Spyruoklė

Apie žaislą žr. Žaislinė spyruoklė.

Spyruoklė – tamprus įrengimas, kaupiantis mechaninę energiją. Dėl savo standžios sandaros spyruoklė, pakeitus jos formą, atpalaiduoja energiją, kurią vėl galima sukaupti įrengimą suspaudus. Gaminamos iš spyruoklinio plieno, rečiau – iš berilinės bronzos, titano, gumos, stiklo pluošto. Spyruoklės būna sraigtinės, taip pat cilindrinės, kūginės, plokščiosios, spiralinės, lėkštinės. Pagal standumą skiriamos pastovaus ir kintamo standumo spyruoklės, pagal veikiančias deformacijas – tempimo, gniuždymo, sukimo, lenkimo spyruoklės.

Naudojamos dažniausiai mašinose ir prietaisuose, nes gerai atlaiko įvairias tempimo, gniuždymo, sukimo apkrovas.^[1]

Istorija

Cilindrinės spyruoklės pradėtos naudoti XV a. durų užraktuose.^[2] Tame pačiame amžiuje išrasti ir spyruokliniai laikrodžiai. 1676 m. paskelbtas Huko dėsnis, teigiantis jog deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui.

Šaltiniai

Vikiteka: Spyruoklė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

↑ Spyruoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
↑ White, Lynn Jr. (1966). Medieval Technology and Social Change. New York: Oxford University Press., p.126-127

[1] Spyruoklė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012

[2] White, Lynn Jr. (1966). Medieval Technology and Social Change. New York: Oxford University Press., p.126-127

[1]

[2]