es
Tarimas
[taisyti]- TFA: [ès]
Įvardis
[taisyti]Įvardžio „es“ formos | ||
---|---|---|
Linksnis | Asmeninis įvardis | |
Vardininkas | es | |
Kilmininkas | jo | |
Naudininkas | jam | |
Galininkas | jin̄ | |
Įnagininkas | juo | |
Vietininkas | Vi. | jamei |
Kr. | jyn | |
Gr. | jamepi | |
Ar. | juop | |
Šauksmininkas | – |
Etimologija
[taisyti]Senosios žinomos įvardžio „es“ formos: es („jis“). Iš baltų-slavų prokalbės *is (palyginimui, slavų prokalbės *jь („jis, ji, tai“)), iš indoeuropiečių prokalbės *ís („šitas, jis“). Giminiškas latgalių k. is, jis, jei, lietuvių k. jis.
Kategorijos
[taisyti]Taip pat žiūrėkite
[taisyti]Jotvingių kalbos asmeniniai įvardžiai | |||
---|---|---|---|
Asmeniniai įvardžiai | Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita |
I-asis asmuo | as | muduo (vyr. g.) mudwai (mot. g. ir niek. g.) |
mes |
II-asis asmuo | tu | juduo (vyr. g.) judwai (mot. g. ir niek. g.) |
jūs |
III-iasis asmuo | es (vyr. g.) ei (mot. g.) tat (bev. g.) |
jaduo (vyr. g.) jodwai (mot. g.) tadtwai (bev. g.) |
ai (vyr. g.) uos (mot. g.) taty (bev. g.) |
Tarimas
[taisyti]- TFA: [ɛs]
Įvardis
[taisyti]Etimologija
[taisyti]Iš baltų prokalbės *ež, iš indoeuropiečių prokalbės *eǵ (iš *éǵh₂). Visos įvardžio formos (išskyrus jo formą vardininko linksnyje) yra kilusios iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *me- (manoma, kad baltų kalbose raidė „e“ pakeitė „a“ dėl irano k. įtakos): reduplikuota *me-me- → *mene → baltų prokalbės kilmininko/galininko linksnių *mane → *manen (siejama analogija su kitais galininko linksniais) → *manens (siejama analogija su kitais kilmininko linksniais) → kilmininko linksnio manis, o *manen → galininko linksnio mani. Naudininko linksnio man siejamas su senesniu jo variantu *mani. Įnagininko linksnio variantas manim imituoja vardinę i-šaknies paradigmą. Giminiškas lietuvių k. aš (archaišku eš), prūsų k. es, as, jotvingių k. as, slavų prokalbės *(j)azъ (senosios bažnytinės slavų k. азъ (azŭ), senosios rytų slavų k. ꙗзъ (jazŭ), baltarusių k., ukrainiečių k., rusų k. я (ja), bulgarų k. аз (az), čekų k. já (iš jaz), lenkų k. ja (iš jaz)), germanų prokalbės *ekan, *ek (gotų k. 𐌹𐌺 (ik), senovės skandinavų k. ek, senosios vokiečių aukštaičių k. ih, vokiečių k. ich, senosios anglų k. ic, anglų k. I), hetitų k. uk, sanskrito अहम् (ahám), senovės graikų k. ἐγώ (egṓ), lotynų k. ego, osetinų k. ӕз (æz).[1]
Vartosenos pastabos
[taisyti]Įvardžio forma mans nurodo tik priklausomybę („mano daiktas“; t.y. daiktas priklausantis man), o manis yra tikroji kilmininko linksnio forma, apimanti visas jo reikšmes. Naudininko linksnio forma manim yra naudojama pasirinktinai, dažniausiai tik su tam tikrais prielinksniais.
Kiti asmeniniai įvardžiai
[taisyti]es - tu - viņš / viņa - mēs - jūs - viņi / viņas
Nuorodos
[taisyti]- ↑ ^Karulis, Konstantīns (1992), „es“, knygoje Latviešu Etimoloģijas Vārdnīca (latvių kalba), Rīga: AVOTS, →ISBN
Vardininkas Nominatīvs |
es |
---|---|
Kilmininkas Ģenitīvs |
manis / mans |
Naudininkas Datīvs |
man / manim |
Galininkas Akuzatīvs |
mani |
Įnagininkas Instrumentālis |
mani |
Vietininkas Lokatīvs |
manī |
Šauksmininkas Vokatīvs |
- |
Įvardis
[taisyti]Etimologija
[taisyti]Iš indoeuropiečių prokalbės *éǵh₂.
Daiktavardis
[taisyti]Etimologija
[taisyti]Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia. |
Veiksmažodžio forma
[taisyti]es
- Veiksmažodžio ser tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3-iojo asmens vienaskaitos forma: „(jis, ji) yra“ (lt).
- Jotvingių kalba
- Didysis jotvingių kalbos žodynas
- Senieji jotvingių kalbos žodžiai
- Jotvingių kalbos įvardžiai
- Latvių kalba
- Latvių kalbos įvardžiai
- Pertvarkyti latvių kalbos žodžiai
- Latgalių kalba
- Latgalių kalbos įvardžiai
- Indoeuropiečių prokalbės kilmės žodžiai/Latgalių kalba
- Indoneziečių kalba
- Indoneziečių kalbos daiktavardžiai
- Ispanų kalba
- Ispanų kalbos veiksmažodžiai