Vampanoagai

Wampanoag
Gyventojų skaičius	~2336 (2000 m.)
Populiacija šalyse	Jungtinės Valstijos (Masačiusetsas)
Kalba (-os)	anglų, seniau vampanoagų
Religijos	krikščionybė
Giminingos etninės grupės	masačiusetai, naragansetai
Vikiteka:	Wampanoag

Vampanoagai (Wampanoag) – indėnų genčių konfederacija, gyvenusi dabartinės Masačiusetso valstijos pietryčiuose. Kalbėjo vampanoagų kalba, priklausančia algonkinų kalbų grupei. Šiuo metu jų likučiai gyvena Masačiusetso valstijoje ir naudoja tik anglų kalbą.

Savivardis Wôpanâak reiškė „Aušros žmonės“. Britai juos dar vadino Vapenokais (Wapenock), Masasoitais (Massasoit) arba Pilypo indėnais (Philip’s Indians).

Teritorija

Šiaurės rytų miškų indėnų konfederacija: Pokanoket
Šalis	rytų JAV (Masačiusetsas)
Tautos	vampanoagai

Tradicinė vampanoagų teritorija vadinosi Pokanoket ir apėmė dabartinių Masačiusetso ir Rod Ailendo valstijų pietrytinę dalį ir šalia esančias salas. salas. Šiauriau jų gyveno masačiusetai, su kuriais vampanoagai dalijosi bendra kalba, į vakarus – naragansetai.

Vampanoagus sudarė keliasdešimt skirtingų genčių. Svarbiausios gentys buvo:

• Akinahai (Aquinnah) – Martas Vinjardo salos vakaruose;
• Čapakidikai (Chappaquiddick) – Čapakidiko saloje;
• Nantuketai (Nantucket) – Natuketo saloje;
• Nausetai (Nauset) – Menkių iškyšulyje;
• Mašpiai (Mashpee) – Menkių iškyšulyje;
• Patušetai (Patuxet) – Plimuto įlankoje;
• Pokanoketai (Pokanoket) – dab. Bristolio apylinkėse;
• Pokasetai (Pocasset) – Fol riverio šiaurėje;
• Asonetai (Assonet) – dab. Fritauno apylinkėse;

Istorija

Iki kolonizacijos

Vampanoagų konfederacija buvo sukurta susivienijus smulkioms gentelėms tankiai gyvenamame regione. Prieš atvykstant europiečiams, konfederacijos narių buvo skaičiuojama tūkstančiais. Pvz., vien Martas Vinjardo saloje jų buvo trys tūkstančiai. Kiekviena gentis turėjo savo vadus, tituluojamus sačim, kurie visi pakluso vienam bendram vadui.

1524 m. vampanoagų žemėse lankėsi pirmasis europietis Verrazzano, kuris su jais susitiko dab. Njuporto vietoje ir bandė įkalbėti užmegzti prekybą. Vėliau krašte vis dažniau lankėsi europiečių laivai. 1615-1619 m. vampanoagų tarpe siautė eipidemija, greičiausiai raupai arba leptospirozė. Jos metu išmirė didelė dalis gyventojų ir tai galbūt sudarė sąlygas vėlesnei anglų kolonizacijai.

Kolonistai neretai grobdavo vietos indėnus ir paversdavo juos vergais. Vienas žymiausių tarp jų buvo patušetų genties indėnas Tiskvantumas, kuris pagrobtas pateko į Ispaniją, kur išmoko anglų bei ispanų kalbas ir perėmė kultūrą. 1619 m. išlaisvintas jis grįžo į gimtąsias žemes, tačiau rado savo gentį išmirusią nuo epidemijos.

Kolonizacija

1620 m. vampanoagų žemėse išsilaipino britų kolonistai, vadinamieji piligrimai, kurie čia įkūrė pirmąją britų koloniją Šiaurės Amerikoje – Plimuto koloniją. Nepaisydamas skaudžios patirties, Tiskvantumas kartu su kitais gentainiais išmokė piligrimus išgyventi nepažįstamoje gamtinėje aplinkoje – auginti kukurūzus, moliūgus ir pupeles, rinkti jūros gėrybes. Jo dėka kolonizatoriai išgyveno, ir šiam įvykiui paminėti JAV švenčiama Padėkos diena.

Sumažėjus vampanoagams, tuo pasinaudojo jų kaimynai naragansetai, kurie privertė juos mokėti duoklę. Siekdamas išvengti jų priespaudos, tuometinis vampanoagų vadas Masasoitas kreipėsi pagalbos į britų kolonistus. Piligrimai gavo iš jo nemažas žemes ištuštėjusiose teritorijose, ir padėjo apsiginti nuo naragansetų.

Kolonistų srautas į Plimuto koloniją didėjo, dėl ko jie įsisavino naujas kadaise indėnams priklausiusias žemes. Santykiai tarp kolonistų ir indėnų prastėjo, o vampanoagų skaičius ir toliau mažėjo dėl ligų. Norėdami civilizuoti indėnus, atsikėlėliai puritonai siekė juos apkrikštyti. Nusilpusios gentys tuo metu išgyveno dvasinę krizę, kuri didino nusivylimą vietos religinėmis praktikomis (žyniai nebegalėjo jų apginti nuo nelaimių) ir skatino alkoholizmą. Dėl to jie perėmė naują religiją, taip pat ir kitus kolonistų kultūros aspektus – anglų kalbą, patriarchalinę struktūrą ir pan. Jiems buvo paliktos 14 gyvenviečių.

Misionierių veikla indėnų tarpe buvo tokia sparti, kad 1663 m. į vampanoagų kalbą buvo išversta Biblija, kurios vertimą paruošė John Eliot. Tai buvo pirmoji biblija vietine Šiaurės Amerikos kalba. Eliotas sukūrė ir ortografiją, paremtą lotynų raštu, todėl vampanoagų kalba yra ir viena pirmųjų rašytinių kalbų Šiaurės Amerikoje.

Išnaikinimas ir dabartis

1661 m. mirdamas Masasoitas paliko valdžią savo sūnui Vamsutai (Aleksandrui). Tačiau šiam neaiškiomis aplinkybėmis mirus, valdžią perėmė jo brolis Metakomas (Pilypas). Suprasdamas savosios genties sunkią padėtį, jis susivienijo su naragansetais, nipmukais, pokomtukais, penakukais ir abenakiais prieš kolonistus. Vėliau prisidėjo ir penabskotai. 1675 m. gentys pradėjo karą, kuris žinomas kaip Karaliaus Pilypo karas. Karą indėnai pralaimėjo 1676 m., jo metu nužudytas pats Metakomas, o jo žmona ir sūnus parduoti į vergiją. Vampanoagų skaičius sumažėjo iki 400, panašius praradimus patyrė ir kitos gentys. Manoma, kad per karą pakrantės algonkinų populiacija sumažėjo apie 40 procentų.

Nuo XVIII a. pabaigos vampaoagai istoriniuose šaltiniuose nebeminimi, tačiau visiškai neišnyko. Kadangi vampanoagų skaičius buvo labai mažas ir jie nebetrukdė toliau kolonizuoti kraštą, jie išvengė priverstinės tremties į vakarus, kurią patyrė XIX a. pradžioje dauguma didesnių genčių krašto gilumoje. Jų likučiai liko gyventi Masačiusetso valstijoje, kur organizuoti į 6 bendruomenes. Tik viena jų turi apibrėžtą teritoriją – rezervatą – Martos Vinjardo salos vakaruose. Šiuo metu vampanoagais save laiko daugiau nei 2000 žmonių. Jie yra praradę savo kalbą. Nuo 1993 m. yra bandymai ją atgaivinti: pastaraisiais metais sudarytas kalbos žodynas, parašyta gramatika, išleista keletas knygelių.