Upytės pavieto teismo archyvo pastatas
55°43′55.7″ š. pl. 24°21′39.1″ r. ilg. / 55.732139°š. pl. 24.360861°r. ilg.
| Upytės pavieto teismo archyvo pastatas | |
|---|---|
| |
| Seniausias Panevėžio pastatas, 2008 m. | |
| Vieta | Panevėžys, Kranto g. 21 |
| Statybų pabaiga | 1614 m. |
| Stilius | Renesansas |
| Aukštų sk. | 1 su pastoge |
| Statusas | Valstybės saugomas |
| Reikšmingumo lygmuo | Regioninis |
| Įregistravimo metai | 1993 m. |
| Kodas | 10467 |
Upytės pavieto teismo archyvo pastatas – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (nuo 1993 m.) Panevėžyje, Kranto g. 21.[1] Seniausias Panevėžio namas ir vienintelis išlikęs tokios paskirties Renesanso laikotarpio pastatas Lietuvoje.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po 1564–1566 m. administracinės ir teismų reformos perkėlus Upytės pavieto administracinį centrą į Panevėžį, Panevėžyje veikė pilies, žemės ir pakamario teismai, vyko seimeliai, į kuriuos rinkdavosi pavieto bajorai. Kadangi valstybiniame Panevėžio dvare šioms įstaigoms vietos nebuvo, teismo posėdžiai vykdavo panevėžiečių gyvenamuosiuose namuose ir smuklėse. Pastatyti teismo ir administracinius rūmus Panevėžyje Upytės pavieto atstovai prašė jau 1569 m. Liublino seime ir 1576 m. Torunės seime, tačiau tik 1601 m. Varšuvos seime teismo pastatams paskirtas sklypas. Pagal 1588 m. III Lietuvos Statuto reikalavimus teismo dokumentai turėjo būti sudėti į dėžes, užrakinti trimis užraktais, užantspauduoti antspaudais ir saugomi mūriniame name. Surinkus iš pavieto bajorų lėšų, o Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui skyrus likusią jų dalį, J. Valavičiaus pastangomis statybos pradėtos 1612 m. ir baigtos 1614 m.[3] Į šiaurės vakarus nuo Naujojo Panevėžio turgaus (dabartinė Laisvės aikštė), Nevėžio kairiajame krante iškilo vienaaukštis mūrinis archyvo pastatas ir mūrinis bokštas su rūsiu kaliniams laikyti – tai buvo pirmieji Panevėžio mūriniai pastatai. Šalia stovėjo ir kiti, mediniai, teismo pastatai.[4] 1776 m. inventoriuje Upytės seniūno jurisdikoje esančiame žemės sklype aprašytas šiaudais dengtas teismo pastatas su didele teismo sale, mūrinis žemės ir pilies teismų archyvas, mūrinis kalėjimo bokštas su mūro tvora bei dvi arklidės ir ratinė po vienu šiaudiniu stogu. Visi pastatai tuo metu buvę apleisti ir griūvantys.[5]
Iki šių laikų išliko tik archyvo pastatas, jame XVII–XVIII a. laikyti pavieto teismo įstaigų dokumentai dabar saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (109 žemės teismo, 49 pilies teismo, 3 pakamario ir 1 eksdivizinio teismo knygos).[4][5] Pastatas archyvui naudotas iki XIX a. vidurio, o XIX a. pabaigoje išnuomotas kariniam daliniui. Per Pirmąjį pasaulinį karą tuščią ir paliktą be priežiūros namą užėmė panevėžietis Ničajus. Po karo miesto savivaldybei pastatą atsiimti pavyko tik per teismą. 1925 m. pastate įsikūrė kraštotyros muziejus. Pirmojoje ekspozicijoje buvo Istorijos, Gamtos, Numizmatikos ir Keramikos skyriai. 1927 m. įsteigtas Archeologijos skyrius, o Keramikos skyrius pertvarkytas į Liaudies meno skyrių. 1932 m. muziejus iškeltas į kitas patalpas, pastatas stovėjo apleistas. Po Antrojo pasaulinio karo name įrengtas „Sąjunginės spaudos” sandėlis, o 1951 m. pastatas vėl perduotas kraštotyros muziejui. Po kapitalinio remonto 1958 m. name įrengta ateizmo ekspozicija, 1972 m. – lietuvių liaudies meno, 1996 m. – senųjų medžio skulptūrų ekspozicija. 1984 ir 2003 m. pastatas restauruotas, nuo 2007 m. jame veikia Upytės bajorams skirta ekspozicija.[3]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Viešpataujant laimingiausiajam Zigmantui Trečiajam, šviesiausiajam Vilniaus vyskupui Benediktui Vainai, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos vyriausiajam iždininkui ir raštininkui, taip pat Upytės seniūnui šviesiajam ir kilniajam ponui Jeronimui Valavičiui, jo rūpesniu ir lėšomis šie rūmai kartu su Upytės apskrities žemės ir karo teismų kurija Visagalio Viešpaties Dievo garbei ir visuomenės labui buvo pastatyti 1614 V. m.”
Pastatas nedidelis, stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge, vienos patalpos su dvejomis durimis pietų fasade ir po vieną langą galiniuose fasaduose. Stogas dvišlaitis, dengtas raudonomis keramikinėmis čerpėmis. Fasadai tinkuoti, paryškinti kukliais durų apvadais, piliastrais kampuose ir viršutiniu karnizu. Fasadų sienos tinkuotos.[1]
Iki 1807 m. gaisro pastato patalpa buvo dengta cilindriniu skliautu, raudonų čerpių stogas buvo pusvalmis. Atstatant pastatą įrengtos medinės lubos, dvišlaitis stogas, iškirstos durys šiaurės fasade, pietų fasado durys užmūrytos.[2] Per 1958 m. rekonstrukciją šiaurinės durys užmūrytos, įėjimui vėl pritaikytos abejos durys pietiniame fasade, nugriauti mansardos langai ir medinis prieangis šiaurinėje pusėje, įėjimas į rūsį iš prieangio perkeltas į pastato vidų, rytinis langas sumažintas iki autentiško dydžio.[5][1]
Virš dešiniųjų durų kabo lenta su senu lotynišku donaciniu J. Valavičiaus įrašu, kuriame minimi ir rūmų pastatymo metai.[1] Būta hipotezės, kad iš pradžių lenta galėjo kaboti ant greta stovėjusio teismo pastato sienos, o vėliau perkelta ant archyvo. XX a. pabaigoje lenta restauruota, atnaujintas ištrupėjęs ir sunkiai įskaitomas tekstas. 1995 m. ant rytinio fasado virš lango atidengta paminklinė lenta seniausiam Panevėžio pastatui (autorius Vidas Žigas). Į lentą įdėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus primenantis 1614 m. lietuviško sidabrinio grašio monetos atvaizdas.[5][6]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Objekto Nr. 10467 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ 2,0 2,1 Lietuvos architektūros istorija, t. 1 (Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio), p. 290. Vilnius, Mokslas, 1987 m.
- ↑ 3,0 3,1 Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, Panevėžio pastatai (kultūros paveldo objektai), Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2022-09-02.
- ↑ 4,0 4,1 Leonas Kaziukonis, Reikšmingas Panevėžio istorijos paminklas, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2017-03-14. Nuoroda tikrinta 2022-09-02.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Daiva Savickienė, Mūras, suteikęs Panevėžio miestui naują reikšmę, Panevėžio balsas, 2021-01-25. Nuoroda tikrinta 2022-09-02.
- ↑ Atminimo lenta seniausiam Panevėžio pastatui, Atminimo ženklai Panevėžyje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2022-09-02.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |