SUKAKTYS
Greimo mitologijos tyrimų takais
DAIVA VAITKEVIČIENĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Nors nuo Algirdo Juliaus Greimo mitologijos studijų Apie dievus ir žmones
(1979) ir Tautos atminties beieškant (1990) pasirodymo jau praėjo keli dešimtmečiai, bet iki šiol
nėra plačiau aptartas jo mitologijos tyrimų kelias. Straipsnyje pateikiama Greimo mitologijos
darbų (įskaitant ir skelbtuosius prancūzų kalba) chronologinė apžvalga, išryškinamos jo
mitologijos studijų prielaidos ir siekiai, atskleidžiamas Greimo požiūris į mitologijos tyrimų
būklę Lietuvoje. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad lietuvių mitologija Greimui buvo ne tik
bendrųjų semiotikos tyrimų „bandomasis laukas“, bet ir galimybė realizuoti save kaip kultūros
istoriką ir religijotyrininką, o kartu, jo paties žodžiais tariant, „atiduoti skolą Lietuvai“. Ši
sugrąžinta „skola“ tebelaukia deramo įvertinimo ir pradėtų darbų tąsos.
ANOTACIJA.
RAKTAŽODŽIAI: Greimas, semiotika, lietuvių mitologija, indoeuropiečių mitologija, pasakos,
mitai.
Algirdas Julius Greimas − daugialypė asmenybė, kurią Lietuvoje daugiausia žinome
dviem vardais − semiotiko ir mitologo. Arūnas Sverdiolas teigia:
Yra du Greimai. Pasaulinio garso mokslininkas, kūręs semiotiką, kurios svarbą humanitariniams ir socialiniams mokslams jis pats gretino su matematikos svarba gamtos
mokslams. Greimas taip pat yra palikęs puikių įvairiausio pobūdžio tekstų semiotinės
analizės pavyzdžių. Šalia tarpsta jo semiotiniai lietuvių mitologijos tyrinėjimai, įsirašantys į Georges’o Dumézilio ir Claude’o Lévi-Strausso užbrėžtą akiratį ir pateikiantys
svarias išvadas (Grinevičiūtė, [Sverdiolas] 2016).
Lietuvos akademinėje terpėje Greimo asmenybė tarsi skilusi į dvi puses – vieniems jis daugiau žinomas kaip semiotikas, kitiems – kaip mitologas. Dėl dviejų
ryškių veidų Greimas panašėja į savo tyrinėtą dievą Gabėną, per Pusiaužiemį besiverčiantį per galvą ir pavasariop atsisukantį kita veido puse1. Greimo semiotikos
1
220
Prancūzų semiotikas Ericas Landowskis Greimą lygina su dviveidžiu romėnų dievu Janu (Landowski 2005), kuris indoeuropiečių lyginamosios mitologijos terpėje tipologiškai atitinka lietuvių
Gabėną, besiverčiantį ant kito šono metų sąvartoje.
ISSN 1392-2831 Tautosakos darbai 53, 2017
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
ir mitologijos darbų atskyrimą, kurį galima apibūdinti kaip metodo atsiejimą nuo
objekto, lėmė tai, kad Lietuvoje du svarbiausieji Greimo tyrimų laukai įtraukia
skirtingus žmones: tie, kas gilinasi į ženklų teorijas, retai skiria dėmesio mitams, o
lietuvių mitologijos tyrėjai dar rečiau domisi reikšmės teorijomis. Greimo sudvejinimą vaizdžiai išreiškia Dainiaus Razausko bandymas metaforiškai apibūdinti dvi
Greimo darbo sritis kaip du atskirus sluoksnius: „mitologijos greimas (t. y. grietinėlė) ant semiotikos pieno“ (Razauskas 2007). Anot Razausko, teoriškasis Greimas
nors ir suteikia prielaidas Greimo mitologijos tyrimams atsirasti, bet kartu jį ir uždengia: „Greimas su savo semiotikos mokslu yra tarsi greimas mistiškojo, poetiškojo
Būties Pieno paviršiuje – kartu ir atskleidžia jį, ir pridengia, paslepia“ (ten pat: 90).
Vis dėlto Greimo pasaulis yra kur kas vientisesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Kęstutis Nastopka rašo:
Lietuvių atmintyje Algirdas Julius Greimas iškyla dviem veidais – kaip semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Iš tikrųjų
tai vienas ir tas pats Greimas (Nastopka 2005: 731).
Greimo kelias į semiotiką vedė per mitologiją, o vėliau – per semiotiką vėl į mitologiją. Semiotiniai ieškojimai primena vaikščiojimą labirintu, iš kurio neskubama
rasti išėjimo, nes paties labirinto struktūra pasirodo esanti labai įdomi; supratus
labirinto konstrukcijos esmę, vėliau galima rasti išeitį bet kokiu atveju, − nesvarbu, ar galvosūkis bus literatūrinis, ar meninis, ar mitologinis. Vaikščioti po mitų
kambarius Greimui padėjo jų semiotinės sandaros pažinimas ir mokėjimas naudotis
mitų architektų paliktais ženklais. Šiame straipsnyje paseksime Greimo mitologijos
studijų taką − nuo ko jos prasidėjo, kaip bendrųjų semantikos klausimų akiratyje
atsirado mitas ir koks buvo Greimo lietuviškųjų knygų kelias.
Bene ankstyviausias Greimo susitikimas su mitologija ir folkloristika susijęs su
tautosakininku Jonu Baliu. Semiotikas su juo bendravo laiškais, gaudavo tautosakos
leidinių, o vėliau, pradėjęs skelbti lietuvių mitologijos darbus, ginčijosi dėl tyrimo
metodų. 1948 m. Greimas folkloristikos srityje jautėsi dar labai nedrąsiai ir rengdamasis rašyti Lietuvių tautosakos skaitymų recenziją (Greimas 1949) prašė Balio
„surašyti keletą palaidų minčių apie lietuvišką folklorą ir šių Skaitymų poziciją visumoje dabartinių tyrinėjimų padėtyje“. Jis savikritiškai teigė: „Recenzuosiu Šviesoje
arba Mintyje, o per daug nenusimanau“ (iš 1948 m. spalio 27 d. laiško, LTR JBl krsp
3/62/2). Nors ši recenzija, išspausdinta 1949 m. Viltyje, buvo parašyta iš pareigos
arti lietuviškos kultūros pūdymus išeivijoje („tuo rūpinuosi ex officio (nekalbant
apie sentimentus)“) (iš 1948 m. lapkričio 11 d. laiško, LTR JBl krsp 3/36/), tačiau
2
Greimo laiškai Baliui cituojami iš rankraščių, saugomų J. Balio fonde Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne (LTR JBl krsp).
221
222
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
jau šiame ankstyvame tekste išryškėja Greimo požiūris į tautosakos medžiagos naudojimą, vėliau būdingas jo mitologijos tyrinėjimams:
Mokslas žengia į priekį etapais. Klaidinga, mums atrodo, yra abstrakcijas mėgstančių
logikų išdirbta nuomonė, kad tik atlikus visą analizės: dokumentacijos surinkimo, atrinkimo, klasifikacijos ir aprašymo, darbą, galima imtis sintezės <...>. Mokslas progresuoja
provizorinių sintezių, vėliau taisomų ir plečiamų, keliu, ir mes turime būti dėkingi J. B.
pirmą kartą iš viso pateikusio mūsų liaudies žodinės kūrybos visumos vaizdą, savo rūšies
mise au point, nurodantį, ką mes bendrai šiuo metu žinome apie atskiras liaudies kūrybos
sritis (Greimas 1949: 38).
„Provizorinių sintezių“ ir dalinių hipotezių keliu Greimas nuosekliai eis tirdamas lietuvių mitologiją; vėliau tai pakartos knygoje Apie dievus ir žmones, tarsi
teisindamasis dėl sunkiai pasiekiamų šaltinių ir apsidrausdamas dėl „dalinių“ išvadų:
Šis atskirų studijų rinkinys yra paskutinių dešimties metų domėjimosi lietuvių mitologija išdava. Nepretenduodamas į jokius galutinius rezultatus, autorius jame bando
iškelti dalines problemas ir siūlyti jų dalinius sprendimus. <...> Atitolimas nuo archyvų,
neišvengiamas antraeilių šaltinių naudojimas – tai viena iš priežasčių, paaiškinančių
eventualius netikslumus ar klaidingas interpretacijas. Atsiradus prieš dilemą: nieko nedaryti ar tenkintis turima nepilna medžiaga, buvo pasirinktas sunkesnis, nedėkingesnis
kelias (Greimas 1979: 31−32).
Vis dėlto „dalinių problemų“ ir „dalinių sprendimų“ siūlymas, kaip ir ėjimas
„provizorinių sintezių, vėliau taisomų ir plečiamų, keliu“, laikytinas ne aplinkybių
nulemtu pasirinkimu, bet esmine metodologine nuostata. Greimo naudotų šaltinių
visuma buvo pakankama hipotezėms kelti, o įdėmus ir atidus įsižiūrėjimas į medžiagą leido suformuluoti iki šiol sunkiai paneigiamas interpretacijas.
Recenzijoje „Liaudies kultūros pūdymuose“ jau ryškėjo ir kritiškas Greimo požiūris į pozityvistines nuostatas mitologijos tyrimuose – jis leidžia sau patraukti per
dantį Balį dėl skepticizmo lietuvių dievybių istoriškumo klausimu. Pasak jo, „J. B.
prisistato kaip visiškas stabų griovėjas ir, paneigęs graiko-romėniškas dievų personifikacijas ir išvijęs iš Lietuvos miškų nimfas ir satyrus, grąžina Lietuvos žemelei jos
dvasią ir rimtį, palikdamas mums, tiesa, didelę ignoraciją“ (Greimas 1949). Vėliau,
Greimui pačiam ėmus tirti mitologiją, kritikos pozityvistiškai mąstančiųjų atžvilgiu
vis daugės. Studijos Apie dievus ir žmones pratarmėje jis rašė:
Nesusipratimas tarp savo faktais tikro tautosakininko ir viskuo, net ir savo išvedžiojimais,
abejojančio mitologo yra tad totalinis. <...> Nežinodamas – o gal nenorėdamas ar ne-
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
galėdamas žinoti – kad poetinė, lygiai kaip ir mitologinė, kalba yra niekuo neprastesnis,
tiktai kitoniškas nei mokslinė kalba, tiesos ieškojimo ir jos išsakymo būdas, jis figūratyvinį, vaizdinį galvojimą laiko „išsigalvojimu“, atsisakydamas jam suteikti „tikrovės“
statusą – tarytum žmogaus mąstymas negalėtų būti realiu faktu (Greimas 1979: 29).
Greimo studijose netrūksta ir tiesioginės Balio interpretacijų, kylančių dėl pozityvizmo nuostatų, kritikos. Pavyzdžiui, rašydamas apie dievus Pagirnius ir šventuosius žalčius, Greimas peikė neįtikinamą Balio argumentaciją žalčių kulto klausimu:
Recenzuodamas J. Lebedžio knygą (Draugas, 1978.9.3) Balys, su pasitenkinimu konstatavęs, kad, naujų duomenų šviesoje, Deivių Pagirnių funkcijos pasidarę „aiškios“ (sic!),
siūlo savą, originalią šio dievo pasireiškimo interpretaciją: „Iš vis atrodo, kad po girnomis buvo laikomos to „namų dievo“ statulos ar lėlės, kurias misionieriai naikino. Tai
panašu į estų Peko, vaisingumo dievą, kurios stabai-lėlės irgi ilgai išsilaikę žmonėse“.
J. Balys, pakartotinai kitus kaltindamas „tautosakos lavonų gaminimu“ (Draugas,
1982.12.23), patsai, kaip matome, pasitenkina tik „tautosakos lėlių“ gamyba (Greimas
1990: 433).
Tačiau ne ginčai ar draugystė su tautosakininku, istorinės-geografinės folkloristikos mokyklos mokiniu Jonu Baliu ir ne įsipareigojimas purenti lietuvių kultūros dirvonus pakreipė Greimo žvilgsnį į mitologiją. Jo akiratyje mitologija pasirodė
šeštajame dešimtmetyje, Greimui dirbant Aleksandrijos universitete Egipte (nuo
1949 iki 1958 m.). Egipto laikotarpiu jis gilinosi į struktūrinės lingvistikos, antropologijos, psichoanalizės, fenomenologijos darbus, skaitė Ferdinandą de Saussure’ą,
Romaną Jakobsoną, Jacques’ą Lacaną, Claude’ą Lévi-Straussą, Sigmundą Freudą,
Maurice’ą Merleau-Ponty. Čia Greimas bendravo ir bičiuliavosi su Roland’u
Barthes’u, Charles’iu Singevinu, Hilda Zaloscer, įsitraukė į Aleksandrijoje dirbusių
prancūzų intelektualų ratą. Tuo metu iš lingvistikos kylanti struktūralizmo banga
įsuko Greimą į naujųjų metodologinių ieškojimų sūkurį. Mitai ir pasakos dėl šios
srities metodologinių laimėjimų tapo jo tyrimų objektu, leidžiančiu pastūmėti į
priekį bendrąją semantikos teoriją. Stiprų įspūdį Greimui padarė struktūrinės antropologijos kūrėjo Lévi-Strausso darbai, su kuriais jis pradėjo susipažinti nuo jo
įvado Marcelio Mausso knygoje:
Mano tikrasis susitikimas – knyginis – su Lévi-Straussu įvyko skaitant jo įvadą į Marcel Mauss knygą „Essais sur le don“ („Bandymas apie dovanojimą“3); tai knyga, kuri
man vienu metu atrodė pati gražiausia iš visų skaitytų, o Lévi-Strausso įžanga – tai lyg
šviesos blykstelėjimas teisybę suradus. Gal kiek perdedu taip formuluodamas, tačiau
3
Esė apie dovanojimą.
223
224
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
nuo šio skaitymo, bent man taip atrodo, prasidėjo mano gyvenimo „antropologinis“
periodas, kuris tęsiasi iš dalies dar ir dabar su lietuviškosios mitologijos rekonstrukcijos
bandymais. Tai, žinoma, gal ir ne visai tiesa, nes Durkheim, Lévi-Brühl ir kitus nuo seno
pažinau. Bet juk ne kiekvienas skaitymas jau yra ir atradimas: skaitai žmogus ir jauti, kad
tarp raidžių, tarp žodžių prasmės yra, kad yra prasmės suprasti, kad verta bandyti suprasti
(Kavolis, [Greimas] 1991: 26).
Lévi-Straussas Greimą patraukė ne tik struktūrinės analizės prieiga, bet ir nagrinėjama mitologine bei antropologine medžiaga. 1991 m. atsakinėdamas į Ugnės
Karvelis klausimus, Greimas teigė:
A. J. G.: Aš iš pirmo puslapio įsimylėjau Lévi-Straussą, ypač perskaitęs jo Įvadą Marcelio
Mausso knygai. Supratau, kad jis siūlo visiškai naują suvokimo būdą. Nepamirškite, kad tuo
metu sociologija domėjosi pirmykštėmis visuomenėmis; žodinė tradicija buvo laikoma gyva
stichija, perduodančia kažką svaraus. Per tai man atsivėrė ir dalis mano vaikystės peizažo...
Mano tėvui buvo kilusi puiki mintis nuo dešimties metų kiekvieną vasarą trims mėnesiams
išsiųsti mane į kaimą lauko darbams. Būtent ten supratau, kas yra – nesakyčiau „pirmykštis“,
veikiau „betarpiškas“, ekologiškas – gyvenimas. Aš priklausau trečiajai inteligentijos kartai,
jau mano tėvai buvo inteligentai, tad ryšys su žeme buvo nutrauktas. Bet šios viešnagės
kaime suteikė galimybę pasisemti iš gyvosios tautosakos, iš literatūros šaltinių.
U. K.: O kaip antropologija?
A. J. G.: Ją taip pat atradau skaitydamas. Nuo Lévi-Strausso indėnų perėjau prie Malinowskio, o vėliau pastoriaus Leenhardto, kuris aistringai rašė apie Polineziją. Aš įsimylėjau mitologiją. Nežinau, ar mes ją paveldime, ar įgyjame, bet mane užvaldė šventybės
pajautimas. Tai būdas išvysti besikeičiantį pasaulį: jautiesi apsuptas simbolių (Karvelis,
[Greimas] 2017: 152).
Greimo „antropologinio periodo“ pradžią žymi ne tik prancūziškos antropologijos skaitymai, bet ir amerikietiškos mokyklos naujienos. Prisimindamas tą laikotarpį, jis sakė:
Marcel Mauss įtraukė su savimi visą atnaujintą antropologijos (prancūziškai tuomet dar
vadinosi sociologijos) mokyklą, tuo pat laiku išplaukdamas į Okeaniją su Malinowski’u,
Leenhardtu; netrukus į Aleksandriją atvažiavo ką tik iš Amerikos grįžęs sociologas Jean
Margot-Duclot, atveždamas Margaret Mead, Ruth Benedict, Kardiner, Levine, Merton... ir taip toliau (Kavolis, [Greimas] 1991: 26).
Visa tai neabejotinai prisidėjo formuojantis pagrindinėms Greimo mokslinių tyrimų kryptims. 1958 metais, atsakydamas į klausimus Dirvoje, jis jau aiškiai suprato,
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
kad vienas iš trijų jam labiausiai rūpimų klausimų yra „visuomeninių ir asmeninių
mitų studijos ir jiems bendro lingvistinio statuso ieškojimas“ (greta kitų dviejų interesų „mekanografinio – elektroninio prancūzų kalbos žodyno kūrimo“ ir „dviejų
lingvistikų − istorinės ir struktūrinės – suderinimo“) (Greimas 1991: 324). Turbūt
būtų sunku nepastebėti ryšio tarp susidomėjimo „visuomeninių ir asmeninių mitų
studijomis“ ir 1957 m. pasirodžiusių Barthes’o „Mitologijų“ (atskirais straipsniais
skelbtų nuo 1954 iki 1956 m.). Tačiau kultūros ideologijos bei politikos klausimai
Greimui rūpėjo ir anksčiau. Dirvoje paskelbtame viešame laiške „Apie laisvę ir mitus“ (Greimas 19544) jis kalbėjo apie lietuvių socialinius ir politinius mitus, tokius
kaip lietuvių kalbos senumo mitas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių istorijos mitas ir kt. Anot Greimo, šie mitai yra netinkami XX a. viduryje, kai
humanitariniai mokslai yra toli nužengę į priekį. Dėl šių minčių sulaukęs Balio
priekaištų, jam atsakydamas teigė:
Galiu sutikti su Pačiu, kad tautai mitų reikia. Tačiau tada ir kurkim jai mitus tokius,
kokių jai reikia: užsispyrimo, atsparumo, organizuotumo, teisingumo mitus. O Vytauto
mitas yra tiktai karinės galybės <...>. O mano tikslas nėra anaiptol griauti lietuviškas
tradicijas, o kviesti permąstyti mūsų praeitį ir dabartį ateities funkcijoj. Jokių „vytautinių“ užkariavimų ateityje, man rodos, mes neturėsim, todėl ir reikia, kad tauta stovėtų
tvirtai ant kojų, žinotų, ko ji nori ir ką ji gali. Gal mano metodai klaidingi, bet norai geri.
Pirma pasitaikiusia proga pasistengsiu viešai paaiškinti savo mintis (1955 m. gegužės 8 d.
Greimo atsakymas į Balio 1954 m. gruodžio 4 d. laišką; LRT Bl krsp 1955-1-2).
Tiesa, progą „viešai paaiškinti savo mintis“ Greimas rado tik 1965 m. SantarosŠviesos konferencijoje. Pranešimas, pavadintas „Mitai ir ideologijos“, buvo paskelbtas Metmenyse (Greimas 1966c). Jame mitologijos ir ideologijos sąvokas Greimas
aiškina jau iš semiotinės perspektyvos, siekia trumpai nusakyti politinių mitų kūrimo būdus ir priežastis, o lietuvių kultūrinę ideologiją siūlo stiprinti Vinco Kudirkos, arba darbo Lietuvai, mitu. Vis dėlto XX amžiaus politiniai mitai tapo ne Greimo mokslinių tyrimu objektu, o tik bendresnio susidomėjimo mitologija parašte.
Dešimtmetis nuo 1955 iki 1965 m. sutampa su ryškiausiu Greimo moksliniu
proveržiu, kurį vainikavo 1966 m. išleista Struktūrinė semantika – Greimo semiotikos „gimimo liudijimas“. Tuo pačiu metu noko ir „antropologinio periodo“ vaisiai.
Mitologija kaip mokslinių tyrimų laukas Greimo darbuose išryškėjo 1963 m. išspausdintame straipsnyje „Reikšmės aprašymas ir lyginamoji mitologija“. Naudodamasis keliais Dumézilio indoeuropiečių lyginamosios mitologijos pavyzdžiais,
Greimas čia gvildeno mitų reikšmės klausimą. Po to, kai XX a. šeštojo dešimtmečio
viduryje Lévi-Straussas nubraižė provokuojantį mito struktūros modelį, mitas
4
Žr. šio Tautosakos darbų tomo p. 213–219.
225
226
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
pateko į struktūrinių ieškojimų akiratį ir sukėlė ištisą idėjų griūtį. Remdamasis
Lévi-Strausso pasiūlytu mito skaitymu ir Dumézilio lyginamaisiais tyrimais, atskleidžiančiais bendrumus ir skirtumus indoeuropiečių mitologijose, straipsnyje
Greimas iškėlė uždavinį išryškinti mažiausius mito reikšmės vienetus (kalbos lygmenyje vadinamus semomis, o mitologijoje, sekant Lévi-Straussu, leksemomis).
Dumézilio lyginamoji analizė leido Greimui aiškiai pamatyti skirtingą tų pačių
semantinių vienetų artikuliaciją indoeuropiečių mituose. Beje, šiame straipsnyje
pasitelkiamas indiškas Gausybės karvės, romėnų Imperijos karvės, airių Medinės karvės mitas, apmąstantis valstybės suverenumo idėją; šiuos pavyzdžius Greimas vėliau
panaudojo aiškindamas lietuvišką Aušrinės mitą (Greimas 1977a: 124).
Straipsnis „Reikšmės aprašymas ir lyginamoji mitologija“ buvo palankiai sutiktas Prancūzijoje; anot paties Greimo, šis darbas 1965 m. jam atvėrė kelią į Praktinę
aukštųjų studijų mokyklą (École pratique des hautes études, EPHE5):
Kadangi žmogus nuo savęs viską pradeda, man atrodo, kad mano straipsnis (vėliau įdėtas į
Du Sens6), išaiškinantis Dumezilio metodologiją, pats geriausias toje srityje: už jį aš buvau
išrinktas į École7 (iš 1980 m. birželio 3 dienos laiško B. Savukynui; Greimas 2017: 2748).
Neilgai trukus vienas paskui kitą pasirodė kiti reikšmingi Greimo darbai, skirti mitų ir pasakų struktūros analizei: „Rusų liaudies pasaka (funkcijų analizė)“
(Greimas 1965), „Mitinio pasakojimo interpretacijos teorijos elementai“ (Greimas
1966a), „Pasakojimo aktantų struktūra. Generatyvinės prieigos bandymas“ (Greimas 1967), „Baimės ieškojimas: vienos liaudies pasakų grupės refleksija“ (Greimas 1970b). Šie darbai gimė gilinant teksto semiotinės analizės metodą; pasakos
traukė Greimo dėmesį kaip itin aiškiõs naratyvinės struktūros kūriniai, o mitas,
sekant Lévi-Straussu, buvo laikomas ypač sudėtinga struktūra. Vladimiro Proppo
pasakos struktūros kritinė analizė (Greimas 1965) pasitarnavo ryškinant diskurso naratyvinės struktūros dėsningumus, o Lévi-Strausso nagrinėto bororų mito
interpretacija pagelbėjo iškeliant mitologinio žodyno ir semantinio kodo svarbą
(Greimas 1966a). Pastarasis Greimo darbas buvo paskelbtas tais pačiais metais kaip
ir Struktūrinė semantika (Greimas 1966b), tad susidomėjimas mitologija buvo to
paties mokslinio proceso dalis; į tai jau yra atkreipęs dėmesį Kęstutis Nastopka
(2005: 731).
5
6
7
8
Nuo 1975 m. – École des hautes études en sciences sociales, EHESS.
Greimas 1970a: 117−134.
École pratique des hautes études, EPHE, nuo 1975 m. – École des hautes études en sciences sociales,
EHESS. Čia profesoriaudamas Greimas nuo 1965 iki 1985 m. vedė Bendrosios semantikos seminarą ir vadovavo Semiolingvistinių tyrimų grupei.
Labai dėkoju dr. J ū r a t e i L e v i n a i už suteiktą galimybę pasinaudoti Greimo laiškų publikacijos
rankraščiu, kol laiškai buvo rengiami spaudai.
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
Prancūzų kalba parašytų darbų, nagrinėjančių mitus ir pasakas, Greimas nebuvo
linkęs atskirti nuo semiotikos tyrimų; priešingai, laikė juos semiotikos darbų pradžia. 1985 m. jis teigė:
Norėčiau pažymėti, kad aš savo „semiotines studijas“ kaip tik ir pradėjau nuo mitologijos, o ne atvirkščiai. Juk jau 1965 m. vasarą Santaros-Šviesos suvažiavime skaičiau paskaitą apie lietuviškus mitus. Žinoma, niekas tuo nesusidomėjo. O aš visą savo atliekamą
laiką skyriau lietuvių tautosakai, ir tai per dvidešimt metų (Kavolis, [Greimas] 1991: 31).
Praėjus vos metams po „Mitinio pasakojimo interpretacijos teorijos elementų“,
Greimo žvilgsnis nuo rusų pasakų ir indėnų mitų nukrypo į lietuvišką tautosakos
medžiagą. Jis pats šį posūkį apibūdino taip:
Ėjau dviem keliais. Mano vedlys buvo Lévi-Straussas su savo struktūrine mitų analize.
Be to, jis atkreipė mano dėmesį į anglų kalba išleistą rusų veikalą, kurio autorius buvo
Vladimiras Proppas (beje, pavolgio vokietis), nagrinėjęs stebuklines savo šalies pasakas.
Taigi man pavyzdžiu buvo pirmojo analizė „į gylį“ ir antrojo analizė „į plotį“. Aš sujungiau abu metodus, kad pateikčiau tam tikrą „naratyvinę“ analizę. Vieną dieną tariau
sau: „Esu lietuvis, po velnių! Kam nagrinėti rusų pasakas, kai turime neištyrinėtus savo
lobius?“ Taigi atlikau kelias analizes ir išspausdinau jas prancūzų kalba kartu su kitais
savo semiotikos darbais (Karvelis, [Greimas] 2017: 153).
Kitame pasisakyme Greimas kiek plačiau paaiškina, kodėl jis ėmėsi nagrinėti lietuvišką medžiagą:
Kaip žinote, pradėjau nuo bendrųjų semantikos bei semiotikos problemų, prieš atsigręždamas į šaknis, imdamasis mitologijos. Žvelgiant iš šalies, tai galima laikyti, jei norite,
metodo praktinio taikymo baru. Mano įsitikinimu, kiekvienas semiotikas, kaip ir kiekvienas antropologas, privalo dalyvauti lauko tyrimuose; mano atveju šis laukas, viena
vertus, buvo Maupassant’as, (grynai) literatūrinis tekstas, o kita vertus, nelaimingas, bet
(man) reikšmingas bandymas grįžti prie Lévi-Strausso atliktos bororų mito analizės;
Lévi-Straussas su manim nesutiko... Tada pasakiau sau: „Jei galiu analizuoti bororus,
kodėl nesiimu lietuvių?“ Be to, Dumézilis kassyk, kai susitikdavome, mane tam skatino,
taip pat Benveniste’as: „Jūs vienintelis, kuris galite šį tą pasakyti, taigi...“ Man pačiam tai
atrodė per daug paprasta, kasdieniška... (Greimas 2005: 661).
Taigi noras „atsigręžti į šaknis“ ėjo lygia greta su pasaulinio garso indoeuropeistų žadinama lietuviška ambicija įrašyti lietuvių mitologiją į lyginamuosius
indoeuropiečių tyrimus. Galimybę tokius tyrimus atlikti teikė pamažu sukaupta
lituanistinė biblioteka:
227
228
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
Tačiau tiesiogiai domėtis lietuviškąja mitologija buvau pastūmėtas Ryšių su užsienio
lietuviais komiteto dosnumo: gavęs nemaža tautosakos leidinių ir medžiagos iš Lietuvos,
susidariau šiokią tokią, nors ir labai nepilną, lituanistinę biblioteką, leidžiančią analizuoti
konkrečius tekstus ir jų variantus (Pavilionis, [Greimas] 1991: 65).
Papildomą paskatą ir pasitikėjimą savo jėgomis teikė gimtosios kultūros pajauta ir
vaikystės prisiminimai, kuriuos Greimas itin rimtai vertino ir ne sykį apibūdino
kaip autentiškos religinės ir mitinės patirties šaltinį:
Mano vaikystė, glūdėjusi dabar jau nebesuprantamoje prajovų, laumių, velnių ir vaiduoklių fantasmagorijoje, negalėjo manęs nepaveikti. Prisirišimas prie to prarasto pasakų
pasaulio pasireiškia paprasčiausiu būdu, pvz., noru pailiustruoti teoretinius semiotikos
aspektus lietuviškais – o ne indėniškais ar rumuniškais – pavyzdžiais. Tai nuėjo taip toli,
kad aš, šalia savo pagrindinio amato, pradėjau smarkiai domėtis lietuviškąja tautosaka, o
ypač lietuviškosios mitologijos problemomis (Sakadolskis, [Greimas] 1977: 9).
Pirmasis Greimo prisilietimas prie lietuvių mitologijos buvo pasakos apie Baimės ieškotoją variantų analizė (Greimas 1967), kuria Greimas pirmiausia siekė papildyti semiotinę teoriją aktantų ir atlikėjų aprašymu bei paaiškinti, kaip iš tam
tikros pamatinės struktūros išsirutulioja galimų pasakojimų aibė (Greimas 1999: 6).
Du Baimės ieškotojui skirti straipsniai (Greimas 1967, 1970b) tapo tiltu į lietuvių
mitologijos tyrimus: šią pasaką Greimas paaiškina kaip mitą, kuriame išryškėja trys
Dumézilio darbuose išryškintos indoeuropiečių dievų suverenų sakralumo sritys. Iš
Greimo tyrimo paaiškėja, kad lietuvių mitologijoje šias sritis gali įkūnyti Perkūnas,
Velnias ir Vandenų dievas (vėliau Greimo sutapatintas su istoriniuose šaltiniuose
minimu Andojumi). Anot Kęstučio Nastopkos ir Virginijaus Savukyno, „pasakos
apie Bebaimį Herojų analizė laikytina pirmuoju Greimo bandymu atskleisti lietuvių mitologijoje trifunkcinę suverenumo sampratą“ (Greimas 1999: 6). Galima tik
pridurti, kad tai apskritai pirmasis bandymas lietuvių mitologiją sieti su Dumézilio
sukurta indoeuropiečių religijos ideologine schema.
Naujai iškeltomis lietuvių mitologijos idėjomis Greimas siekė dalytis su lietuvių išeivijos šviesuomene. 1969 m. Lietuvių studijų savaitėje Vokietijoje jis skaitė
pranešimą „Apie folklorą, religiją ir istoriją“ (vėliau paskelbtą Metmenyse; žr. Greimas 1970c) ir trumpai supažindino su Baimės ieškotojo pasakos tyrimo išvadomis.
Pranešime jis taip pat nubrėžė lietuvių mitologijos tyrimų metodologines gaires,
vėliau tapusias jo lietuviškųjų darbų išeities tašku: mitologiją jis išaiškino kaip religiją, o folklorą – kaip medžiagą, galinčią suteikti žinių ir apie praeities religiją, o ne
vien tik apie XIX amžiaus valstiečių gyvenimo būdą ir papročius. Šiame pranešime
Greimas aptarė mitologijos ryšį su istorija, istorinių tarpsnių ideologijas, pirmą
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
kartą iškėlė Lietuvos valstybės steigimo mitus (pasakojimą apie Palemoną, legendą
apie Vilniaus kaip sostinės įkūrimą). Deja, likimo ironija − pastarųjų mitų analizės
iki pat gyvenimo pabaigos jam nepavyko pabaigti ir paskelbti. Po Greimo mirties iš
jo rankraščių publikuoti darbai (Greimas 1993a, 1993b, 1998, 2003a, 2003b) taip
ir liko iki galo nebaigti.
Greimo lietuvių mitologijos tyrimai, pradėti prancūziškai parašytame „Baimės
ieškotojuje“, kryptinga vaga pasuko mitologinėse studijose lietuvių kalba, kurias
1972 m. pradėjo „Kaukai ir aitvarai“. Greta semiotikos teorijos darbo Greimas su
didžiausiu užsidegimu ėmėsi tirti akiratyje išnirusių dievų paveikslus – baigęs įvairiapusį kaukų ir aitvarų tyrimą (Greimas 1972, 1974), jis ėmėsi Tavalo (Greimas
1975), Jagaubio (Greimas 1976), Aušrinės ir Laimos (Greimas 1977a, 1977b, 1978).
1977 m. lietuvių mitologijos tyrimus Greimas apibūdino kaip „paralelinį“ darbą:
Bandau paraleliai dirbti ir lietuviškos kultūros srityje. <...> jau esu pradėjęs spausdinti
„Metmenyse“ lokalinio pobūdžio studijas apie kaukus ir aitvarus, apie Laimę ir Aušrinę,
kitaip sakant, apie visą eilę lietuviškų dievų, bandydamas pristatyti juos kaip rimtas,
įtikinamas dievybes, su kuriomis žmonės skaitėsi, jų globos prašėsi, joms garbę atidavė
(Sakadolskis, [Greimas] 1977: 77).
Prabėgus septyneriems metams šios studijos sugulė į knygą Apie dievus ir žmones
(1979), kurią papildomai išplėtė platus bičių deivės Austėjos tyrimas, pagrindžiantis bičių ir bičiulystės vaidmenį lietuvių kultūroje (skyrius „Apie bites ir moteris“),
keletas nedidelių studijų − lietuviškos metų pradžios šventės religinė interpretacija
(„Krikštai“) bei kelių smulkių dievybių analizė („Pizius ir Ganda“, „Tratitas Kirbixtu“).
Knygą išplėtė platus ir metodologine prasme labai svarbus įvadas, kuriame Greimas
išdėstė pagrindines mitologijos tyrimų nuostatas ir nubrėžė teorines gaires. Juo autorius siekė ne tik pristatyti naujausius mitologijos tyrimų metodus, iki tol netaikytus
Lietuvoje, bet ir paskatinti lietuvių mokslininkus juos taikyti. Tuo metu tai, deja, buvo
neįgyvendinamas siekis, ir ne tik dėl metodologinių mokyklų skirtumo Prancūzijoje
ir Lietuvoje, bet ir dėl tiesioginio Greimo darbų prieinamumo. Studija Apie dievus ir
žmones pirmiausia turėjo įveikti geležinę uždangą, stabdančią užsienio knygų platinimą Lietuvoje. Vos tik gavęs iš leidyklos pirmąjį studijos egzempliorių, Greimas rašė
Antano Mackaus leidimo fondo bendradarbiams Vytautui ir Henrietai Vepštams:
Mieli Vepštai,
ačiū už dar šiltą, pirmąjį, mūsų knygos egzempliorių. Jisai iš tiesų atrodo gražiai ir rimtai,
ir tai daugiau Jūsų negu mano nuopelnai.
Kaip jau jums esu rašęs, ši knyga yra skirta pirmoje eilėje Lietuvos lietuviams: ten
yra ne tik tautosakininkų, kuriuos verta bandyti „pamokinti“, bet ir rašytojų, dailininkų,
229
230
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
muzikų, kvėpuojančių tam tikra „mitologine dvasia“. Užtat ir mano pagrindinis tikslas –
kaip galima daugiau egz[empliorių] permest į kitą pusę (iš 1980 m. vasario 3 d. laiško
H. ir V. Vepštams; Greimas 2017: 273).
Po kurio laiko Greimas prašė leidyklos išsiųsti į Lietuvą knygų papildomiems adresatams, ypač tiems, nuo kurių sovietinėje administracijoje priklausė leidimas naudoti knygą viešajame gyvenime:
[R]uošiamos recenzijos, bandoma knygą padaryti viešu dalyku. O tai, kaip žinote, ir
buvo pagrindinis mano tikslas. Jis dar nepasiektas galutinai: norėčiau, kad Lietuvoje būtų
leista ją viešai rašiniuose cituoti.
Iš čia ir mano pridedamas naujų adresų sąrašas, į kurį įrašyti, pirmoj vietoje, Centro
komiteto literatūros ir mokslo reikalų viršininkai, o po to – jaunosios kartos atstovai,
dar nelabai žinomi, bet apie kuriuos girdėsime už 10 metų. Reikia pasitikėti ateičia
(iš 1980 m. liepos 19 d. laiško H. Vepštienei; ten pat: 276).
Kad knygą būtų leidžiama cituoti Lietuvos spaudoje, reikėjo įdėti nemaža pastangų; tam buvo būtinas oficialus pripažinimas. Kitame laiške leidėjui jis rašė:
Dėkoju už gana plačias informacijas apie mano knygos likimą. Lietuvoje jinai, atrodo,
gana gerai bus priimta: Pergalės rugp[jūčio] ar rugsėjo mėn. turi būti jos recenzija, rudeniui recenzija ruošiama ir į Baltisticą. Kaip, rodos, rašiau, man svarbu, kad humanitarai
tokiu būdu įsigytų teisę mane cituoti savo darbuose. Iš čia ir egzemplioriai „aparačikams“, kaip Jūs sakote. Gerai, kad Aničui neišsiuntėte, jisai tame tarpe buvo atstatytas
iš pareigų (dabar, rodos, Pedag[ogikos] Inst[ituto] direktorius). Užtat, bendrai paėmus,
krašto plane pasiekti rezultatai man atrodo patenkinami (iš 1980 m. liepos 30 d. laiško
V. Vepštui; ten pat: 277).
Recenzuoti knygą žurnale Baltistica buvo pasišovęs Bronys Savukynas (iš
1980 m. birželio 3 d. Greimo laiško B. Savukynui; ten pat: 274), tačiau recenzija,
deja, taip ir nepasirodė. Vis dėlto pagrindinis Greimo troškimas buvo ne jo knygos
recenzijos, o pačių darbų – idėjų ir metodų − integravimas į mitologijos tyrimus
Lietuvoje:
Dialogai spaudoje reikalingi, būtini. <...> Tačiau, žinoma, pagrindinė paskirtis – „pamokyti“ tautiečius, ypač jauniklius iš Korsako instituto9. Nors vilčių ir nedaug (iš to
paties laiško B. Savukynui).
9
Tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto; turimi omenyje tautosakos tyrinėtojai.
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
Kita vertus, siekis būti suprantamu Lietuvoje buvo ir viena iš priežasčių, kodėl
lietuvių mitologijos tyrimai buvo parašyti kitokiu – „lengvesniu“ stiliumi nei prancūziškieji:
Manau, kad gal literatai – ar kokie kitokie kukučiai10 – geriau supras, apie ką reikalas
eina. Stengiausi sekti Duméziliu (o ne Lévi-Straussu), kuris mandrius dalykus moka
išdėstyti pasakėlių forma. Ir aš norėjau, bandžiau, kad išeitų maždaug „literatūriniai“
tekstai (iš to paties laiško B. Savukynui).
Knygą prieinamesnę Lietuvoje, be abejo, darė ir tai, kad ji buvo parašyta lietuvių
kalba, vengta sudėtingos semiotinės terminologijos. Greimas kitame laiške rašė: „Ši
knyga, skirta tautiečiams, yra daugiau vulgarizacinio11 pobūdžio, todėl joje vengiau
kiek galėjau „moksliškumo“, ir lietuvinau terminus“ (iš 1987 m. kovo 29 d. laiško
B. Savukynui; ten pat: 306).
Tačiau lietuvių mitologijos studijos iš anksto nebuvo sumanytos rašyti lietuviškai. Lietuvių kalba išniro berašant tekstą. Apie tai Greimas pasakojo Ugnei Karvelis:
U. Karvelis: 1979 m. lietuvių kalba išleidote studiją Apie dievus ir žmones. Joje mūsų mitams ir pasakoms pritaikėte struktūrinės semantikos principus. Kaip atsirado ši studija?
A. J. Greimas: <...> Vieną dieną tariau sau: „Esu lietuvis, po velnių! Kam nagrinėti
rusų pasakas, kai turime neištyrinėtus savo lobius?“ Taigi atlikau kelias analizes [Turimi
galvoje semiotiniai mitų ir pasakų struktūros tyrimai: Greimas 1963, 1965, 1966a, 1967,
1970b – D. V.] ir išspausdinau jas prancūzų kalba kartu su kitais savo semiotikos darbais.
Tada ėmiausi tyrimų lietuvių kalba ir prancūziškai dirbti nebeišėjo. Taip atsirado Apie
dievus ir žmones.
U. Karvelis: Kokia kalba buvo parašytas knygos rankraštis?
A. J. Greimas: Pirmieji 70 puslapių – prancūziškai. Vėliau teko juos perrašyti lietuviškai.
Dvikalbystė yra siaubinga padėtis, ypač jei tave domina kalbos syvai. Patarlės, mįslės,
frazeologizmai – visa tai, kas suteikia kalbai žavesio, – dažnai būna neišverčiami. Mano
argumentavimas, visa tai, kas siejosi su abstrakcijomis, su teorija, liko prancūziškas, o
pavyzdžiai – lietuviški. Jaučiausi visiškai pasimetęs (Karvelis, [Greimas] 2017: 153).
Lietuvių kalba padėjo Greimui atsigręžti veidu į Lietuvą. Ši nuostata atliekant
mitologijos tyrimus buvo stipresnė nei mokslinio pripažinimo ir tarptautinės sklaidos siekis, plg. laišką Antanui Vaičiulaičiui:
10
11
Kukučiais juokais pavadinami menininkai, duodant užuominą į Marcelijaus Martinaičio Kukučio
balades.
Populiarinančio.
231
232
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
[Š]iomis dienomis turi pasirodyti Mackaus Fonde mano studijų mitologinėmis temomis
rinkinys Apie dievus ir žmones. Nežinau, ką Jūs apie tokius dalykus manote. Mano tikslas – išryškinti šią lietuvių kultūros dimensiją (drauge kovojant prieš visokius pozityvizmus à la Balys ir iš viso prieš buką religijos supratimą) ir sukelti tai sričiai susižavėjimą.
Atrodo, kad pačioje Lietuvoje tai jau duoda rezultatų, ne tik per tautosakininkus, bet ir
rašytojų (cf Kukutis12, Granauskas) ir dailininkų tarpe.
Užtai ir rašiau tas studijas lietuvių kalba, nors jos galėtų turėti ir mokslinės vertės,
įvedant lietuviškąją religiją į indoeuropiečių mitologijos sritį (iš 1979 m. rugsėjo 28 d.
laiško A. Vaičiulaičiui; Greimas 2017: 272).
Pasirodžius pirmajai mitologijos tyrimų knygai, Greimo užsidegimas tirti lietuvių mitologiją nėmaž neatslūgo, atvirkščiai – toliau augo. Neatsiribodamas nuo
lyginamosios indoeuropiečių mitologijos konteksto, jis išsikėlė uždavinį aprašyti
viduramžių Lietuvos valstybės kūrimosi politinę ideologiją, išreikštą mituose, bei
išnagrinėti pagrindinius dievus, vyravusius šiuo istoriniu tarpsniu. Šis Greimo tyrimų laikotarpis gana išsamiai atspindėtas jo susirašinėjime su Savukynu13. Greimas
su juo susipažino 1979 m. viešėdamas Lietuvoje ir vėliau laiškuose aptarinėjo jam
rūpimus mitologijos tyrimų klausimus. Iš šių susirašinėjimų išaiškėja, kaip atsirado antroji Greimo knyga ir koks buvo kelias nuo knygos Apie dievus ir žmones iki
Tautos atminties beieškant.
Pagrindinė antrosios Greimo mitologijos knygos idėja – dievų viešpačių ir Lietuvos valstybinės religijos iki krikšto aprašymas – buvo sumanyta dar prieš pasirodant Apie dievus ir žmones. 1979 m. liepos mėnesį Greimas jau teiravosi Savukyno
dėl vieno iš svarbiausių ankstyvosios LDK dievų − Andojaus etimologijos (1979 m.
liepos 13 d. laiškas), o lapkričio mėnesį prašė pagalbos atliekant mokslinį Sovijaus
mito vertimą (1979 m. lapkričio 2 d. laiškas). Studiją iš pradžių ketino rengti prancūziškai; 1980 m. sausio 2 d. rašė Savukynui: „Norėčiau prieš pakratydamas kojas
dar parašyti – prancūziškai šį kartą – studiją apie pagrindinius mitus – Sovijaus ir
Gedimino – ir išsiaiškinti lietuvių dievus suverenus.“ Visuose 1980 m. rašytuose
laiškuose vyrauja svarstymai apie Sovijų ir Medeiną-Žvėrūną. Greimas rašė, kad
Medeinos paveikslas atrodo gana aiškus, tačiau pasistūmėta, matyt, ne tiek, kiek
norėta, nes 1981 m. sausio 4 d. laiške randame apgailestavimą: „Prasti buvo tie
metai, vadinami 1980-aisiais <...>. Išėjo taip, kad lietuviškai mitologijai galėjau
pašvęsti tik protarpius“ (Greimas 2017: 278). Praėjus lygiai metams, Greimas jau
12
13
M. Martinaitis.
Dalis šių laiškų skelbiami leidinyje Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos (Greimas 2017:
171−470), tačiau dar didesnė dalis liko rankraščiuose (Aisčio Savukyno asmeniniame archyve).
Nuoširdžiai dėkoju A. J. G r e i m o s e m i o t i k o s c e n t r u i ir asmeniškai dr. J ū r a t e i L e v i n a i
už galimybę pasinaudoti Greimo laiškų B. Savukynui rankraščių kopijomis.
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
rašo turįs daugiau kaip pusę parašyto teksto, nors prie šio darbo 1982 m. pradžioje
retai beprieinąs:
[T]ik protarpiais grįžtu prie lietuvių panteono. Didesnė pusė jau padaryta – bus „veikalas“ apie kokių 400 psl. – bet lieka spragų, kurių vis dar nesinori užraukti: kartais su
viltimi, kad žinojimas padidės, kartais, kad hipotezė kiek sustiprės. Vienu žodžiu, dailinu
savo gulbės giesmę (iš 1982 m. sausio 4 d. laiško B. Savukynui).
1981 metams priskirtina ir Velino mitologinės bylos pradžia, nes vasario 28 d.
laiške Greimas teiravosi Savukyno nuomonės dėl Velionio, Veliuonos ir milžino etimologijų. 1983 m. pradžioje ši byla jau yra baigta, − tai matome iš Greimo sudaryto
būsimos knygos turinio, prie kurio jis nurodo jau parašytus skyrius:
Veikalo turinys maždaug toks:
I. Religijos įsteigimo aktas (Šovys, vėlių vedlys)
II. Dievai Viešpačiai (Andojas, Perkūnas, Kalvelis ir Žvėrūna-Medeina)
III. Dievai pirmapradžiai (Dievas ir Velinas, Prakorimas ir paskanda; Žemė ir kuilys)
IV. Andojas (+Mėnulis ir Aušrinė ir t.t.)
V. Perkūnas (+Pergrubis)
VI. Velinas ir Kalvelis (+Saulė)
VII. Medeina ir Žvėrūna
Iš jų I, II ir VI jau baigti redaguoti, kiti – įpusėti. Pirmąjį skyrių, kurį laikinai pavadinau „Apie Šovį, vėlių vedlį“ už poros savaičių išsiunčiu spaudai – pasirodys kokiam
gegužės mėn. Noriu viską užbaigti per metus – pusantrų: tiek dar sau bandau priskirti
amžiaus (iš 1983 m. sausio 4 d. laiško B. Savukynui).
Sovijaus byla iš tiesų jau buvo beveik baigta; vasario 17 d. Greimas išsiuntė
Savukynui „Sakmės apie Šovį“ rankraštį, prašydamas peržiūrėti, o balandžio 18 d.
jau dėkojo jam už patikslinimus. Tame pačiame laiške priduria prieš kelias dienas
išsiuntęs „provizorinį tekstą apie Žvėrūną-Medeiną“ ir primena, kad prašo „nuomonių ir kritikų“. Nori kuo greičiau pabaigti Medeinos tyrimą – po trijų mėnesių
rašytame laiške juntamas nerimas negavus atsakymo:
Iš tylos sprendžiant − <...> mano rankraštinio straipsnio apie Medeiną nebūsi gavęs:
mat prašiau skubios reakcijos ir kritikų (iš 1983 m. liepos 12 d. laiško B. Savukynui).
Tačiau lapkričio 1 d. jau aišku, kad darbas su mitologija pristabdytas – nors Greimas Savukyno atsakymą dėl Medeinos pagaliau gavo, tačiau jau pusantro mėnesio jis
gydosi ligoninėje; Greimas rašo: „skubos nėra, nes tai bus vienas iš paskutinių mano
knygos apie Dievus Viešpačius skyrių“ (iš 1983 m. lapkričio 1 d. laiško B. Savukynui).
233
234
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
1983 m. skaitytojus pagaliau pasiekė du pirmieji būsimos knygos skyriai: „Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį. Pirmasis lietuviškas mitas, 1261“ ir „Dievai viešpačiai“
(Greimas 1983a, 1983b). Be dievų viešpačių (suverenų) klausimo, Greimui ramybės nedavė pasakojimas apie Palemoną ir lietuvių kilmę. 1983 m. lapkričio 1 d.
jis užsiminė, kad pradėjęs domėtis Palemono genealogija – nori „duoti mitinį tos
istorijos išaiškinimą“, o po mėnesio tai patvirtino: „Norėčiau dar atiduoti skolą Lietuvai: iš čia, šalia Dievų Viešpačių, ir Palemono mitas – originali, bet autentiška
valstybės susidarymo istorija“ (1984 m. sausio 3 d. laiškas). 1984 m. kovo 25 d. rašo
jau turintis Palemono mito hipotezę; rudenį ją rutulioja toliau, nori spėti pabaigti:
Kadangi gyvenimo (amžiaus) jau turbūt nebedaug liko, tai ir norisi skubėti ar bent kitus
skubinti. Aš tą metraštį skaitau kaip vieną po kitos lietuviškų žemių prisijungimą: Deltuva (sostinė: Ukmergė), Nalšia (sostinė: Naugardukas), Lietuva (Kernavė) (iš 1984 m.
spalio 4 d. laiško B. Savukynui).
Greta to Greimas toliau darbuojasi prie suplanuotos knygos rankraščio, parengia
spaudai skyrių „Štai ką rugelis kalbėjo... Javai ir jų globėjai“, pasirodžiusį Metmenyse
(Greimas 1985).
1986 m. Greimo laiškuose Savukynui mitologijos klausimai išnyksta, nes visas
dėmesys sutelkiamas į Semiotikos rinktinės lietuviško vertimo redagavimą. Tačiau
tais metais Metmenys paskelbia „Veliną ir Kalevelį“, kurį Greimas dar 1983-iųjų
pradžioje buvo minėjęs kaip baigtą redaguoti.
Pagaliau 1987 m. kovo 2 d. laiško prieraše vėl pasirodo eilutė, skirta mitologijai:
„PS. Grįžau prie Žvėrūnos, šį kartą atrodo išeis geriau, ir naujų argumentų pasirinkau.“ Deja, ši studija taip ir liko nebaigta, o du jos variantus iš rankraščių tik
1993 m. paskelbė žurnalas Baltos lankos (Greimas 1993a, 1993b). Matyt, Greimas
nebuvo visiškai patenkintas Žvėrūnos-Medeinos analize, nes į tais pačiais metais
sudarytą antrosios mitologijos darbų knygos rankraščio paskutinę redakciją šios studijos neįtraukė. Jį vertė skubėti silpstanti sveikata ir skirtingi vienu metu užgriuvę
reikalai. Kaip aiškėja iš laiškų, knyga buvo sudaryta jau 1987 m. vasarą:
[R]ašau įžangą mano surinktiems straipsniams ir essais iš mitologijos, nors ir nebaigęs
esu visų didžiųjų dievų apžvalgos, bet dėl visa ko, kad neužtrūnytų ko gero rankraščiuose... Ieškau pavadinimo: „žmogaus beieškant?“ – ką apie tai manai? (iš 1987 m.
rugpjūčio 27 d. laiško B. Savukynui; Greimas 2017: 310).
[U]ž savaitės atiduosiu spaudai antrą Liet[uvių] mitologijos tomelį – kad išeitų, nors ir ne
visai apdirbtas (iš 1987 m. rugpjūčio 27 d. laiško R. Pavilioniui; ten pat: 309).
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
Rankraštis iš tiesų buvo atiduotas, tačiau spalio pabaigoje Greimas dar nebuvo
gavęs atsakymo iš A. Mackaus knygų leidimo fondo; 1987 m. spalio 25 d. Savukynui rašė: „Apie mano mitologijos antrąjį tomą tai nieko negirdėjau ir nežinau, kada
jie išleis.“ Pagaliau 1988-ųjų pradžioje paaiškėjo, kad leidykla žada išleisti knygą
dar tais pačiais metais. Vis dėlto leidyba nevyko greitai; ją ištęsė Lietuvoje kilusi
mintis fotokopijomis išleisti abi Greimo mitologijos knygas vienu tomu. Dėl ilgų
derinimų tarp A. Mackaus knygų leidimo fondo ir „Minties“ leidyklos knyga pasirodė tik 1990 m. Greimą šis ilgas laukimas labai išvargino; pagaliau gavęs išleistą
knygą, jis rašė Savukynui:
Nesakysiu, kad man buvo didelis malonumas gauti pirmąjį Atminties egzempliorių.
Buvo staigmena: kaip jūs ruošiatės atsisakyti nepriklausomybės [?], tai ir aš buvau jau
atsisakęs vilties pamatyti šį leidinį, į kurį buvau sudėjęs visą savo lietuviškumą... Tad
skubu tau sakyti didelį ačiū, tik tavo pastangomis tai pagaliau išvydo dienos šviesą. Tikrai
ačiū, nes esi vienas (ar retas iš −), supratęs jei ir ne mano atsiekimus, bent jau intencijas.
Bijau, kad taip kaip Basanavičius liko be tęsėjų, taip ir aš <...> turėsiu laukti sekančios
kartos, jautresnės šiems kultūros reikalams negu Lankučiai ir Vėliai (iš 1990 m. gegužės
27 d. laiško B. Savukynui).
Greimo žodžiai rodo jo kartėlį ne tik dėl trejus metus užtrukusios rankraščio leidybos, bet apskritai dėl nepakankamo jo darbų akademinio įvertinimo Lietuvoje.
Lietuvių mitologijos, o juo labiau religijos tyrimai XX a. paskutinio dešimtmečio
pabaigoje Lietuvoje buvo menkai plėtojami, juos vykdė vos keletas žmonių, iš jų
tuo metu žymiausias − Norbertas Vėlius tapo pagrindiniu Greimo oponentu (plg.
Vėlius 1993). Savo ruožtu Greimui Vėliaus taikomi universalūs modeliai, tokie kaip
pasaulio medis ar priešpriešos juoda–balta, viršus–apačia ir pan., atrodė nepriimtini
dėl mitinės tikrovės supaprastinimo ir schematizmo (nepasitikėjimą tokiais modeliais jis ne sykį išreiškė susirašinėdamas su Savukynu). Greimo viltis buvo jaunesnės kartos tyrinėtojai, tačiau neturėdamas jokios galimybės jų ugdyti tiesiogiai jis
tegalėjo dėti viltis į idėjų sklaidą per mitologijos studijų knygas:
Ta mano knyga išėjo, džiaugiamasi, kad išpirkta. Ar kokių nors rezultatų iš to gavosi?
Ar kokių atgarsių yra? Nekalbu apie recenzijas, tai paviršiaus burbulai. Bet Amerikoje
pirmai daliai pasirodžius, gavau entuziastiškų laiškų iš jaunimo, studentų. Ar yra kokios
vilties – ne iš tokių „akademikų“ kaip Vėlius, ne iš pagonybės atstatytojų, iš žmonių,
kurie statytų sau klausimą, kaip kultūros istoriją, kultūros „mokslą“ suprasti? Ar reikia
galutinai padėti į šalį, nurašant visą šitą darbą, kaip tai atsitiko su Basanavičiumi, ar tikint
(!!), kad už 40 metų gal mane skaitys? (iš 1991 m. kovo 16 d. laiško S. Žukui; Greimas
2017: 441).
235
236
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
Greimo mitologijos darbų suprantamumo klausimas išlieka opus iki šių dienų.
Nors jie parašyti labai paprasta kalba, − ne Lévi-Strausso, o Dumézilio braižu, −
tačiau didele kliūtimi tebelieka tai, jog „lietuviškasis“ Greimas skaitomas atsietai
nuo „prancūziškojo“. Lietuviškojo Greimo skaitymo pakanka, kad suprastume jo
atskleistas mitologijos, religijos ir apskritai senosios lietuvių kultūros reiškinių prasmes, tačiau to per maža, siekiant tęsti Greimo pradėtą darbą ir plėtoti jo studijose
punktyrais nužymėtas idėjas.
IŠVADOS
Pasakų ir mitų struktūrinė analizė suvaidino svarbų vaidmenį Greimui kuriant universalią semiotinio aprašymo metodologiją. XX a. viduryje suklestėjus struktūriniams mitinių pasakojimų tyrimams, pasirodžius žymiems šios srities darbams, mitinis pasakojimas mokslininko buvo sąmoningai pasirinktas kaip pamatinis tekstas,
reikalingas bendrajai reikšmės teorijai kurti, pagrįsti ir praktiškai išbandyti. Viena
iš teorijos išbandymo sričių tapo lietuvių mitologijos rekonstrukcija: pasinaudodamas semiotikos metodologiniais įrankiais, Greimas atkūrė lietuvių mitinį pasaulį ir
aprašė savitą lietuvišką filosofiją ir ideologiją.
Greimo semiotikos darbai, kuriuose remiamasi struktūrinėmis mito teorijomis,
jau buvo subrendę septintojo dešimtmečio pradžioje, o lietuvių mitologija jo akiratyje išniro dešimtmečiu vėliau, tačiau, kaip ir semiotikos darbai, lydėjo jį visą likusį
gyvenimą. Atsigręžti į lietuvių mitus Greimą skatino kelios priežastys, visų pirma –
lietuvių mitologijos tyrimų svarbos indoeuropiečių kultūros studijoms suvokimas
ir geras gimtosios kultūros pažinimas, iš vaikystės ateinanti autentiška šventumo
patirtis. Galiausiai – noras „grąžinti skolą“ Lietuvai: atrasti mitiniuose rūkuose skendinčią „tautos atmintį“ ir sudėstyti teorines gaires ateinančiai lietuvių mitologijos
tyrėjų kartai. Greimo tikslai siekė daugiau, nei jis pats galėjo padaryti; jo hipotezių
plėtotė ir lietuvių mitologijos tyrimų įtraukimas į indoeuropiečių kultūros studijas
tampa užduotimi kitiems mitologijos tyrėjams. Greimo mitologijos darbai yra ne
tik praeities rekonstrukcija, bet ir laiškai į ateitį.
LITERATŪRA
Greimas Algirdas Julius 1949. „Liaudies kultūros pūdymuose“ [Dr. J. Balio „Lietuvių tautosakos
skaitymų“ pasirodymo proga], Viltis, Nr. 1, kovas, p. 37–38.
Greimas A. J. 1954. „Apie laisvę ir mitus“, Dirva, Nr. 41, spalio 14, p. 5.
Greimas A. J. 1963. „La description de la signification et la mythologie comparée“, L’Homme, vol. 3,
No. 3, p. 51−66.
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
Greimas A. J. 1965. „Le conte populaire russe (analyse fonctionnelle)“, International Journal of Slavic
Linguistics and Poetics, No. 9, p. 152−175. (Lietuviškai skelbta: Algirdas Julius Greimas. Struktūrinė semantika, iš prancūzų k. vertė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 251−285.)
Greimas A. J. 1966a. „Éléments pour une théorie de l’interprétation du récit mythique“, Communications, No. 8, p. 28−59.
Greimas A. J. 1966b. Sémantique structurale: recherche de méthode, Paris: Larousse.
Greimas A. J. 1966c. „Mitai ir ideologijos“, Metmenys, Nr. 12, p. 9–27.
Greimas A. J. 1967. „La structure des actants du récit. Essai d’approche générative“, Word, vol. 23,
No. 1-3, p. 221−238. (Lietuviškai skelbta: Semiotika: darbų rinktinė, autorizuotas vertimas iš
prancūzų k., sudarė ir vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1989, p. 200−220; Algirdas Julius
Greimas. Baimės ieškojimas, sudarė Kęstutis Nastopka ir Virginijus Savukynas, (Semiotika, kn. 7),
Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 26−43.)
Greimas A. J. 1970a. Du sens: essais sémiotiques, Paris: Seuil.
Greimas A. J. 1970b. „La quête de la peur: réflexions sur un groupe de contes populaires“, in: Échanges et communications. Mélanges offerts à Claude Lévi-Strauss à l’occasion de son 60e anniversaire,
2. Dir. J. Pouillon et P. Maranda, La Haye: Mouton, p. 1207–1222. (Lietuviškai skelbta: Semiotika:
darbų rinktinė, autorizuotas vertimas iš prancūzų k., sudarė ir vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius:
Mintis, 1989, p. 183−199; Algirdas Julius Greimas. Baimės ieškojimas, sudarė Kęstutis Nastopka
ir Virginijus Savukynas, (Semiotika, kn. 7), Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 11−25.)
Greimas A. J. 1970c. „Apie folklorą, religiją ir istoriją“, Metmenys, Nr. 19, p. 32–51.
Greimas A. J. 1972. „Kaukai ir aitvarai“, Metmenys, Nr. 24, p. 50–96.
Greimas A. J. 1974. „Kaukai ir aitvarai“, Metmenys, Nr. 28, p. 22−67.
Greimas A. J. 1975. „Tawals – deus auctor facultatum“, Baltistica, t. 11 (2), p. 181–184.
Greimas A. J. 1976. „Vulcanus Jagaubis. Ugnis szwenta, Feuer-Gott“, Metmenys, Nr. 32, p. 58–83.
Greimas A. J. 1977a. „Aušrinė ir Laima. Gyvenimo ir mirties, likimo ir laimės samprata lietuvių mitologijoje“, Metmenys, Nr. 33, p. 95–132.
Greimas A. J. 1977b. „Aušrinė ir Laima. Gyvenimo ir mirties, likimo ir laimės samprata lietuvių mitologijoje“, Metmenys, Nr. 34, p. 35–85.
Greimas A. J. 1978. „Aušrinė ir Laima. Gyvenimo ir mirties, likimo ir laimės samprata lietuvių mitologijoje“, Metmenys, Nr. 36, p. 38–81.
Greimas A. J. 1979. Apie dievus ir žmones: lietuvių mitologijos studijos, Chicago: Algimanto Mackaus
knygų leidimo fondas (AM & M Publications).
Greimas A. J. 1983a. „Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį. Pirmasis lietuviškas mitas, 1261 m.“, Metmenys,
Nr. 45, p. 3−26.
Greimas A. J. 1983b. „Dievai viešpačiai“, Metmenys, Nr. 46, p. 38–58.
Greimas A. J. 1985. „Štai ką rugelis kalbėjo… Javai ir jų globėjai“, Metmenys, Nr. 49, p. 106–122.
Greimas A. J. 1986. „Velinas ir Kalevelis“, Metmenys, Nr. 52, p. 98−123.
Greimas Algirdas Julius 1990. Tautos atminties beieškant: apie dievus ir žmones, Vilnius: Mokslas; Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas (AM & M Publications).
Greimas A. J. 1991 [1958]. „Kuo daugiau sąmoningumo“: [pokalbis], in: Algirdas Julius Greimas.
Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis, sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė Saulius Žukas, Vilnius:
Vaga, p. 323−324.
Greimas A. J. 1993a. „Žvėrūna Medeina“, Baltos lankos, Nr. 3, p. 77−93.
Greimas A. J. 1993b. „Žvėrūna Medeina (pirmasis straipsnio variantas)“, Baltos lankos, Nr. 3,
p. 93−111.
Greimas A. J. 1998. „Gedimino sapnas. Lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas“, iš
prancūzų k. vertė Kęstutis Nastopka, Kultūros barai, Nr. 8-9, p. 65−75.
Greimas A. J. 1999. Baimės ieškojimas, sudarė Kęstutis Nastopka ir Virginijus Savukynas, (Semiotika,
kn. 7), Vilnius: Baltos lankos.
237
238
TAU TO S A KO S DA R BA I 5 3
Greimas A. J. 2003a. „Apie Nykštuką ir Grigo ratus (lietuviškojo Hermio beieškant)“, Baltos lankos,
Nr. 17, p. 81−115.
Greimas A. J. 2003b. „Palemono giminės genealogija“, Kultūros barai, Nr. 1, p. 70−76.
Greimas A. J. 2005 [1984]. „Mito balsai Lietuvoje: pokalbiai su Algirdu Juliumi Greimu“, in: Algirdas
Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos,
p. 660–698.
Greimas A. J. 2017. Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos, t. 1, sudarytojas Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos.
Grinevičiūtė Agnė, [Sverdiolas Arūnas] 2016. „Švęsti Algirdą Julių Greimą. Pokalbis su prof. Arūnu
Sverdiolu“, VU naujienos, 2016, vasario 21, prieiga per internetą: http://naujienos.vu.lt/svestialgirda-juliu-greima-pokalbis-su-prof-arunu-sverdiolu/), [žiūrėta 2017-02-01].
Karvelis Ugnė, [Greimas Algirdas Julius] 2017 [1991]. „Pagrindinis žodis – Algirdas Julius Greimas.
Kalbina Ugnė Karvelis“, in: Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos, t. 1, sudarytojas Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, p. 151−155. (Versta iš: „Algirdas Julien Greimas (1917–1992), le
maître-mot. Entrevue avec Ugnė Karvelis“ [1991], Cahiers lituaniens, 2004, No. 5, p. 47–51, prieiga per internetą: http://www.cahiers-lituaniens.org/collection/Cahiers-Lituaniens-n-5-2004.
pdf, [žiūrėta 2017-05-15]).
Kavolis Vytautas, [Greimas Algirdas Julius] 1991 [1985]. „Intelektualinės biografijos bandymas. Interviu rengė ir klausimus pateikė V. Kavolis“, in: Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli: literatūra,
kultūra, grožis, sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė Saulius Žukas, Vilnius: Vaga, p. 18−37.
Landowskis Ericas 2005. „Drugys Jano veidu. [Įvadas]“, in: Algirdas Julius Greimas. Struktūrinė semantika, iš prancūzų k. vertė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, p. 13−19.
Nastopka Kęstutis 2005. „Mitų archeologija“, in: Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos,
sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius: Baltos lankos, p. 731−750.
Pavilionis Rolandas, [Greimas Algirdas Julius] 1991 [1978]. „Semiotiko žvilgsnis į kalbą (R. Pavilionio
pokalbis su A. J. Greimu)“, in: Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis,
sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė Saulius Žukas, Vilnius: Vaga, p. 60−71.
Razauskas Dainius 2007. „Semiotikos greimas ant mi(s)tikos pieno [rec.: Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos, 2005]“, Kultūros barai, Nr. 1, p. 83–92.
Sakadolskis Romas, [Greimas Algirdas Julius] 1977. „O visgi kalba ką nors reiškia. Pasikalbėjimas su
Algirdu Greimu“, Akiračiai, Nr. 9 (93), p. 8−9.
Vėlius Norbertas 1993. „Lietuvių mitologijos rekonstrukcija“, Tautosakos darbai, t. II (IX), p. 54−70.
Following the Pathways of Greimas’ Mythology
DAIVA VAITKEVIČIENĖ
Summary
Although several decades have passed since studies in mythology by Algirdas Julius Greimas
Apie dievus ir žmones (‘Of Gods and Men’, 1979) and Tautos atminties beieškant (‘In Search of
the National Memory’, 1990) saw publication, his pathway of mythological research has not
been discussed in detail so far. The article contains chronological survey of Greimas’ works on
mythology (including the ones published in French). The author highlights prerequisites and
goals of Greimas’ studies on mythology and his attitude towards the situation of mythological
research in Lithuania.
Greimas’ earliest encounter with mythology and folklore is related with Lithuanian folklorist
Jonas Balys. In the 1940s–1960s Greimas used to correspond with Balys, receiving folklore
D. Vaitk e vič ie n ė . GR E IMO MITO LO GIJO S TYR IMŲ TAKAIS
publications from him, and after having started publishing his works on Lithuanian mythology,
engaging in discussions regarding his research methods. In 1949, Greimas published in the
periodical of Lithuanian diaspora Viltis his review of the research study and collection of
sources “Readings in Lithuanian Folklore” by Balys, and that was the first time he touched
upon issues of Lithuanian mythology.
However, it was not friendship and discussions with Balys that channeled Greimas’ interest
towards mythology. In the 1950s, his inspiration to study mythology stemmed from semiotic
research: when developing his theory in semantics, Greimas used works on mythology,
cultural anthropology, and folklore – among others, those by George Dumézil, Claude
Lévi-Strauss, and Vladimir Propp. In 1963, 1965, and 1966 Greimas published theoretical
articles on mythology. Lithuanian mythology attracted his attention in the late 1950s, when
he wrote two works on semiotic theory based on the Lithuanian fairy tale belonging to the
type AT 326 (“The Youth Who Wanted to Learn What Fear Is”). In 1972, his mythological
study in Lithuanian appeared, focusing on analysis of kaukas and aitvaras (Greimas 1972).
Afterwards, Greimas published all his research on mythology in Lithuanian. The sequence of
rapidly appearing studies formed two books (Greimas 1979, 1990) that comprised all his most
important contributions to mythology written in Lithuanian.
Lithuanian mythology not only constituted an “experimental plot” for Greimas’ semiotic
research, but also presented him with possibility of self-realization as a culture historian and
researcher of religion. Besides, in his own words, he was thus paying his “debt to Lithuania”.
On the other hand, he also attempted to open up the Lithuanian material to the research of
the Indo-European culture. Greimas’ contribution to the studies of Lithuanian mythology and
to the comparative research in mythology still awaits proper appreciation.
Gauta 2017-06-12
239