012. Suarchyvuota iš originalo 2016-08-11. Nuoroda tikrinta 2016 m. birželio 15 d – via TheFreeDictionary.com.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Osowki, Kaylee (2018 m. gruodžio 11 d). „Investigating a Serial Killer: The Development of the FBI's Role Told Through Public Documents“. DTTP: Documents to the People. Documents to the People. 46 (4): 19–24. doi:10.5860/dttp.v46i4.6892. S2CID 189532259. Nuoroda tikrinta 2021 m. rugsėjo 22 d.
- ↑ Hough & McCorkle 2016
- ↑ Hickey, Eric W. (2002). Serial Murderers and Their Victims (anglų). Wadsworth Pub. ISBN 978-0-534-54569-7.
- ↑ Morton 2005, p. 4, 9.
- ↑ Freeman, Shanna (2007 m. spalio 2 d). „How Serial Killers Work“. HowStuffWorks. HowStuffWorks. Nuoroda tikrinta 2021 m. rugsėjo 22 d.
- ↑ Morton 2005, p. 95,162.
- ↑ Bartol, Bartol, Curt & Anne 2004, p. 145.
- ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Scott, Shirley Lynn. „What Makes Serial Killers Tick?“ [Kas motyvuoja serijinius žudikus?] (anglų kalba) truTV. Originalas archyvuotas 2010-07-28. Nuoroda tikrinta 2011-01-09.
- ↑ Silva, Leong & Ferrari 2004, p. 794.
- ↑ Mount, George (2007). Predicting Dangerousness [Pavojingumo numatymas] (anglų kalba). Journal of Police Crisis Negotiations. 7: 131–133 psl. doi:10.1300/j173v07n01_11. S2CID 216088854.
- ↑ Holloway, Lynette. „Of Course There Are Black Serial Killers“ [Be abejo, kad yra juodaodžių serijinių žudikų] (anglų kalba). The Root. Originalas archyvuotas 2013-10-13.
- ↑ „Serial Killer IQ“ [Serijino žudiko IQ] (anglų kalba). Originalas archyvuotas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2009-05-13.
- ↑ „Serial Killers: Insane or Super Intelligent?“ [Serijiniai žudikai: bepročiai ar be galo protingi?] (anglų kalba). Psychology Today. Originalas archyvuotas 2024-01-07. Nuoroda tikrinta 2023-02-11.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Hough, Richard M.; McCorkle, Kimberly D. (2016). American Homicide. SAGE Publications. ISBN 978-1439138854. Suarchyvuota iš originalo January 20, 2021. Nuoroda tikrinta September 2, 2020.
- Morton, RJ (2005). „Serial murder multi-disciplinary perspectives for investigators“ (PDF). Federal Bureau of Investigation. Suarchyvuota iš originalo June 15, 2016. Nuoroda tikrinta July 16, 2011.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - Bartol, Bartol, Curt & Anne (2004). Introduction to Forensic Psychology: Research and Application [Teismo psichologijos įvadas: tyrimai ir pritaikymas]. SAGE Publications. p. 555. ISBN 978-1-4129-5830-1.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - Silva, Leong & Ferrari (2004). „A neuropsychiatric developmental model of serial homicidal behavior“ [Neuropsichiatrinis serijinio žmogžudiško elgesio vystymosi modelis]. Behavioral Sciences & the Law. PubMed. pp. 787–799.