Tertulijonas

Tertulijonas (Tertulianas, Kvintas Septimijus Florentas Tertulijonas, g. apie 160 – 240 m. Kartaginoje, Afrikoje) – buvo pirmasis krikščionių teologas, rašęs lotyniškai. Tertulijono dėka išsiplėtojo bažnytinė lotynų kalba. Jis pirmas pradėjo vartoti daugelį specialiųjų terminų, paplitusių vėlesniuose krikščionių teologiniuose raštuose. Žinomas kaip seniausias lotynų rašytojas, panaudojęs Trejybės terminą ir parašęs seniausią išlikusį Trejybės teologijos išaiškinimą.

Tertulijonas – karštas tikintysis, savo darbuose priešpastatantis krikščionis ir Romos imperiją, su kurios kultūra ir pagoniškais papročiais jis kovojo.

Gyvenimas ir pažiūros

Gimė šimtininko šeimoje. Nuo vaikystės buvo mokomas graikų, lotynų kalbų, susipažino su antikos klasika. Iki atsivertimo dirbo advokatu (tuo galima abejoti, nes gali būti painiojamas su tuo metu gyvenusi teisininku Tertulijonu), mokė oratorystės. Jaunystėje buvęs pagoniu, turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš krikščionybę ir, kaip daugelis to meto vyrų, buvo pasinėręs į gėdingus malonumus. Jo persivertimas į krikščionybę įvyko apie 197 metus. Į tikėjimą pasinėrė su didžiule aistra, tapo Kartaginos bažnyčios kunigu. Žinomas kaip ankstyvas krikščionybės gynėjas ir polemistas prieš ereziją. Tertulijonas pavadintas "Lotynų krikščionybės tėvu".

Nors ir būdamas konservatyvus, jis sukūrė ir išplėtė naują ankstyvosios bažnyčios teologiją. Tai jis, kalbėdamas apie Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą, taip pat aiškindamas Trejybės slėpinį, į teologijos žodyną įvedė žodžius „prigimtis“ ir „asmuo“. Tertulijonas skelbė krikščioniškąją naujieną, racionaliais argumentais pagrindė jos esmę. Taip pat skyrė nemažai dėmesio krikščioniškosioms moralės vertybėms, pabrėždamas klasikinės filosofijos nustatytų žmogiškųjų dorybių ir krikščionybės skelbiamų moralinių normų tęstinumą. Tertulijonas visuomet pabrėždavo, jog krikščioniui nevalia neapkęsti priešų.

Metams bėgant, Tertulijonas tapo vis reiklesnis krikščionių elgsenos atžvilgiu. Jis visomis aplinkybėmis, net persekiojimo sąlygomis reikalavo iš krikščionių heroizmo. Jo aštri kritika nulėmė jo izoliaciją ir galiausiai atsiskyrimą nuo bažnyčios bendruomenės.

Ilgainiui dėl labai griežto požiūrio į moralės taisykles Tertulijonas pasuka į puritonišką montanistų sektą, kuri tiki, jog artimiausiu metu įvyksiąs Kristaus sugrįžimas. Šiuo žingsniu jis, kaip ir gnostikai, su kuriais kovojo, iškrypsta iš kelio, istoriškai vedusio į laiminančios ir auklėjančios bažnyčios išsiskleidimą ir atsiduria akligatvyje. Tertulijono teorines pažiūras gana stipriai veikė šiurkštesnis, konkretesnis stoikų materializmas. Tertulijonas pasmerkia filosofiją kaip piktų demonų ir žmogaus įžūlumo kūrinį, nors ir neišvengia jos įtakos.

Kūryba

Tertulijono darbai pagal chronologiją, kuria buvo parašyti, negali būti datuoti labai tiksliai. Jie skirstomi į tris kategorijas:

atsiprašančiuosius, ginančius krikščionybę prieš judaizmą;
ginčo dogmatiškuosius, paneigiančius ereziją ir eretikus;
asketiškuosius arba praktiškuosius, kuriuose kalbama apie moralę ir bažnytinę discipliną.

Laiko atžvilgiu darbus galima suskirstyti į tris lengvai atskiriamus periodus, kurie skirstomi į 202 – 203 ir 207 – 208 metų periodus.

Darbai nuo 202 iki 203 metų

Apologeticus;
Ad nationes;
De spectaculis;
De idololatria;
De cultu feminarum Libri II;
Ad uxorem Libri II;
De praescriptione haereticorum
Adv. Marcionem;
De testimonio animae;
Ad martyres;
De baptismo haereticorum;
De baptismo;
De poenitentia;
De oratione;
De patientia.

Brandžiausias veikalas – Apologeticus (Apologija). Ji skirta apginti krikščionybę. Knygoje atmetami kaltinimai slaptais nusikaltimais (kraujomaiša ir pan.) ir visuomeniniais pažeidimais (panieka valstybinei religijai ir privačių paslapčių išdavimas). Bandoma įrodyti, kad krikščionybė yra teisingiausia ir aukščiausia religija.

Knygoje De praescriptione haereticorum teisininko pusė nustelbia krikščionį, esantį autoriaus viduje. De spectaculis ir De idololatria parodo, kad Tertulijonas jau buvo montanistas dar pereinant į jų pažiūras. Kita vertus, De poenitentia atskleidžia, kad jo ankstesnės pažiūros į bažnyčią buvo daug tolerantiškesnės, nei vėlesnės. Iš De oratione ir De patientia galima daug sužinoti apie krikščionišką būdą. O De baptismo turėtų buvo įdomus archeologinis darbas.

Darbai tarp 202 – 203 ir 207 – 208 metų

De censu animae adv. Hermogenem;
Adv. Valentinianos;
Adv. Apelleiacos;
De paradiso;
De fato;
De anima;
De carne Christi;
De resurrectione carnis;
De virginibus velandis;
De corona militis;
De fuga in persecutione;
De exhortatione castitatis;
De scorpiace;
Adversus Hermogenem;
De spe fidelium.

Visi jie parašyti po to, kai Tertulijonas pripažino pranašiškus, tačiau nepagrįstus montanizmo tvirtinimus, bet tuo metu jis dar nebuvo palikęs bažnyčios.