Vytautas Ciplijauskas
| Vytautas Ciplijauskas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1927 m. vasario 2 d. Šunskai, Marijampolės apskritis |
| Mirė | 2019 m. gegužės 3 d. (92 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Veikla | tapytojas, pedagogas |
| Alma mater | 1961 m. LSSR dailės institutas |
Vytautas Ciplijauskas (1927 m. sausio 2 d. Šunskuose, Marijampolės apskritis – 2019 m. gegužės 3 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas tapytojas, pedagogas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1933–1937 m. mokėsi Šunskų pradžios mokykloje, 1937–1943 m. Marijampolės Rygiškių Jono berniukų gimnazijoje. Buvo įstojęs į Vilkaviškio kunigų seminariją. 1944–1948 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo monumentaliąją tapybą ir vitražą (mokytojai Stasys Ušinskas, Liudas Truikys). 1948–1958 m. praleido tremtyje Krasnojarsko krašte. Dirbo pušų sakintoju, lentpjūvės darbininku, kroviku, statybininku, miško kirtiku, mokyklos braižybos mokytoju ir kt. darbus. Grįžęs iš tremties 1958–1961 m. studijavo LSSR dailės instituto Tapybos fakultete (mokytojas Antanas Gudaitis). 1961–1976 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nuo 1976 m. laisvas menininkas.[1]
Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1982–1987 m. tapybos sekcijos pirmininkas. Nuo 1972 m. Lietuvos liaudies meno draugijos konsultacinės komisijos narys.
Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kūrybos pradžioje nutapė figūrinių kompozicijų (ciklas „Moterys ir jūra“, 1971 m.), natiurmortų. Vėliau kūrė daugiausia lietuvių kultūros veikėjų portretus: dailininkų („Kazė Zimblytė“, 1972 m.; „Antanas Gudaitis“, 1977 m.; Viktoras Vizgirda, 1977 m.), liaudies menininkų („Dzūkų dainininkė Marė Kuodžiūtė-Navickienė“, 1974 m.; „Stanislovas Riauba“, 1976 m.; „Lionginas Šepka“, 1977 m.), aktorių („Rūta Staliliūnaitė“, 1976 m.), t. p. istorinių asmenybių („Lietuvos kunigaikščiai“, restoranas „Metropolis“, Kaunas, 1972–1975 m.; „Steponas Batoras“, „Motiejus Kazimieras Sarbievijus“, 1976–1979 m.; „Karalius Mindaugas“, 1992–2000 m.). Nutapė grupinių portretų („Dainininkė Marijona Rakauskaitė ir dailininkas Liudas Truikys“, 1974 m.; „Jonušų šeima II“, 2002 m.). Kūryboje savitai interpretuoja lietuvių ekspresionizmo ir liaudies skulptūros raišką, kūriniai aiškios kompozicijos, santūraus kolorito, juose tiksliai perteiktas psichologinis charakteris.
Nuo 1962 m. dalyvavo parodose. Surengė individualių parodų Lietuvoje (Vilnius, 1978 m.; Kaunas, 1979 m.; Paežeriai, 1999–2000 m.; Marijampolė, 1996 m.) ir užsienyje (Maskva, 1978 m.; Čikaga, 1986 m.). Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, taip pat Bulgarijos, JAV, Gruzijos, Lietuvos, Makedonijos, Prancūzijos, Rusijos, Švedijos, Vengrijos muziejai ir galerijos.[2][3]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1979 m. LSSR valstybinė premija
- 1987 m. LTSR nusipelnęs dailininkas
- 1997 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas [4]
- 2003 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai 2008. – Kaunas: Neolitas, 2008. – 516 psl.
- ↑ Viktoras Liutkus. Vytautas Ciplijauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 334
- ↑ Nijolė Žilinskienė. Vytautas Ciplijauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 138 psl.
- ↑ https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.41399