Tupolev Tu-160
| Tupolev Tu-160 | |
| |
| Tupolev Tu-160 | |
| Tipas | Viršgarsinis strateginis bombonešis ir raketnešis |
|---|---|
| NATO kodas | Blackjack |
| Gamintojas | Kazanės aviacijos gamykla |
| Kūrėjas | Tupolev |
| Pirmas skrydis | 1981 m. gruodžio 18 d. |
| Pradėtas naudoti | 1987 m. |
| Pagrindiniai naudotojai | Gaminamas/Naudojamas |
| Pagaminta vnt. | 35 |
Tupolev Tu-160 (rus. Туполев Ту-160, NATO kodas: Blackjack) yra viršgarsinis, kintamos sparnų geometrijos, sunkusis strateginis bombonešis sukurtas Sovietų Sąjungoje, Tupolevo konstruktorių biure. Nors keli civiliniai ir kariniai transporto lėktuvai yra didesni bendrais matmenimis, Tu-160 kol kas yra didžiausias karinis, viršgarsinis ir kintamos sparnų geometrijos lėktuvas gamyboje. Be to, Tu-160 turi iš visų karinių lėktuvų didžiausią pakilimo svorį.
Pradėtas naudoti 1987 m., Tu-160 buvo paskutinis Sovietų Sąjungos strateginis bombonešis. Lėktuvas lieka ribotoje gamyboje, su 16 naudojamų lėktuvų Rusijos karinėse oro pajėgose.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis konkursas dėl viršgarsinio strateginio sunkiojo bombonešio buvo pradėtas Sovietų Sąjungoje 1967 m. Naujasis bombonešis turėjo turėti virš 3 Machų greitį reaguojant į Amerikiečių B-70 Valkyrie. Greitai paaiškėjo, kad toks lėktuvas būtų buvęs per brangus ir nepraktiškas pagaminti, todėl buvo nuspręsta sumažinti reikalavimus(JAV jau buvo atšaukusi savo B-70 bombonešio programą).
1972 m. SSRS KOP paskelbė keičiamos sparnų geometrijos viršgarsinio sunkiojo bombonešio, galinčio skristi 2,3 Macho greičiu, konkursą. Juo buvo siekiama sukurti atsaką į JAV B-1 programą. Tu-144 pagrindu sukurtas Tupolevo projektas, pavadintas „Samolyot 160M“, su prailgintais sparnais konkuravo su Miasiščev M-18 ir Sukhoi T-4. Miasiščevo projektas buvo laikomas favoritu. Tačiau Tupolevo organizacija buvo laikoma turinti didžiausią potencialą užbaigti šį sudėtingą projektą ir 1973 m. buvo paskirta naujo lėktuvo gamybai, remiantis Miasiščevo dizainu.
Naujo sovietinio bombonešio darbai tęsėsi nepaisant B-1A programos nutraukimo, ir tais pačiais metais, SSRS valdžia patvirtino bombonešio projektą. 1981 m. lapkritį Vakarų turistas, skridęs "Aeroflot" lėktuvu, nufotografavo prototipą likus mėnesiui iki jo pirmojo skrydžio 1981 m. gruodžio 18 d. Gamyba buvo pradėta 1984 m. Kazanės aviacjos gamykloje. Buvo planuota pagaminti iki 100 vienetų, tačiau buvo pagaminti tik 35, įskaitant tris prototipus. Antrasis prototipas sudužo skrydyje 1987 m, įgula sėkmingai išsigelbėjo.
Modernizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2006 m., RKOP gavo penkis modernizuotus ir vieną naują Tu-160. Tais pačiai metais buvo paskelbta, kad RKOP kasmet gaus po penkis naujus Tu-160, o tai reiškia, kad per trejus metus visa Tu-160 flotilė gali būti modernizuota, jeigu būtų laikomasi grafiko.
Į pakitimus įeina visiškai nauji prietaisai, visiškas autopilotas su GLONASS pagalba, geresni ir patikimesni NK-32 varikliai. Ginklų atnaujinimai leis naudoti GLONASS naudojančias Kh-55 raketas ir paleisti lazeriu valdomas bombas. Planuojama lėktuvą padengti radaro spinduliuotę sugeriančia medžiaga.
Dizainas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tu-160 yra varomas keturių Kuznetsov NK-321 variklių, pačiais galingiausias varikliais kurie naudojami kariniams lėktuvams. Skirtingai nuo Amerikiečiu B-1B Lancer, kuris sumažino pradinį Mach 2+ reikalavimą B-1A, kad galėtų sumažinti radaro susekimo šansus, Tu-160 gali skrist Mach 2 greičiu tam tikrame aukštyje. NK-321 varikliai efektyvūs skrendant ikigarsiniu greičiu, bet praranda efektyvumą skrendant viršgarsiniu greičiu dėl vilkties.
Tu-160 yra įrengta kuro papildymo sistema skrydyje dėl ilgų nuotolių misijų, tačiau ji naudojama retai. Tu-160 kuro bake telpa iki 130 tonų kuro, kuris lėktuvui leidžia skristi 15 valandų 850 km/h(Mach 0,77) 9,145 metrų aukštyje.
Tu-160 turi Obzor-K puolimo radarą ir teritorijos sekimo radarą "Sopka", kuris leidžia stebėti žemę skrendant mažame aukštyje. Lėktuve taip pat įrengta elektroninis bombų taikiklis. Į kitas elektronines apsaugas įeina aktyvi ir pasyvi EGA.
Tu-160 įgulą sudaro keturi žmonės (pilotas, antrasis pilotas, ginklų sistemų karininkas ir apsaugos sistemų operatorius) kurie sėdi K-36DM katapultavimosi sėdynėse. Pilotas turi "naikintuvo stiliaus" lazdą, bet likusieji instrumentai yra tradiciniai, slėgio matavimo. Įrengtas įgulos poilsio kambarys, tualetas dėl ilgų skrydžių. Lėktuve nėra įrengta elektroninio vaizdavimo, tačiau 2003 m. buvo paskelbta, jog bus modernizuoti visi Tu-160. Į atnaujinimus įeina elektroninis vaizdavimas ir sugebėjimas skraidinti naujus ginklų tipus.
Ginklai laikomi dviejuose vidiniuose skyriuose, kiekvienas iš jų gali išlaikyti iki 20,000 kg svorį. Papildomi ginklai gali būti montuojami lėktuvo išorėje. Tačiau, lėktuvas neturi gynybinių ginklų ir yra pirmasis beginklis pokario Sovietų bombonešis.
Naudojimo istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tu-160 buvo pradėtas eksploatuoti 1987 m., 184-ajame gvardijos bombonešių pulku, dislokuotame Prilukėje
Dislokavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji Tu-160 pulkai buvo pradėti naudoti ilgo nuotolio misijoms 1987 m. balandį, prieš pristatymą publikai 1989 m. aviacijos parodoje. 1989 ir 1990 m. jis pagerino 44 greičio rekordus savo svorio kategorijoje. Iki 1991 m., 19 lėktuvų buvo eksploatuojami 184-ajame gvardijos bombonešių pulke, įsikūrusiame Ukrainos SSR Prilukės mieste. Jais buvo pakeisti Tu-16 ir Tu-23M3. 1991 m. sausį, Borisas Jelcinas sustabdė Tu-160 gamybą. Iki šio termino buvo pagaminti 35 lėktuvai. Tais pačiais metais Rusija nutraukė misijas į atokias Sąjungos dalis.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo, 19 iš 35 lėktuvų paveldėjo Ukraina. 1999 m. aštuoni iš jų buvo perduoti Rusijai, mainais į Ukrainos skolų už energetinių išteklių tiekimą sumažinimą. Ukraina, kuri sunaikino savo branduolinius ginklus pasirašius Nunno-Lugaro bendradarbiavimo grėsmės sumažinimo aktą, sunaikino savo Blackjack'us, išskyrus vieną, kuris saugomas muziejuje.
Antrasis Rusijos KOP dalinys, eksploatuojantis Tu-160, 121-asis gvardijos sunkiųjų bombonešių pulkas, dislokuotas Engelse, buvo sukurtas 1992 m. 1994 m. jis turėjo tik šešis lėktuvus. Tarp 1999 ir 2000 m. aštuoni buvę ukrainietiški lėktuvai buvo perduoti pulkui, 2000 m. perduotas vienas naujai pagamintas Tu-160. 2005 m. lapkritį Rusijos KOP naudojo 14 vnt. Tu-160. Dar du buvo surenkami Kazanės aviacijos gamykoje, vienas iš jų pradėtas eksploatuoti 2006 m. kovą, kitas - po kelių mėnesių. Gruodžio 30 dieną 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dokumentą, kuriame įsakoma RKOP oficialiai pradėti naudoti Tu-160.
Tu-160 pilotai lėktuvą dažnai vadina "baltąja gulbe", dėl jo manevringumo ir akinančios baltos spalvos.
Variantai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tu-160: Bazinis modelis.
- Tu-160V: skystu vandeniliu varomas variantas.
- Tu-160 NK-74: patobulintas(didesnio nuotolio) variantas su NK-74 varikliais.
- Tu-160M: bombonešis naikintuvas, galintis nešti dvi didelio nuotolio, viršgarsines Kh-90 (3M25 Meteorit-A) raketas.
- Tu-160P (Tu-161): labai didelio nuotolio palydos/naikintuvo variantas.
- Tu-160PP: elektroninės kovos variantas, nešantis radijo bangų trukdymo įrangą (rus. ПП - постановщик помех).