Apie tikrovę / On the Real

APIE TIKROVĘ sudarė Kristupas Sabolius Tiziana Andina • Ruslanas Baranovas • Dario Cecchi Jonas Dagys • Déborah Danowski • Daina Habdankaitė Graham Harman • Maurizio Ferraris • Catherine Malabou Pietro Montani • Kristupas Sabolius • Ignas Šatkauskas Rita Šerpytytė • Eduardo Viveiros de Castro Moksliniai recenzentai Gintautas Mažeikis, Audronė Žukauskaitė Monografija apsvarstyta ir rekomenduota spaudai 2020 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto tarybos posėdyje, protokolo nr. 250000-TP-5. Sudarytojas Kristupas Sabolius Autoriai Tiziana Andina, Ruslanas Baranovas, Dario Cecchi, Jonas Dagys, Déborah Danowski, Daina Habdankaitė, Graham Harman, Maurizio Ferraris, Catherine Malabou, Pietro Montani, Kristupas Sabolius, Ignas Šatkauskas, Rita Šerpytytė, Eduardo Viveiros de Castro Vertėjai Laurynas Adomaitis, Ruslanas Baranovas, Dainius Būrė, Brigita Gelžinytė, Ignas Šatkauskas Redaktorė Dangė Vitkienė Vertimų moksliniai redaktoriai Kristupas Sabolius, Rita Šerpytytė Angliškos santraukos redaktorė Gemma Lloyd Dizainerė Aurelija Slapšytė Maketuotoja Jurga Dovydėnaitė Monografijoje pateikiamas tyrimas, atliktas projekte „Žmogaus ateitis: nauji vaizduotės scenarijai“ (Vilniaus universitetas). Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto nr. 09.3.3-LMT-K-712-01-0078) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT). Knyga leidžiama bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetu. Visos teisės saugomos © Kristupas Sabolius, įvadinis straipsnis, 2021 ISBN 978-609-8198-34-8 © Leidykla LAPAS, www.leidyklalapas.lt, 2021 TURINYS Pratarmė 10 Žvelgiant iš poliarinių lokių požiūrio taško 292 Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų 14 kalbina Kristupas Sabolius Kristupas Sabolius Realistinės prieigos taikymo klimato problemai klausimu: transgeneracinės atsakomybės principas TIKROVĖ IR BŪTIS Prieš ontotaksonomiją Tiziana Andina 42 Graham Harman Tinklo metafizika TIKROVĖ IR VAIZDUOTĖ 82 Maurizio Ferraris Po Kanto: naujojo realizmo ir absoliučiojo idealizmo alternatyvos Vaizduotės realybė. Techninis kūrybingumas ir kalba 344 Pietro Montani 132 Ruslanas Baranovas Laikas, būtis ir įsivaizduojamybė: naujos realumo perspektyvos Catherine Malabou ir Giorgio Agambeno filosofijoje 326 Transcendentalinio realizmo link? Pastabos apie Emilio Garroni ir jo vaizduotės filosofiją 376 Dario Cecchi 172 Tikrovė ir fikcija: vardų semantikos atvejis 394 Jonas Dagys Rita Šerpytytė Vaizduotė chaotiškos tikrovės akivaizdoje Ten, kur nėra formos, yra norma 206 410 Daina Habdankaitė Catherine Malabou kalbina Kristupas Sabolius TIKROVĖ IR PERSPEKTYVOS Išlaisvinta tikrovė 226 Kristupas Sabolius Gaja ir Narcizas. Sekant mito terpių sankirtas dabartinėje filosofinėje antropologijoje: Latouras, Stengers, Viveiros de Castro Ignas Šatkauskas 260 Summary. On the real 436 Literatūra 446 Asmenvardžių rodyklė 460 Dalykinė rodyklė 466 PRATARMĖ Tai vienas pirmųjų išsamesnių mėginimų lietuvių kalba įsitraukti į jau antrą dešimtmetį filosofijoje vykstančias diskusijas tikrovės tema. Todėl monografijoje, kurią laikote rankose, rasite kelis autorius, šioje polemikoje uždavusius ryškų toną ir tapusius atskirų realizmo srovių pradininkais. Kaip gerai žinoma, į objektus orientuotos ontologijos (OOO) įkvėpėjas Grahamas Harmanas ir naujojo realizmo pradininkas Maurizio Ferraris pasiūlė savitas realizmo versijas, iki šiol sulaukiančias ir tvirto palaikymo, ir gausios kritikos. Specialiai lietuviškai knygai parašytuose tekstuose šiedu autoriai aktualizavo naujausias savo mąstymo nuostatas. Pažymėtina, kad savitą realizmo versiją plėtoja ir originalų tekstą sukūrusi italų filosofė Tiziana Andina, susiejanti realistinę prieigą su transgeneracinės atsakomybės problema. Greta šių autorių pateikiamos ir keleto kitų reikšmingų šiandienos filosofų pozicijos, tikrovės problemą pristatančios iš poleminės perspektyvos. Catherine Malabou, Déborah’os Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro prieigos knygoje pristatomos kaip pokalbiai su šios knygos sudarytoju. Minėtieji mąstytojai ne tik išgarsėjo originaliomis teorijomis, bet ir savo veikaluose pateikė spekuliatyviojo realizmo kritinę recepciją. Šiai knygai skirtuose interviu pašnekovai sutiko iš naujo išskleisti ir paryškinti savo idėjas. 10 Kolektyvinėje monografijoje taip pat pristatomas būrys autorių, kartu vykdančių mokslinių tyrimų projektą, kurio vienas tikslų – tikrovės temą permąstyti vaizduotės klausimo šviesoje. Šis tyrimas yra Europos socialinio fondo finansuoto projekto „Žmogaus ateitis: nauji vaizduotės scenarijai“ (Vilniaus universitetas) dalis. Jo tyrėjai – Pietro Montani, Rita Šerpytytė, Daina Habdankaitė, Ignas Šatkauskas, Ruslanas Baranovas ir monografijos sudarytojas bei projekto vadovas Kristupas Sabolius. Į monografiją įtraukti ir kiti svarbius realybės aspektus atskleidžiantys tekstai – šiuolaikinio italų filosofo Dario Cecchi svarstymas apie Emilio Garroni transcendentalinį realizmą ir lietuvių analitinės filosofijos atstovo Jono Dagio straipsnis, apmąstantis tikrovės ir fikcijos santykį kaip vardų semantikos atvejį. Jaučiu malonią pareigą padėkoti knygos recenzentams – Audronei Žukauskaitei ir Gintautui Mažeikiui; taip pat tekstų vertėjams į lietuvių kalbą – Laurynui Adomaičiui, Dainiui Būrei, Brigitai Gelžinytei, Ignui Šatkauskui ir Ruslanui Baranovui. Knygoje pateikiamas tyrimas nebūtų įmanomas be Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto administracijos paramos – dekano Arūno Poviliūno, prodekanės Vidos Jakutienės, projektų koordinatorės Vilmos Kuodytės. Džiaugiuosi sėkmingu bendradarbiavimu su leidykla LAPAS ir dėkoju jos komandai – Ūlai Ambrasaitei, Monikai Gimbutaitei, Barborai Kavaliauskaitei, Aurelijai Slapšytei, Austei Parulytei ir kruopščiai bei įžvalgiai knygos redaktorei Dangei Vitkienei. Galiausiai, bet ne menkiausiai dėkoju savo šeimai – Patricijai Saboliūtei ir Kotrynai Gurskaitei. Sudarytojas 11 VIETOJ ĮVADO. ĮSIVAIZDUOJANT TIKROVĘ IŠ SKIRTINGŲ PERSPEKTYVŲ Kristupas Sabolius Realybės ir tikrovės kilmė Lietuvių kalboje egzistuoja du terminai, kuriais išsakoma tai, kas iš tiesų egzistuoja: lotyniškos kilmės realybė ir lietuviškasis tikrovė. Ir nors iš pirmo žvilgsnio abi šios sąvokos sinonimiškos, filosofine prasme išryškėja ir reikšmingi jų sampratos skirtumai1. Nors jos gali būti susietos su ilgamete polemika, kurios ištakos siekia dar Antiką bei klasikinės metafizikos tradiciją, šiandien abiejų žodžių aptartis tapo iš naujo aktuali – turint galvoje kelis paskutinius dešimtmečius apie realizmą vykstančias diskusijas, pakeitusias kontinentinės filosofijos peizažą. Tiesa, pirmiausia svarbu pastebėti gana paradoksalų dalyką. Pažvelgę į filosofijos istoriją, galime įsitikinti, kad 1 Lietuviškoje filosofinėje tradicijoje aiški konceptualinė perskyra tarp realybės ir tikrovės pirmą kartą pasiūloma Ritos Šerpytytės straipsnyje, polemizuojančiame su įvairiomis realizmo teorijomis. Plg.: Rita Šerpytytė, „Nihilizmas ir tikrovė: spekuliatyvusis realizmas – nihilizmo banalizavimas?“ in: Problemos, nr. 81, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 7–16. 14 15 Kristupas Sabolius Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų realybės terminas nėra toks jau senas ir fundamentalus, kaip galėtume manyti iš pirmo žvilgsnio. Tarkime, senovės graikai tokio žodžio nevartojo – vietoje to jie mąstė apie būtį ir tiesą. Kaip skaitome garsiajame Aristotelio pasaže, kuriame charakterizuojama pagrindinė metafizikos tema, filosofija turi pradėti nuo būties ir jos komponentų apibrėžtumo – „esama mokslo, kuris tyrinėja buvinį kaip buvinį ir tai, kas jam priklauso kaip pačiam savaime (ἔστιν ἐπιστήμη τις ἣ θεωρεῖ τὸ ὂν ᾗ ὂν καὶ τὰ τούτῳ ὑπάρχοντα καθ᾽ αὑτό)“2. Pirmoji filosofija ir yra tai, kas ieško tikroviškumo, nagrinėdama buvinius / esamybes / esatis pagal šiųjų egzistavimo pobūdį – t. y. mėgindama išskirti jų savarankiško egzistavimo parametrus. Kitaip tariant, nors Aristotelio tekste realybės (tikrovės) terminas expressis verbis nėra aptariamas, būties savaimingumo problemą galima įvardyti kaip pirmąjį tikroviškumo orientyrą. Tikrovės ieškome tame, kas egzistuoja nepriklausomai nuo išorinių faktorių ir ką įmanoma atriboti nuo įvairių tokį egzistavimą formuojančių subordinacijų. Kaip tik todėl būtent savaimingumas išreiškia egzistavimo nepriklausomybę nuo jį suvokiančio ir apmąstančio žmogaus proto. Todėl savarankiškas egzistavimas gali būti traktuojamas kaip tokia būties savivaldos plotmė, kurios pagrindu tikroviškas egzistavimas išreiškia ir buvinio laisvę. Kaip gerai žinoma, vėliau Apšvietos epochoje Jacobas Lorhardas, Rudolfas Goclenius ir Christianas Wolffas įveda į vartoseną ir patį ontologijos terminą, akivaizdžiai sekantį anksčiau pateiktu aristotelišku apibrėžimu. Tomas Sodeika yra pastebėjęs, kad, pagal Wolffo sumanymą, „ontologija turėjo būti pagrindinė filosofijos disciplina, ‚pirmoji filosofija‘, qua omnis cognitionis humanae principia continentur. Kaip scientia entis in genere seu quatenus ens est ontologija tyrinėja ‚esamybę kaip esamybę‘ ir taip kelia sau uždavinį galutinai pagrįsti bet kokį kitą žinojimą.“3 Tačiau šiame apibūdinime, pagal kurį ontologija įvardijama kaip pirmapradis būties mokslas, aiškiai pažymimas ir dar vienas dėmuo, kaip tik ir tapsiantis šiandienos diskusijų kontroversijos tašku. Ontologijos apibrėžime minima omnis cognitio humana, t. y. bet koks žmogiškasis pažinimas, nurodo, kad žmogus čia suprantamas kaip svarbiausias ir mažne išskirtinis faktorius, kurio epistemologinės prieigos teisingas sustygavimas turėtų užtikrinti dermę savaiminės būties atžvilgiu. Ontologija tokiu būdu siekia aptarti būtį nepažeisdama jos nepriklausomybės, tačiau sykiu mėgindama atrasti geriausius būdus išversti būties struktūras į žmogiškąją kogniciją. Taigi ar nėra taip, kad žmogaus žinios, o sykiu žmogiškas noras pažinti savarankiškai egzistuojantį buvinį kaip tokį, pastarąjį prikausto prie proto struktūrų? Juk ontologinė tikrovė pirmiausia suvoktina kaip metafizinė sistema, kurioje tikrieji daiktai ir juos siejantys santykiai gali būti artikuliuoti žmogiško pažinimo kalba. Tad galbūt kiekvieną kartą, kai žmogus nukreipia siekį pažinti tikrovę pastarosios link, jis imasi formuoti nuosavos realybės versiją, kurioje pasaulis priderinamas prie žmogaus taip, kad svarstyti apie pasaulio buvinių savarankiškumą nebelieka prasmės. Taigi ar nėra taip, kad, per šią vertimo procedūrą susidurdama su žmogaus protu, tikrovė netenka laisvės? Prie šio klausimo grįšime netrukus, tačiau dar šiek tiek pamėginkime pasekti išsišakojančią terminų istoriją. Kaip atskira sąvoka žodis „realybė“ pirmą kartą įvedamas Brandžiaisiais Viduramžiais. Dunsas Škotas terminą realitas vartoja apibūdindamas viską, kas atsiduria anapus sąmonės, juo nusakydamas tiek esmę kaip „bendrąją prigimtį“ 2 Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, ed. Ross, W.D., Oxford: Clarendon Press, 1924, IV 1, 1003a 21–25. 3 Tomas Sodeika, „Ontologija ir medijos: les liaisons dangereuses“, in: Ontologijos transformacijos, sud. Tomas Sodeika, Rita Šerpytytė, Danutė Bacevičiūtė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015, p. 19. 16 17 Kristupas Sabolius (natura communis), tiek ir konkretybę, suvokiamą remiantis individuacijos principu ir pasireiškiančią kaip garsioji šitybė (haecceitas). Stephano Chauvin’o Lexicon Philosophicum rašoma, kad Škoto tradicijoje „realitas yra žodžio res deminutyvas“4. Vadinasi, savo ištakomis realybė yra daiktybė, o gal net veikiau daiktybėlė. Būtent taip šią sąvoką mąstė termino išradėjais vadinami Dunso Škoto sekėjai5, sykiu teigę, kad Ideoque possunt in unaquaque re plures realitates, quas alio nomine appellant formalitates6. Taigi atskirame daikte gali būti skirtingų realybių, kurias dar būtų galima vadinti formalybėmis, o štai galutinė realybė – racionalumas – atskiria žmogų nuo visų kitų daiktų (res)7. Dunsas Škotas įtvirtina keletą dalykų. Visų pirma, kaip matome, būtent daiktiškumas tampa lotyniškosios šaknies termino realitas pagrindu. Realybė yra daiktų tikrovė, objektiniu pagrindu išskiriama ir apibrėžiama sfera. Antra vertus, apmąstydamas realitas kaip formalitas, Škotas mėgina parodyti, kad daiktuose esama tokios tikrovės lygmens, kuris pasiduoda formalizacijai, tad yra prieinamas verifikuojamam pažinimui, tačiau kartu išlieka realus be intelekto įsikišimo. Trečia, realitas imama aiškiai traktuoti kaip išoriška mūsų proto atžvilgiu plotmė, kurioje daikto tikrovė apima dvilypę reikšmę – universalus matmuo susiejamas su jo šitybe. Kitaip tariant, tokioje šviesoje realybę siūloma užčiuopti kaip bendrybės ir konkretybės jungtį sugrąžinant pastarosios ontologinę vertę. Dunsas Škotas vienodai vertina abi plotmes, o tikroviškumas apmąstomas akcentuojant jų abiejų susietumą – tai ir tikrovės esmė, ir jos unikalus egzistavimas vienu metu. 4 Stephanus Chauvin, Lexicon Philosophicum, II ed. Leeuwarden: F. Halma, 1713; repr. Düsseldorf: Stern-Verlag Jannsen, 1967, p. 557. Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų Tačiau kodėl Dunsui Škotui, pasiūlant terminą realitas, taip svarbu pabrėžti jungties arba susietumo aspektą? Arba – kodėl realybės sąvoka filosofinėje vartosenoje atsiranda tarsi mėginant atstatyti tai, kas jau buvo išardyta? Škoto pozicija, be jokios abejonės, išreiškia atsigręžimą į pasaulį ir jame aptinkamą šitybės būtį – tikrovę, kurią grindžia ne tik paskiros universalijos, bet ir konkretus egzistavimas. Pastarąją skirtį tarp esmės ir būties galime aptikti, tarkime, šv. Tomo Akviniečio filosofijoje8. Todėl garsiajame realistų ir nominalistų ginče Dunsas Škotas akcentuoja egzistencijos dimensiją, teigdamas, kad formali perskyra konkrečioje būtybėje tarp būties ir esmės nėra galima: Simpliciter falsum est, quod esse sit aliud ab essentia9. Vien tik tai, kas egzistuoja aktualiai, kaip tik ir yra reali būtis (esse reale). Kita vertus – o tai ypač svarbu pastebėti mūsų svarstomame kontekste – galima egzistencija (esse possibile) yra vien tik esse secundum quid10. Galimybės sfera tokioje perspektyvoje pasireiškia kaip ontologiškai antraeilė. Pirmiausia egzistuoja tai, kas yra aktualu. Vis dėlto, nepaisant visų šių svarstymų, scholastų disputai mums perduoda tokią realitas sampratą, kurioje egzistavimo dimensijos prasmė ilgainiui nunyksta. Žinoma, Dunso Škoto pozicija, siekianti susieti esmę ir aktualų buvimą, tampa įkvėpimu XX amžiaus mąstytojams (tokiems kaip, tarkime, Martinas Heideggeris). Tačiau minėtasis Christianas Wolffas pastebi, kad, remiantis Viduramžių mąstymu, realybę pirmiausia reikėtų suvokti sinonimiškai 8 Thomas Aquinas, „De ente et essentia“, in: Opera Omnia / iussu impensaque Leonis XIII P.M., edita. Romae: Ex Typographia Polyglotta S.C. de Propaganda Fide, 1882, p. 5. 5 Ibid. 6 Ibid. 9 „Tiesiog klaidinga, kad būtis yra kas kita nei esmė“ (Johannes Duns Scotus, Opera omnia. Editio nova iuxta editionem Waddingi XII tomos continentem a patribus Franciscanis de observantia accurante recognita, 26 vols., Paris: Vivès, 1891–1895. p. 4.13.1, n. 38.) (čia ir kitur lotyniškų frazių vertimas mano – K. S.). 7 Ibid. 10 Ibid., p. 2.12.5, n. 13. 18 19 Kristupas Sabolius kaip ir daiktiškumą – t. y. tai, kas scholastinėje tradicijoje vadinta quidditas arba kasybė: quicquid est vel esse posse concipitur, dicitur res, quatenus est aliquid; ut adeo res definiri possit per id, quod est aliquid. Unde realitas et quidditas apud scholasticos synonyma sunt11. Vadinasi, palengva ima ryškėti dviejų konceptų prasminė takoskyra, leidžianti atskleisti ir skirtingą tikroviškumo pobūdį. Galima teigti, kad lietuvių kalboje scholastinė perskyra tarp esmės ir egzistavimo atitinka dviejų terminų – realybės ir tikrovės – santykį. Šioje vietoje privalu prisiminti ir garsiąją Kanto kategorijų lentelę12, kurioje aptinkame dvi skirtingas realybės / tikrovės sampratas. Anot Grynojo proto kritikos, realybė (Realität) kartu su neigimu ir apribojimu yra kokybinė apibrėžtis, o tikrovė (Wirklichkeit), būtinumas ir galimybė patenka į atskirą modalumų grupę13. Vokiškame originale modalumo kategorijų grupę sudaro šie terminai Möglichkeit – Unmöglichkeit, Dasein – Nichtsein, Notwendigkeit – Zufälligkeit14. Tačiau, kaip pastebi Kanto komentatoriai15, Grynojo proto kritikoje pasitelkiamas Dasein terminas gali būti vertinamas kaip 11 „Visa, kas egzistuoja arba ką galima užčiuopti konceptualiai, vadinama daiktu – tokiu mastu, kokiu tai yra kažkas. Štai dėl ko scholastiniams filosofams realybė ir kasybė yra sinonimiškos“ (Christian Wolff, Philosophia prima sive Ontologia, Gesammelte Werke, Abteilung II, Band 3, herausgegeben und bearbeitet von Jean École, Hildesheim: Georg Olms Verlagsbuchhandlung, 1962, §243). 12 Imanuelis Kantas, Grynojo proto kritika, Vilnius: Mintis, 1982, p. 117. 13 Ibid. 14 Immanuel Kant, Kritik Der Reinen Vernunft, Hamburg: Felix Meiner, AA III, 93, B 106. 15 Tobias Trappe, „Wirklichkeit“, in: Historisches Wörterbuch der Philosophie, Bd. 12, hrsg. von Gottfried G., Basel: Schwabe Verlag, 2005, p. 829–846; Wolfgang Welsch „‚Wirklich‘. Bedeutungsvarianten – Modelle – Wirklichkeit und Virtualität“, in: Medien. Computer. Realität. Wirklichkeitsvorstellungen und Neue Medien, hrsg. von S. Krämer, Frankfurt am Mein: Suhrkamp Verlag, 1998, p. 175. 20 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų Wirklichkeit sinonimas16. Anot Ritos Šerpytytės, Kanto svarstymas atskleidžia alternatyvią tikrovės sampratą, pagal kurią Wirklichkeit nesiejama su daiktiškumu (res), bet pasirodo kaip performatyvi struktūra17. Pasiremdamas šia perskyra ir pateikdamas šimto talerių argumentą, Kantas atmeta ir garsųjį ontologinį Dievo buvimo įrodymą. Tokia pinigų suma – tiek galima, nors dar nesumokėta, tiek aktualiai atsidūrusi mūsų kišenėje – savo esme išlieka ta pati. Šimtas galimų talerių ir šimtas aktualių talerių yra vienodai realūs. Ir kadangi, anot Kanto, egzistavimas nėra realus predikatas, Realität plotmė atsiduria galimybės areale. Taleriai yra identiški savo esme, bet skiriasi egzistavimo būdu. Sykiu jų modalinis skirtumas nepakeičia esmės – galimų talerių neįmanoma patirti, bet juos suvokiame kaip realiai egzistuojančius būtent todėl, kad galime tiksliai apibrėžti. Taip daikto esmės sritis įgauna realybės konstrukto statusą. Realybė – esmių tikrovė – veikia kaip sukurtoji galimybių tikrovė. Kaip teigia Šerpytytė, „[t]aigi Kantui – Wirklichkeit / Tikrovė, skirtingai nei Realität, 16 Svarstydama šį klausimą Šerpytytė pažymi: „Gali kilti klausimas, kaip Dasein ‚virsta‘ Wirklichkeit? Atsakant į šį klausimą, reikėtų paminėti ne tik du Kanto Kritikos leidimus, bet ir visą Kanto Transcendentalinės logikos sąvokų analitikos kontekstą. Antrajame Kritikos leidime Kategorijų lentelės suskirstymas į kategorijų ‚grupes‘ yra pakoreguotas. Antrojo Kritikos leidimo § 11 Kantas patikslina, kad kategorijų lentelė gali būti suskirstyta į dvi dalis: pirmoji dalis apimtų 1 ir 2 klases (matematinės kategorijos), o antroji – 3 ir 4 klases – dinaminės kategorijos. Pirmoji dalis esanti nukreipta į ‚intuicijos (tiek grynosios, tiek empirinės) objektus‘, antroji – į tų objektų egzistavimą – ‚arba į jų tarpusavio abipusį santykį, arba į santykį su intelektu‘. Tad ne vien paties Kanto konkreti sąvokų vartosena, bet ir jo ‚dinaminė‘ Dasein traktuotė, o sykiu ir (skirtingas nei Dasein) Realität santykis su Galimybe yra sąlygojęs Dasein interpretavimą kaip Wirklichkeit, jų sinonimišką vartoseną, ypač įsitvirtinusią Realität / Wirklichkeit perskyros pavidalu“ (Rita Šerpytytė, Tikrovės spektrai. Vakarų nihilizmas tarp diagnozės ir teorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 184, išn. 198). 17 Rita Šerpytytė, „Nihilizmas ir tikrovė: spekuliatyvusis realizmas – nihilizmo banalizavimas?“ in: Problemos, nr. 81, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 7–16. 21 Kristupas Sabolius yra realybė, kurią galima patirti, – tai yra patyrimo jau duota, bet ne (galima) sukonstruoti tikrovė“18. Šiandien šimto talerių (arba eurų) realumas ir tikroviškumas akivaizdesnis nei bet kada. Prisijungę prie internetinio banko ar įkišę ranką į savo kišenę visuomet užčiuopsime tą pačią šimtinės esmę, kuri suteiks mums vienodas galimybes ir apribos vienodomis būtinybėmis. Nepriklausomai nuo to, kaip mokame (modalumas), už šimtą eurų galime išgauti identišką kokybę, t. y. nusipirkti absoliučiai tuos pačius dalykus. Taigi skaitmeninė (virtuali) ar popierinė realybė čia apibrėžiama vienodai, ir šiuo požiūriu išlieka vienodai tapati. Tačiau iš esmės nesiskiriančių pinigų šitybė vis dėlto išlaiko singuliarų pobūdį – net ir virtualios tikrovės parametrai įgaus visai kitokius aktualaus egzistavimo būdus, priklausomai nuo mūsų kompiuterio ar telefono galimybių (aukšta arba žema rezoliucija, lėta operacinė sistema, suskilęs ekranas, prastas interneto ryšys), jau nekalbant apie konkrečios kišenės ar piniginės įtaką banknotų susiglamžymui ir nusidėvėjimui. Beje, čia galime prisiminti ir šiame kontekste relevantišką Verkiančių litų iniciatyvą. Prieš pat pakeičiant lietuvišką nacionalinę valiutą euru apyvartoje pasirodė litų banknotai, kuriuose atvaizduotų istorinių figūrų portretai buvo paženklinti ranka pripieštomis ašaromis. Tokia akcija niekaip nepaveikė piniginės jų vertės (t. y. esmės), tačiau konkrečių banknotų egzistavimo būdas gerokai pakito, kadangi kiekvienas litas įgavo dar ryškesnį singuliarų pobūdį arba, ironiškai tariant, išpildė unikalios būties nostalgiją, kurią Walteris Benjaminas buvo pavadinęs meno kūrinio aura. Kiekvieno mūsų rankose užčiuoptos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Jono Basanavičiaus ar Maironio ašaros pasirodė unikaliu ir nepakartojamu būdu. Kaip teigia Kanto 18 22 Rita Šerpytytė, Tikrovės spektrai, p. 185. Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų svarstymą komentuojantis Richardas Kearney, „[b]ūtis visuomet viršija realybę. Egzistavimas visuomet yra kas kita nei esmė. Kas niekada negali būti redukuota į kokiu būdu (the that is always irreducible to the what). Kanto tezė, kad būtis nėra realus predikatas, iš anksto nubrėžia gaires Heidegerrio ontologinio skirtumo sampratai. Būtis yra perteklinis buvinys – tai, kas nėra tiesiog buvinys (Being is surplus being – that which is not a being).“19 Taigi tikrovė yra realybės pertekliaus sfera – kaip matysime, šį aspektą akcentuoja ir šiuolaikinis spekuliatyvusis realistas bei vienas šios knygos autorių Grahamas Harmanas. Vis dėlto realybė yra tikrovės diktato faktorius, siekiantis išspręsti jos neapibrėžtą pobūdį per indeksuojamą galimų ir būtinų variantų visumą. Tačiau ar šis momentas nereiškia ir kito matmens – specifinės dviejų kategorijų grupių sąryšingumo nomenklatūros? Kokiu santykiu susisieja modalumas ir kokybė per tikroviškumo prizmę? Kitaip tariant, jeigu užduotume klausimą, kaip realybė sąveikauja su tikrove, ko gero, sugrįžtume prie Dunso Škoto įžvalgos – tik šį kartą jau apverstos. Realitas nesujungia natura communis ir heacceitas, bet atsišakoja nuo pastarojo – ne tiek persikeldamas į universalijų sferą, kiek įsteigdamas būtinųjų galimybių sistemą, kuri nuolatos siekia užčiuopti tikrovės neapibrėžtumą. Šia prasme Wirklichkeit yra ne tik patyrimo, bet ir kontingencijos plotmė, kuri niekada negali būti iki galo determinuota; o Realität pasirodo kaip galimybių, siekiančių maksimaliai suartėti su būtinybėmis, sfera, kurioje kiek įmanoma tiksliau brėžiamos tokios tikrovės galiojimo ribos. Šia prasme realybė, pirmiausia išaiškinama per dėsningumus ir taisykles, pasireiškia kaip determinacijos geismas. Ne veltui jos dalininkai kokybės kategorijų 19 Richard Kearney, Poetics of Modernity: Toward a Hermeneutic Imagination, New York: Humanity Books, 1995, p. 6. 23 Kristupas Sabolius grupėje yra neigimas ir apribojimas, t. y. du loginį sąvokos galiojimą palaikantys operatoriai. Kitaip tariant, kuo aiškiau determinuojamos realybės formos – nužymint jos ribas ir atsisakant to, kuo ji negali būti, tuo artimesnis pasirodo jos galimai būtinas charakteris. Šia prasme galėtume teigti, kad realybę įmanoma nusakyti kaip galimybės ir būtinybės įtampą. Realybė išsipildo, kai galimybės persikloja su būtinybėmis. Todėl realybė, viena vertus, yra galimybių ir būtinybių indeksavimo būdas, veikiantis kaip tikrovės koordinačių sistema ir ją reglamentuojantis faktorius; kita vertus, ji išžaidžiama toje įtampos zonoje, kurioje galimybės nuolat artėja prie būtinybių, tokiu būdu prognozuojant aktualų egzistavimą. Tikrovę tad visada aptinkame realybės rėmuose, kaip tam tikrą statistinių atvejų visumos arealą, kurio pagrindu įmanoma numanyti ir kataloguoti įmanomos raidos kryptis. Vadinasi, realybė ir tikrovė tarpusavyje siejasi subordinacijos santykiais. Realybė, kaip determinavimo sistema, siekia išspręsti tikrovę kurdama ją apibrėžiančias įvairias atvejų aibes, o kartu atmesdama net ir galimai neįmanomus egzistavimo būdus. Šiame kontekste visą metafizikos istoriją galima persvarstyti kaip mėginimą subordinuoti tikrovę, įsteigiant įvairias būtinųjų galimybių supersistemas. Tačiau tai, kas įvairiose metafizinėse paradigmose apibrėžia aktualų egzistavimą, kas pretenduoja į galutinį tikrovės pagrindą, o kartu tai, kas išreiškia daiktų esmę, visuomet egzistuoja tik galimai, kaip įsteigtas tikrovės antstatas, kuriuo subordinuojama tikrovės raida. Vadinasi, Platono idėjas, scholastų universalijas arba Leibnizo monadas įmanoma suprasti kaip vaizduotės produktus, kurie testuojami būtinybės registru, o kartu įkurdinami galimybės sferoje. Tai tokios galimybės formos, kurios ima reikštis kaip normatyvinės sistemos. Šiame kontekste, tarp daugybės realistinių teorijų, pravartu prisiminti Iano Hackingo „esačių realizmo“ poziciją, 24 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų pasiūliusią mokslinį realizmą suprasti pirmiausia kaip galimybę įsiskverbti į materiją ir ja manipuliuoti. Atkreipdamas dėmesį, kad realizmas turi savo istoriją, paradigminiu šios istorijos personažu Hackingas laiko Demokritą. Pastarojo įsitikinimas, kad atomai egzistuoja, amžininkams atrodė kaip fantazijos vaisius – prireikė keleto tūkstančių metų, kol ši teorija buvo patvirtinta. „Komplikuotiems konceptams reikia pritaikomumo kriterijų. Būtent to Demokritui ir trūko. Jis per mažai žinojo, kad įgytų kriterijus, vedančius anapus jo spekuliatyvių svarstymų – ar jo siūlomas paveikslas atitinka realybę, ar ne. Pirmasis jo žingsnis buvo sušukti ‚Realybė!‘ ir apšmeižti daiktų išvaizdą kaip gryną regimybę. Mokslinis realizmas arba antirealizmas netampa įmanomomis doktrinomis, kol nesama kriterijų spręsti, ar vidinė daiktų sandara yra tokia, kaip reprezentuojama.“20 Todėl atomizmas mokslo ir filosofijos istorijoje žymi ribą, kai „nebelieka vienareikšmiškos realumo sampratos“21, o tai reikalauja ir jį lydinčio teorinio apmąstymo – metafizikos, kuri ir suteikia realumo kriterijus: „Metafizika siekiama atskirti geras reprezentacijų sistemas nuo blogų. Metafizika pasitelkiama išrūšiuojant reprezentacijas, kai vieninteliai jų kriterijai suprantami kaip vidiniai pačių reprezentacijų atžvilgiu.“22 Šia prasme realybės matmuo atsiremia į sunormintų galimybių reprezentaciją, koordinuojančią mūsų įsivaizdavimus. Ir kadangi realybę tenka reprezentuoti artikuliuotų galimybių sistemų pavidalu, jos įsivaizduojamybe mes imame pasikliauti kur kas labiau nei jusliniu patyrimu. Šitaip metafizika apibrėžia realybės įsivaizdavimo pobūdį, kurio pagrindu imamos reglamentuoti epistemologinės procedūros. 20 Ian Hacking, Representing and Intervening: Introductory Topics in the Philosophy of Natural Science, Cambridge: Cambridge University Press, 1983, p. 142. 21 Ibid. 22 Ibid. 25 Kristupas Sabolius Taip tampa įmanoma suvokti, kad to, kas nematoma, regėjimas gali būti vertinamas tiek kaip metafizinė (ar ilgainiui – mokslinė) žiūra, tiek kaip nekritiškas pasitikėjimas regimybėmis ar iliuzijomis. Vadinasi, reglamentuoti įsivaizduojamybės laipsnius tampa mažne svarbiausias uždavinys, nustatantis realybės prieigos būdus. Kartu taip įsteigiama privilegijuota ir nuolat tikslinama mokslinės įsivaizduojamybės plotmė. Greta to Hackingas pasiūlo ir kitą momentą, itin svarbų mūsų svarstomame kontekste. Anot šio mokslo filosofo, realybės idėja sietina ne tik su reprezentacijos, bet ir su poveikio matmeniu. Ir nors dažniausiai diskursyviosios mokslinio realizmo praktikos pirma prisistato kaip specifiniai reprezentavimo modeliai, intervencijos galimybės faktorius išlieka kur kas svarbesnis, kai prabylame apie mokslo naudą ar svarbą, – t. y. ką galime su moksliškai aptikta realybe nuveikti (konstruoti sudėtingas inžinerines sistemas, pagerinti derlių, išgydyti ligas ar pan.). Tai akcentuoja ir jo siūlomas apibrėžimas: „Laikysime esant realiu tai, ką galime panaudoti, kad įsiskverbtume į pasaulį, arba tai, ką pasaulis gali panaudoti, kad mus paveiktų. Iki moderniojo mokslo realybė kaip intervencija net nepradeda jungtis su realybe kaip reprezentacija. Nuo XVII amžiaus gamtos mokslai tampa nuotykiu, kuriame persikloja reprezentavimas ir intervencija.“23 Realybė anapus žmogaus Ar galime realybę įsivaizduoti anapus metafizinių galimybių sistemos? Ar gali vaizduotė išlaisvinti alternatyvius tikroviškumo resursus, leidžiančius persvarstyti metafizinius ar mokslinius jos suvokimo modelius? Kitaip tariant, ar gali 23 Ibid., p. 146. 26 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų būti, kad realybė šiandien kelia iššūkį atnaujinti vaizduotę, kuri leistų atrasti vis kitus tikrovės rakursus? Įvairios XX amžiaus kontinentinės filosofijos diagnozavo ir atskleidė, kokiu būdu metafizinės teorijos veikia kaip realybę generuojančios fikcijų sistemos. Todėl šiuo laikotarpiu kontinentinis mąstymas prisipildė antirealistinių nuostatų, metafizinio ar grynai mokslinio mąstymo atžvilgiu išreiškiančių diskvalifikuojančią poziciją, o savo taikiniu pasirenkančių vieną ar kitą šių sistemų dirbtinybės aspektą. Kitaip tariant, priėmus prielaidą, kad metafizika visuomet užsiima galimos realybės sistemų kūryba, tampa įmanomas ne tik šio nefundamentalaus statuso diagnozavimas, bet ir pastarojo išjudinimas ar net perkūrimas. Kritinė teorija, poststruktūralizmas, hermeneutika, fenomenologija, dekonstrukcijos filosofija ir kitos filosofinės laikysenos, viena vertus, atskleisdavo normatyvinį įvairių galimos realybės sistemų pobūdį, kita vertus, dažnai tik negatyviai išreikšdavo tikėjimą šioms sistemoms nepasiekiama tikrovės liekana ar jos defektu. Kaip savo įtakingoje knygoje Po baigtinybės (Après la finitude) pastebėjo Quentinas Meillassoux, šitaip buvo įtvirtinta koreliacionistinė pozicija, kuria teigiamas būties ir ją mąstančio subjekto tarpusavio priklausomybės santykis. Ši idėja įtvirtina ir tokios prieigos uždarumo perspektyvą – t. y. numano, kad niekada neprisikasame iki tikrojo pasaulio, o savajame pažinime susiduriame išskirtinai tik su koreliacijos santykiu ir tik jį tepajėgiame nagrinėti. Vadinasi, koreliacija išreiškia tam tikrą „neįveikiamą pobūdį“, užrakinantį ją nagrinėjančias teorijas ydingame antirealizmo rate. Štai kodėl su koreliacionizmu sietinas ir antropocentriškumo svarbos išaugimas. Jeigu žmogus negali pažinti nieko kita, tik patį save (kaip Kanto transcendentalinio subjekto atveju), pasaulis, būtis ar daiktas savyje imami vertinti tik tiek, kiek pasireiškia žmogiškumo šviesoje. Tad anthropos, kaip 27 Kristupas Sabolius svarbiausias tikrovės kūrime dalyvaujantis ir ją apmąstantis veikėjas, įsitvirtina kaip duotosios realybės matas ir ją sukalibruojantis faktorius. Iš pastarosios nuostatos plaukia ir Meillassoux veikalo pavadinimas. Baigtinybės atmetimas išreiškia specifinio žmogiškumo, kuris grosso modo įsikuria tarp Kanto transcendentalinio subjekto ir Heideggerio Dasein, peržengimą. Meillassoux akimis, norint sugrįžti prie realybės, tenka atgaivinti tokį mąstymo būdą, kuris pranoktų subjektiškumą, bet sykiu nesusiviliotų naiviąja ir ontoteologiškai orientuota metafizika. Realybė šaukiasi išties spekuliatyviai mąstančio subjekto, neišsitenkančio baigtinybės horizontuose: „Užuot visa kam būdingą pagrindo nebuvimą pateikus kaip ribą, į kurią atsimuša galutinio pagrindo ieškantis protas, veikiau privalome suprasti, kad šis pagrindo nebuvimas yra ir tegali būti galutinė buvinio savybė.“24 Tad spekuliatyvusis mąstymas čia suvokiamas kaip privilegijuotas būdas pranokti savąjį baigtinį žmogiškumą ir pasitikti radikalų pagrindo nebuvimą, kurį Meillassoux išreiškia hiperchaoso idėja. Štai kodėl tikrovės problema pasirodo kaip išsilaisvinimo iššūkis, kviečiant sugrįžti prie tokios realybės, kuri nebebūtų subordinuota žmogaus proto atžvilgiu. Jeigu realybė tapo pajungta subjektui, kaip įmanoma atrasti tokią jos plotmę, kurioje ji reikštųsi nepriklausomai nuo žmogaus? Vis dėlto ne ką svarbesniu iššūkiu tapo naujų kelių link realybės įsteigimas arba senųjų revizija. Tai reiškia – metafizikos vertės permąstymas, atskleidžiant vaisingus jos mąstymo elementus, o kartu atveriant naujas perspektyvas. Šia prasme įvairaus tipo realizmai ėmė reikštis kaip spekuliatyvaus mąstymo arba net kūrybinės vaizduotės projektai. Pastarąjį momentą pabrėžia ir patys spekuliatyviojo Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų posūkio atstovai, tvirtindami, kad „žingsnis realizmo link nėra žingsnis troškių sveiko proto apribojimų link, bet greičiau posūkis visiško keistumo link“25. Tikrovės klausimo sugrįžimas į kontinentinės filosofijos akiratį turi net simbolinį gimtadienį. 2007 m. balandį Londono universiteto Goldsmiths koledže įvyko konferencija pavadinimu „Spekuliatyvusis realizmas“, kurioje dalyvavo Quentinas Meillassoux, Ray Brassier, Iainas Hamiltonas Grantas ir Grahamas Harmanas. Būtent šiame plačiai nuskambėjusiame renginyje realybės problema įgavo aiškesnius kontūrus. Ir nors dalyvavusių filosofų pozicijos tarpusavyje labai skyrėsi, spekuliatyvusis realizmas, pasitelkiant Granto apibūdinimą, imtas vadini „skėtiniu terminu“, išreiškiančiu tam tikrą „susirūpinimą metafizika“ ir suvienijančiu norinčius grįžti prie pastarosios, išmokus tam tikras metafizikos pamokas26. Taip pat pažymėtina, kad visus šiuos autorius vienija ir atsispyrimas nuo Meillassoux įtvirtintos antikoreliacionistinės nuostatos. Įdomu, kad vos užgimęs naujasis realizmas netruko sueižėti ir fragmentuotis į smulkesnius judėjimus. Svarbi takoskyra išryškėjo tarp Harmano – vieno šios knygos autorių, davusio postūmį į objektus orientuotos ontologijos srovei – ir minėtųjų Meillassoux ir Brassier laikysenos. Anot Harmano, filosofijos istorijoje objektai būdavo nuvertinami teigiant, kad jie tėra gilesnės realybės, substancijos ar jėgos išraiška. Kita vertus, objektai dažnai būdavo iškeliami ir į kitą plotmę, idealistiškai priskiriant jiems intelektinį matmenį (jų esatis išsemiama tuo, kas pasirodo prote), arba apmąstant juos socialinio konstruktyvizmo kategorijomis (objektai tėra kalbos, diskurso ir galios suformuotos kategorijos). 25 Levi Bryant, Nick Srnicek, Graham Harman, The Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, Melbourne: re.press, 2011, p. 7. 24 Quentin Meillassoux, Après la finitude. Essai sur la nécessité de la contingence, Paris: Seuil, 2006, p. 73. 28 26 Iain Hamilton Grant, Jeremy Dunham, Sean Watson, Idealism: The History of a Philosophy, Durham: Acumen, 2010, p. 58–59. 29 Kristupas Sabolius „Pirmoji prieiga ‚kasasi po‘ (undermines) objektais, mėgindama eiti giliau, o mes galime nusikalti terminą ir sakyti, kad antroji strategija ‚nuskurdina‘ (overmines) objektus, vadindama juos pernelyg giliais. Nors undermining [reiškiantis nuvertinimą – arba pažodžiui – ‚kasimąsi po‘] yra įprastesnis anglų kalbos žodis, overmining [reiškiantis nuskurdinimą dėl perteklinio eksploatavimo] yra daug dažnesnė filosofinė objektų ištirpdymo strategija. Tam tikru mastu ją galima pavadinti centrine kontinentinės filosofijos dogma.“27 Priešindamasis čia įvardytoms tendencijoms, Harmanas mano, kad viskas yra objektai, kuriuos galima apibūdinti kaip „poliarizacijos, dviprasmybės ir keistumo vietą“28. Kadangi visi santykiai iškreipia su jais susijusius objektus, kiekvienas santykis veikia kaip vertimo procedūra. Tačiau joks objektas negali tobulai išversti kito objekto į savąją nomenklatūrą. Todėl OOO pozicija – vėlgi skirtingai nei Meillassoux – akcentuoja, kad būtina išlaikyti baigtinybės nuostatą. Kadangi santykis su objektu negali būti išverstas į žinias apie objektą arba jo pažinimą, baigtinybė atsiskleidžia ne tik kaip žmogiškumo apibrėžtis, bet ir kaip galimybė įtraukti į savo akiratį visus objektus, galinčius užmegzti santykius. Tokios ontologijos prerogatyva – prabilti vien tik ir išskirtinai apie daiktus, atsiejamus nuo žmogiškojo proto įtakos. Tai reiškia, kad juos apmąstant privalu išlaisvinti nuo praktinio panaudojimo bei signifikacijos tinklų; savo ruožtu, koreliacionizmo kritika pasireiškia priimant prielaidą, kad objektai negali būti išsemti vienu išskirtiniu santykiu ar santykių su kitais objektais įvairove. Mėgindamas pasiūlyti objektų emancipacijos procedūrą, Harmanas pasiūlo ir savitą Heideggerio Zuhandenheit 27 Graham Harman „Apie objektų nuvertinimą: Grantas, Bruno ir radikalioji filosofija“, in: Athena, nr. 10, 2015, p. 59. 28 Ibid. 30 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų sampratos interpretaciją, teigdamas, kad pastaroji iš esmės išreiškia objektų pasitraukimą ar nusišalinimą (withdrawal) nuo žmogiškųjų tikslų į realybę, pranokstančią žmogaus naudos, veikimo ir daiktų eksploatavimo sferą. Vis dėlto toks pasitraukimas nėra būdingas vien tik žmogaus sąveikos su objektais plotmei – veikiau tai išskirtinis būties bruožas, apibrėžiantis, kaip bet kokie objektai egzistuoja vienas kito atžvilgiu. Taigi nusišalinimas traktuotinas kaip universali būties charakteristika, kuria paliudijamas objektų neprieinamumas žmogiškuoju pažinimu. Todėl Harmano realizmas yra veikiau skeptinio pobūdžio. Oponuodami šiai pozicijai, Meillassoux ir Brassier laikosi nuostatos, kad tikrovė (realybė) vis dėlto išlieka pasiekiama protu, mokslu ir matematika. Grahamas Harmanas taip pat atkreipia dėmesį, kad realizmo problemos traktuotėje esama šiokios tokios sumaišties, kai suliejamos dvi skirtingus tikroviškumo aspektus akcentuojančios pozicijos: (a) pasaulis egzistuoja už proto ribų, ir (b) mes galime įgyti žinių apie šį pasaulį29. Realizmas nebūtinai apima iškart abi nuostatas, o „a tipo“ pozicija automatiškai nereiškia įsitikinimo „b tipo“ tiesa. Remiantis tokia alternatyva, net ir kritiškas santykis su pažinimo formomis gali išreikšti tam tikrą realistinę poziciją, nepaisant to, kad ja implikuojamas nepasitikėjimas epistemologiniu bei moksliniu realizmu, pretenduojančiu į vadinamąją tikrovės zoną. Vis dėlto, net ir kvestionuojant įvairias metodologines prieigas, „a tipo“ realistu įmanoma išlikti nepriimant „b tipo“ pozicijos nuostatų. Savo ruožtu „b tipo“ realizmas leidžia kelti klausimą apie įvairių formų, kuriomis užmezgami ryšiai su tikrove, modalines savybes. Taigi su tikrove įmanoma užmegzti įvairialypius santy29 Graham Harman, „Fear of Reality: Realism and Infra-Realism“, in: The Monist, vol. 98 (2), 2015, p. 126. 31 Kristupas Sabolius kius – įskaitant ir tokius, kurių neišsemia reprezentacijos / korespondencijos sistema, pagrįsta pažinimo ir tikrovės formų atitikimu. Šiame kontekste Harmanas prabyla ir apie „infrarealizmą“, pagal kurį tikrovę galima suvokti kaip bet kokį jos galimą pažinimą viršijantį perteklių, o šios pozicijos ištakas Harmanas susieja su Sokrato filosofine figūra30. Realybė kaip vaizduotės iššūkis Monografija Apie tikrovę mėgina pasiūlyti poleminį lauką, leidžiantį realybės ir tikrovės problemą suvokti ne tik kaip išskirtinai realistinių teorijų tarpusavio pokalbį. Todėl siekiama ne tiek pristatyti minėtąjį posūkį į realizmą, kiek – atsižvelgus į šiuose svarstymuose pasiektą tam tikrą brandą – suaktyvinti dialogą, į kurį įsitraukia ne tik šiam judėjimui save priskiriantys autoriai. Kitaip tariant, šioje kolektyvinėje monografijoje tikrovės klausimas interpretuojamas kaip pilnavertė šiuolaikinės filosofijos tema, kuria mėginama ne tik apginti vieną ar kitą poziciją, bet ir nužymėti įtampos laukus, kuriuose iškyla atviri šiandienos nervai. Privalu pridurti, kad knygoje skiriamas dėmesys artikuliuoti vaizduotės problematiką – suvokiant pastarąją per prieigos prie tikrovės prizmę ir kvestionuojant jos stereotipinį „netikroviškumo“ statusą. Knygą sudaro trys dalys. Pirmąją Tikrovė ir būtis pradeda Grahamo Harmano tekstas „Prieš ontotaksonomiją“, kuriame išdėstomos naujausios autoriaus idėjos, sykiu persvarstomos jau kurį laiką įsitvirtinusios į objektus orientuotos ontologijos nuostatos. Filosofas sugretina Quentino Meillassoux ir Bruno Latouro pozicijas, kritikuojančias Kantą dėl priešingų priežasčių: Meillassoux – nes Kantas suveda mąstymą ir pasaulį į nuolatinę koreliaciją be atsietų 30 Ibid. 32 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų terminų, o Latouras – nes Kantas bando išgryninti ir atsieti mąstymą ir pasaulį, užuot supratęs, kad jie visada sudaro hibridines formas. Tačiau abi šios kritinės pozicijos vogčiomis priima nuostatą, kad mąstymas ir pasaulis regimi kaip du pagrindiniai Visatos poliai. Savo tekste Harmanas mėgina parodyti, kad toks manymas išplaukia iš Descartes’o iškeltos prielaidos, įtvirtinančios mąstymo ir pasaulio atskirtį, kurios pagrindu atliekama egzistuojančių objektų klasifikacija. Kritikuodamas šią idėją Harmanas pasiūlo ir jos naują įvardijimą – ontotaksonomija. Šią poziciją papildo ir itališkojo naujojo realizmo atstovas Maurizio Ferraris. Savo kūrinyje „Tinklo metafizika“ jis svarsto pastaraisiais metais jo interesų lauką pažymėjusią dokumedialumo – kaip vykstančios medialinės revoliucijos – problematiką. Ferraris išskiria tris esmines su šiuo procesu susijusias transformacijas: automatizaciją, kapitalizaciją, mobilizaciją. Šie trys revoliucijos raiškos būdai iškelia ir konceptualinės revoliucijos poreikį. Šiuo tikslu Ferraris pasiūlo aktualizuoti histerezės sampratą. Nors šis konceptas egzistuoja įvairiose srityse, metafiziniu požiūriu jis žymi aplinkybę, kurioje įvykis išsaugo ankstesnius įvykius taip, kad padariniai pergyvena priežastis. Jo akimis, pamatine prasme histerezė reiškia, kad pasaulio konstruktyvą sudarančios sąvokos tiek ontologiškai, tiek epistemologiškai kyla iš ontologinės materijos ir atminties tarpusavio priklausomybės. Ferrario mąstymas aktualizuojamas ir Ruslano Baranovo tekste „Po Kanto: naujojo realizmo ir absoliučiojo idealizmo alternatyvos“. Pradėdamas nuo plačiai žinomos nuostatos, kad dauguma pokantinių filosofijų apsibrėžia atmesdamos vieną ar kitą Kanto mokymo dalį, Baranovas atkreipia dėmesį į ypač radikalų naujojo realizmo (Ferraris) ir absoliutaus idealizmo (Hegelis) pobūdį. Pirmiausia, pateikdamas realybės sampratų priešpriešą naujajame realizme ir 33 Kristupas Sabolius Kanto filosofijoje, autorius siekia atskleisti šių terminų vartoseną ir prasmę, sykiu išskleisti juos lydinčio argumentavimo pobūdį. Analizuojant Ferrario argumentus prieš Kantą išryškėja, kad naujojo realizmo problema gali būti interpretuojama pirmiausia kaip determinacijos šaltinio problema. Paskutinėje dalyje pasiūlomas „realistinis“ Hegelio filosofijos skaitymas, suteikiantis progą pristatyti absoliutųjį idealizmą kaip rimtą alternatyvą tiek Kanto mąstymui, tiek naujajam realizmui. Alternatyvią prieigą prie realybės problemos sugestijuoja Ritos Šerpytytės tekstas „Laikas, būtis ir įsivaizduojamybė: naujos realumo perspektyvos Catherine Malabou ir Giorgio Agambeno filosofijoje“. Autorė tikroviškumo klausimą mėgina persvarstyti įvesdama dvi svarbias šiuolaikinės filosofijos idėjas: plastiškumą (Catherine Malabou) ir impotencialumą (Giorgio Agambenas). Pasiūlytoje interpretacijoje jungiančia grandimi tampa laiko matmuo, kurio perspektyvoje brėžiamos sąsajos tarp Malabou subjektiškumo kaip voir venir ir Agambeno il tempo che viene sampratos. Plėtojant šią poziciją svarbų vaidmenį įgauna Kanto transcendentalinės vaizduotės idėja – pastaroji rekonstruojama Malabou laiko plastiškumo, Agambeno mąstymo galios (la potenza del pensiero) bei jo mesianiškojo „ateinančio laiko“ kontekste. Pirmą dalį užbaigia Catherine Malabou ir monografijos sudarytojo pokalbis, kuriame ne tik svarstomi realizmo polemikos klausimai, bet ir aptariamos dabartinės filosofės mąstymo plėtotės. Pokalbyje pabrėžiama, kad Malabou interpretuoja Meillassoux filosofiją kaip svarbų šiandienos mąstymo momentą, atveriantį realybės kaip dykumos idėją, iš kurios pašalinamas subjektas. Vis dėlto būtent pastarasis aspektas iškelia naujų sunkumų – mat, filosofės akimis, kontingentiškumą Meillassoux suvokia kaip totalaus sunaikinamumo galimybę. Taip paties mąstančiojo realumas lieka 34 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų neapmąstytas. Šiuo pagrindu Malabou savo poziciją įvardija ne kaip realizmą, bet materializmą. Pastarasis, jos manymu, suvoktinas kaip subjekto atsakas tikrovei arba paties subjekto savo materialumo refleksija santykyje su tikrove. Antra monografijos dalis pavadinta Tikrovė ir perspektyvos. Ją pradeda mano paties tekstas „Išlaisvinta tikrovė“, sugretinantis Quentino Meillassoux ir Corneliaus Castoriadžio pozicijas, kurias bendroje perspektyvoje leidžia pamatyti tiek kritiškas požiūris į Kanto filosofiją, tiek ir deklaruojama radikalios vaizduotės būtinybė. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad šių skirtingų laikotarpių filosofų mąstymą susieja ir dar vienas atspirties taškas – atožvalga į Georgo Cantoro aibių teoriją, kurioje begalybės išlaisvinimas iš vieno determinacijos šaltinio sudaro prielaidą pačią realybę apmąstyti kaip skirtingai determinuojančių jėgų susikirtimą. Svarstymo eigoje rekonstruojama, kad Meillassoux perspektyvoje išlaisvinta realybė ne tik nusimeta žmogų, bet ir nepalieka vietos alternatyvių santykių plėtotei, o klausimas, kas lieka iš žmogaus, kurio nusikratė realybė, lieka neatsakytas. Nors abiejų filosofų pozicijos atsiskleidžia kaip gana provokuojančios, idant atvertų išsilaisvinimo perspektyvas, kartu konstatuojama, kad jos išlieka nepakankamos svarstyti revizuotos ir neantropocentriškos, tačiau santykių su žmogumi nepraradusios tikrovės galimybės. Igno Šatkausko tekste „Gaja ir Narcizas. Sekant mito terpių sankirtas dabartinėje filosofinėje antropologijoje: Latouras, Stengers, Viveiros de Castro“ analizuojama Jameso Lovelocko Gajos teorijos recepcija klimato kaitos kontekste. Šiuolaikinėje filosofijoje ji išryškėjo dviem susijusiais, tačiau tarpusavio įtampą kuriančiais poliais: viename akcentuojama nežinomybė, nebylus nieko nereikalaujantis Gajos indiferentiškumas (Isabelle Stengers), kitame nurodomas Gajos įsibrovimo paveikumas, įvairų neramų elgesį 35 Kristupas Sabolius skatinantis provokatyvumas (Bruno Latouras). Remiantis šiuolaikinės filosofinės antropologijos savivoka Viveiros de Castro darbuose, Gajos figūra sugretinama su Narcizo figūra. Pratęsdamas šią dialektiką, Šatkauskas pažymi, kad Danowski ir Viveiros de Castro knygoje Pasaulio pabaigos (Há mundo por vir?) siūlo modernios filosofijos subjekto narcisizmo išsklaidą, kurią šiedu autoriai pateikia spekuliatyviojo realizmo kritikos kontekste. Polemiką tarp Vakarų filosofijos prielaidų ir čiabuvių mąstymo alternatyvos pratęsia Déborah’os Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro pokalbis su monografijos sudarytoju „Žvelgiant iš poliarinių lokių požiūrio taško“. Grįždami prie spekuliatyviojo realizmo ir vėlesnių jo plėtočių (akseleracionizmo) apmąstomos realybės sampratos, brazilų mąstytojai pastebi, kad joje atsiribojama nuo ekologijos krizės bei antropoceno – t. y. esminės problemos, į kurią neatsižvelgus šiandien neįmanoma svarstyti tikroviškumo klausimo. Meillassoux realizmas šia prasme vis dar išlieka fundamentaliai vakarietiškas ir persismelkęs kolonialistinės metafizikos prielaidomis, teigiančiomis tam tikrą realybės versiją. Danowski ir Viveiros de Castro taip pat aktualizuoja savo perspektyvizmo ir multinatūralizmo filosofijos nuostatas, išplaukiančias iš Amazonės tautų kosmologijos ir vaizduotės technologijų interpretacijos. Šią dalį užbaigia irgi ekologinę krizę apmąstantis Tizianos Andinos tekstas „Realistinės prieigos taikymo klimato problemai klausimu: transgeneracinės atsakomybės principas“. Autorė atkreipia dėmesį, kad klimato kaita suvoktina kaip daugiaplanis reiškinys, sukeliantis sudėtingų kliuvinių ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu; Andina akcentuoja, kad su šia problema susijusių temų svarba neabejotina, keliamos problemos reikalauja neatidėliotino dėmesio, o sprendimo pobūdis gali nulemti žmonių rūšies būtį ir išlikimą. Filosofė siūlo realistinę prieigą, idant naujoje šviesoje 36 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų pristatytų pamatinę temą, apie kurią pastaruosius trisdešimt metų telkiasi diskusijos klimato klausimu. Andinos pasiūlymo esmė – bendros, bet diferencijuojamos atsakomybės kriterijų papildyti transgeneracinės atsakomybės kriterijumi. Autorės įsitikinimu, pastarojo kriterijaus taikymas paskatintų ypatingą dėmesį skirti diachroninei teisingumo plotmei, kitaip tariant, teisingumo tarp kartų aspektui. Trečia ir paskutinė monografijos dalis – Tikrovė ir vaizduotė. Ją pradeda plačiai vaizduotės problematiką nagrinėjančio filosofo Pietro Montani tekstas „Vaizduotės realybė. Techninis kūrybingumas ir kalba“. Autorius atkreipia dėmesį, kad tarp daugybės vaizduotės atliekamų funkcijų ypatingo dėmesio reikalauja pastarosios gebėjimas konkrečiai sąveikauti su pasaulio aplinka ją perdirbant ir praturtinant naujais (ypač techniniais) objektais. Straipsnyje eksplikuojama sensomotorinė šios funkcijos matrica, įvardijama kaip technoestetika. Išsamioje analizėje, kurioje plačiai išskleidžiami įvairūs materialiosios įtraukties teorijos argumentacijos aspektai, Montani pasiūlo „realistines“ vaizduotės teorijos prielaidas ir pastarųjų sąsajas su techniniu žmogaus kūrybingumu. Svarstyme ypatingas dėmesys sutelkiamas į „techninio įgalinimo“ sampratą ir išskiriamos tam tikros pastarojo formos. Teksto pabaigoje apsistojama prie artikuliuotos kalbos problemos, pristatant ją kaip tam tikrą techninio įgalinimo formą. Vaizduotės tematikos plėtotę tęsia Dario Cecchi tekstas „Transcendentalinio realizmo link? Pastabos apie Emilio Garroni ir jo vaizduotės filosofiją“. Jame siūloma neapsiriboti tradiciniu kategorizavimu, kai išskiriami naivieji, metafiziniai ar spekuliatyvieji realistai bei antirealistai, tačiau pamėginti apsvarstyti ir transcendentalinio realizmo perspektyvą. Šią galimybę Cecchi mato aktualumo nepraradusioje ir originalioje Kanto Sprendimo galios kritikos 37 Kristupas Sabolius interpretacijoje, kurią pateikė italų filosofas Emilio Garroni. Pastarojo mąstytojo akimis, trečioji Kritika nelaikytina vien tik estetikos traktatu, bet pirmiausia suvoktina kaip viso kritinio projekto performulavimas. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna laisvojo schematizmo forma, kurioje tarp vaizduotės ir intelekto atsiranda laisvas žaismas. Pratęsdamas Kanto interpretaciją, Garroni pasiūlo vidaus vaizdino idėją, kuria mėginama užčiuopti dinaminė, daugiapatyriminė ir daugiamodalinė tikrovės konfigūracija. Šioje monografijos dalyje mezgamas dialogas su analitinio mąstymo tradicija. Jai atstovaujantis Jonas Dagys tekste „Tikrovė ir fikcija: vardų semantikos atvejis“ siūlo į tikrovės ir fikcijos perskyrą pažvelgti semantiniu aspektu. Autorius aptaria idėją, kad tikriniai vardai yra rigidiški designatoriai, apmąsto jos taikymą vardams, įvedamiems ir vartojamiems fikciniuose pasakojimuose, bei sakiniams su tokiais vardais fikciniuose ir nefikciniuose kontekstuose. Teigdamas, kad esama tam tikros asimetrijos tarp faktinių ir vien galimų individų įvardijimo, Dagys pritaria Saulo Kripkės nuostatai, kad nefikciniame kontekste apie jokį individą negalima pasakyti, kad jis galimai tapatus Šerlokui Holmsui. Taip pat teigiama, jog ši nuostata nereiškia, kad Holmsas yra būtinai ar esmingai neegzistuojantis individas arba neįmanomas esinys. Žvelgiant plačiau, Dagio manymu, tai reiškia, kad tiesioginė singuliarinė referencija į galimus, bet faktiniame pasaulyje neegzistuojančius objektus, įskaitant fikcinius individus, yra itin problemiška. Monografiją užbaigia vaizduotės ir tikrovės įtampos klausimo apmąstymas Quentino Meillassoux filosofijoje, kurį tekste „Vaizduotė chaotiškos tikrovės akivaizdoje“ pasiūlo Daina Habdankaitė. Autorė nagrinėja chaoso ontologinę sampratą, pasirodančią sistemų biologijos ar ekologinės politikos kontekstuose, taip pat mokslo bei meno sankirtos taškuose. Atsispyrusi nuo Kanto filosofijos ir jos recepcijos 38 Vietoj įvado. Įsivaizduojant tikrovę iš skirtingų perspektyvų Meillassoux sistemoje, Habdankaitė iškelia ir mėgina patikrinti hipotezę, jog chaotiškai tikrovei sučiuopti reikalingas vaizduotės veikimas. Virtualumo plotmė – esminga fikcijos ir spekuliacijos geboms – jos svarstyme apmąstoma kaip chaotiškos tikrovės tikroviškumo garantas. Habdankaitė sykiu apmąsto fikcijas kuriančio ir spekuliatyvaus mąstymo vaidmenį bei sisteminio veikimo ribas. 39 SUMMARY. ON THE REAL Edited by Kristupas Sabolius On the Real offers an insight into the problem of the real and the reality as a conversation between realist theorists and those who are not direct participants in the various incarnations of philosophical realism and materialism. Therefore, the monograph not only introduces the positions of Objectoriented ontology and Nuovo realismo but also activates a dialogue with thinkers who do not belong to the realist movements. In addition to the problematics of the real, the authors of the monograph articulate the question of imagination which is discussed as an approach to the real and its stereotypical “unreal” status is questioned. By opening the book with Imagining the Real from Different Perspectives, Kristupas Sabolius traces back the history of the concept of reality itself. Surprisingly, the ancient Greeks did not use such a term, instead they thought of Being and Truth. Realitas first appears in Duns Scotus’ philosophy as an attempt to unify the realms of essence 436 437 Edited by Kristupas Sabolius and existence. However, it is namely the idea of reality as the field of things (res) prevails in the history of philosophy. In Kant’s famous table of categories, we encounter two different notions: Reality (Realität) together with negation and limitation are qualitative definitions, while existence (Wirklichkeit) together with necessity and possibility fall under a separate category of modality. Sabolius also introduces the idea of determination and proposes to view the contemporary debates in the light of the tension between these two concepts – reality and Wirklichkeit. The collective monograph is comprised of three parts. The first part Reality and Being opens with Graham Harman’s text Against Ontotaxonomy where he reevaluates the main points of object-oriented ontology by comparing the positions of Quentin Meillassoux and Bruno Latour. As showcased by Harman, both authors criticize Immanuel Kant for opposing reasons: while Meillassoux claims Kant to be reducing thought and world to a constant correlation, Latour views Kant’s endeavor as an attempt to distinguish between thought and world and thus failing to realize their hybridity. Harman unveils that both critical positions are based on a presupposition that thought and world are two distinct yet main polar sides of the universe. By coining the new term of “ontotaxonomy”, Harman showcases such presupposition to be derived from Descartes’ thought where the distinction between thought and world is grounding the classification of all objects in existence. Maurizio Ferraris’ Network Metaphysics represents original investigations of documediality as an ongoing revolution of mediality that challenges philosophy to conceive novel ways of describing reality that is infused with automatization, capitalization and mobilization. Ferraris suggests the term of hysteresis as an incitement for a conceptual revolution that would get to grips with the changes 438 Summary. On the real of an increasingly network-saturated reality. From a metaphysical perspective, the term of hysteresis signifies the condition by which an event retains traces of previous events in a way that such effects remain long after the causes are gone. Hysteresis means that the reciprocal nature of matter and memory constitutes fundamental ontological and epistemological concepts. Rita Šerpytytė juxtaposes the philosophies of Catherine Malabou and Giorgio Agamben in an effort to reconsider the question of reality. Šerpytytė borrows two concepts from these authors: Malabou’s plasticity and Agamben’s impotenciality and furnishes them with a temporal perspective. In development of this reconsideration of the problem of reality, a Kantian theme of transcendental imagination comes into focus and it is interpreted by drawing upon Malabou’s and Agamben’s ideas. The interpretation of Kant’s philosophy from realist perspectives continues in Ruslanas Baranovas’ text. As a proponent of contemporary realism, Baranovas takes Ferraris and analyses Ferraris’ arguments against Kant in light of which Baranovas surmises that the problem of new realism is the problem of the source of determination of reality. A realist reading of Hegel is suggested to approach the question of the determinacy of reality. The first part of the book closes with Kristupas Sabolius’ interview with Catherine Malabou where the problematics of realism is discussed in the context of Malabou’s philosophical endeavor. As the conversation advances, it is stressed that Malabou interprets Meillassoux’s philosophy as an important moment in contemporary thought which presents the idea of reality as desert from which subject is removed. However, this idea is exactly what the philosopher sees as a problematic aspect of Meillassoux’s thinking since, according to her, Meillassoux views contingency 439 Edited by Kristupas Sabolius as a possibility of total destruction leading to overlooking the reality of the thinker. As a result, Malabou identifies not with realism but with materialism instead, which, according to her, should be understood as a subject’s response to the reality or a subject’s reflection of its own materiality in relation to the real. The second part of the monograph, called Reality and Perspectives opens with Kristupas Sabolius’ text The Emancipated Reality where the positions of Quentin Meillassoux and Cornelius Castoriadis are compared on the basis of sharing a critical approach towards Kant’s philosophy, declaring the necessity of radical imagination, and turning to Georg Cantor’s theory of sets where infinity, freed from any determinacy, allows us to rethink reality as the clashing point between different determining powers. The inquiry reveals that from Meillassoux’s perspective, the emancipated reality not only frees itself from human but also leaves no room for an alternative relation leaving the question of the essence of human without reality unanswered. Although both philosophical positions in question are viewed as challenging enough to open new perspectives of emancipation, it is nevertheless concluded that both of them remain insufficient for considering the new non-anthropocentric, yet still somehow related to human, reality. In an interview, Déborah Danowski and Eduardo Viveiros de Castro discuss the various tendencies of contemporary realisms and note the lack of concern for the thematic of the Anthropocene, climate change and Gaia theory as well as for errors of epistemic colonialism. An alternative view towards the former topics is proposed, forming the Amerindian perspective as it is exposed by originally reinterpreting modern philosophical and indigenous terms. The question of reality is elucidated in a mythopoetic context 440 Summary. On the real drawing upon a narrative folding of spiritual and corporeal dimensions. An interpretation of Danowski’s and Viveiros de Castro’s works follows in Ignas Šatkauskas’ investigation of the reception of James Lovelock’s Gaia theory in contemporary philosophical anthropology. Isabelle Stengers and Bruno Latour offer different conceptions of Gaia. The former emphasizes the indifference of its radically disenchanted transcendence, while the latter – the provocative nature of the figure of Gaia. Following Danowski and Viveiros de Castro, Šatkauskas suggests a figure of Narcissus as a mythologized representation of a modern philosopher that faces Gaia. Šatkauskas emphasizes that the insight of narcissism on the modern philosophical subject happens in discussion with speculative realism, which sharpens the problem of ontological exclusivity of the human. Tiziana Andina offers a social ontological analysis of today’s reality in the context of climate change. The perspective of relation between human generations – transgenerationality – is drawn to discuss the responsibility that one generation has for another as it pertains to environmental stability. The question of justice for environmental transgenerational acts is articulated. Transgenerationality is proposed as an effective social ontology for human reality in climate change. The third and final part of the monograph – Reality and Imagination – opens with Pietro Montani’s text The Reality of Imagination. Technical Creativity and Language. In his research, the author turns our attention to the multiple functions of imagination with a particular stress on its ability to concretely interact with the world-environment by transforming it and enriching it with new objects, especially technical. Montani refers this function to its sensorimotor matrix, which he defines, following Gilbert Simondon, 441 Edited by Kristupas Sabolius as Techno-Aesthetics. By showcasing its “realistic” requirements and their connection with the technical creativity of the human being, the author clarifies the operation by introducing the concept of “technical empowerment” and distinguishing some of the forms of it. Finally, Montani focuses on the specific question of articulated language, which is presented as a particular form of technical empowerment. Dario Cecchi suggests that the ontological question may only arise when the relation of human subject and reality, fluent in every-day life, is specifically problematized. The author invites us to reconsider the realism of modern philosophy in the light of Emilio Garroni’s reading of Kant. Aesthetics comes to the fore as a discipline offering a unique perspective to experience and thus reality. Cecchi takes up Garroni’s idea that aesthetics is concerned with experience and with an immanent tension within this concept: to signify an individual event of experience and to grasp experience as a whole. Cecchi offers a transcendental realism as an alternative to various contemporary and historical realisms. In this part of the book, a dialogue with the tradition of analytic philosophy is made through the text of Jonas Dagys’ Reality and Fiction: The Case of the Semantic of Images where the author suggests rethinking the distinction between reality and fiction through the aspect of semantics. In his research, Dagys discusses the idea that proper names are rigid designators as well as their validity for names used in fictional narratives and propositions containing such names in fictional and non-fictional contexts. By claiming a certain asymmetry between naming a factual and a possible individual, Dagys agrees with Saul Kripke that in a non-fictional context no individual can be identified with Sherlock Holmes. Yet Dagys claims that it does not mean that Holmes is a necessary and essentially non-existent individual or an impossible being. According to Dagys, this simply means 442 Summary. On the real that a direct singular reference to possible, but inexistent in the factual world, objects, including fictional individuals, is extremely problematic. The monograph concludes with Daina Habdankaitė’s text Imagination in the Face of Chaotic Real where she discusses the tension between imagination and reality in the thinking of Quentin Meillassoux. The author analyses the ontological meaning of chaos, which appears in such contexts as biology of systems or environmental politics. Departing from Kantian philosophy and its reception in Meillassoux’s system, Habdankaitė formulates and tests the hypothesis that in order to grasp chaotic reality one needs to employ the power of imagination. Virtuality, which is seen as essential for both fiction and speculation, is discussed by the author as the source of the reality of the real. 443 444 445 LITERATŪRA 1. Agamben Giorgio, Comunità che viene, Milano: Bollati Boringhieri, 2008. 16. Bennett Jane, Vibrant Matter: A Political Ecology of Things, Durham: Duke University Press, 2010. 17. Benveniste Emile, Problèmes de linguistique générale: 1, Paris: Gallimard, 1966. 18. Benveniste Emile. Problèmes de linguistique générale: 2, Paris: Gallimard, 1974. 19. Bergson Henri, Kūrybinė evoliucija, vertė Petras Račius, Vilnius: Margi raštai, 2004. 20. Bergson Henri, Matière et mémoire, Quebec: Chicoutimi, 2003. 21. Blanchot Maurice, The Infinite Conversation, transl. by Susan Hanson, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1992. 22. Braidotti Rosi, The Posthuman, Cambridge: Polity, 2013. 23. Brassier Ray et al., „Speculative Realism“, in: Collapse III, 2007, p. 306–449. 24. Brassier Ray, Nihil Unbound: Enlightenment and Extinction, London: Palgrave Macmillan, 2007. 25. Braver Lee, A Thing of This World: A History of Continental Anti-Realism, Evanston: Northwestern University Press, 2007. 26. Brentano Franz, Psychology from an Empirical Standpoint, transl. by Antos C. Rancurello, D. B. Terrell, and Linda McAlister, New York: Routledge, 1995. 27. Bryant Levi R., Onto-Cartography: An Ontology of Machines and Media, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2014. 2. Agamben Giorgio, Il tempo che resta, Torino: Bollati Boringhieri, 2005. 28. Bryant Levi R., The Democracy of Objects, London: Open Humanities Press, 2011. 3. Agamben Giorgio, L’uso dei corpi, Vicenza: Neri Pozza editore, 2014. 29. 4. Agamben Giorgio, The Open: Man and Animal, Stanford: Stanford University Press, 2004. Canguilhem George, „Descartes et la technique“, in: Œuvres complètes, Tome I, Écrits philosophiques et politiques (1926–1939), Paris: Vrin, 2011, p. 490–498. 30. 5. Althusser Louis, „Ideology and Ideological State Apparatuses (Notes Towards an Investigation)“, in: The Anthropology of the State: A Reader, ed. by Arathana Sharma and Akhil Gupta, Oxford: Blackwell, 2006, p. 86–111. Caputo John D., „For the Love of the Things Themselves: Derrida’s Phenomenology of the Hyper-Real“, in: Fenomenologia Hoje II: Significado e Linguagem, ed. by Ricardo Timm de Souza and Nythamar Fernandes de Oliveira, Porto Alegre: EDIPUCRS, 2002, p. 37–59. 6. Andina Tiziana, An Ontology for Social Reality, transl. by Sarah De Sanctis, London: Palgrave Macmillan, 2016. 31. 7. Andina Tiziana, Filosofie dell’arte. Da Hegel a Danto, Roma: Carocci, 2012. Castoriadis Cornelius, „Radical Imagination and the Social Instituting Imaginary“, in: The Castoriadis Reader, Oxford, Cambridge: Blackwell Publishers, 1997, p. 319–337. 8. Andina Tiziana, Transgenerazionalità. Una filosofia per le generazioni future, Roma: Carocci, 2020. 32. Castoriadis Cornelius, „The Logic of Magmas and the Question of Autonomy“, in: The Castoriadis Reader, Oxford, Cambridge: Blackwell Publishers, 1997, p. 290–318. 9. Aristotle, Metaphysics, transl. by Joe Sachs, Santa Fe: Green Lion Press, 1999. 10. Barad Karen, Meeting the Universe Halfway: Quantum Physics and the Entanglement of Matter and Meaning, Durham: Duke University Press, 2007. 11. Barcan Marcus Ruth, „Modalities and Intensional Languages“, in: Synthese, vol. 13, no. 4, 1961, p. 303–322. 12. Bateson Gregory, Steps to an Ecology of Mind, San Francisco: Chandler Pub. Co., 1973. 13. Beiser Frederick C., German Idealism: the Struggle Against Subjectivism, 1781– 1801, Cambridge: Harvard University Press, 2002. 14. Benjamin Walter, The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction, transl. by Harry Zohn, New York: Shocken Books, 1969. 15. Bennett Jane, „Systems and Things: A Response to Graham Harman and Timothy Morton“, in: New Literary History 43, 2012, p. 225–233. 446 33. Castoriadis Cornelius, L’institution imaginaire de la société, Paris: Le Seuil, 1975. 34. Castoriadis Cornelius, The Imaginary Institution of Society, transl. by Kathleen Blamey, Cambridge: The MIT Press, 1998. 35. Catren Gabriel, „Outland Empire: Prolegomena to Speculative Absolutism“, in: Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, ed. by Levi R. Bryant, Graham Harman, and Nick Srnicek, Melbourne: Re.press, 2010, p. 334–367. 36. Cecchi Dario et al., Ambienti mediali, Milano: Meltemi, 2019. 37. Cecchi Dario, „Aesthetic Experience. A Pragmatist Perspective in Cognitive Aesthetics“, in: Pragmatism Today, vol. 7, 2016, p. 82–91. 38. Cecchi Dario, La costituzione tecnica dell’umano, Macerata: Quodlibet, 2013. 39. Clark Andy and Chalmers David, „The Extended Mind“, in: Analysis, vol. 58 (1), 1998, p. 7–19. 447 40. Coggins David, „Secret Powers: An Interview with Joanna Malinowska“, in: artnet, January 24, 2010, http://www.artnet.com/magazineus/features/coggins/ joanna-malinowska1-15-10.asp [žiūrėta 2019-07-10]. 64. Di Paola Marcello, Cambiamento climatico. Una piccola introduzione, Roma: Luiss University Press, 2015. 65. 41. Corballis Michael, The Recursive Mind: The Origins of Human Language, Thought, and Civilization, Princeton: Princeton University Press, 2011. Dickinson Colby, Kotsko Adam, Agamben’s Coming Philosophy. Finding a New Use of Theology, London, New York: Rowman & Littlefield, 2015. 66. 42. Cox Trevor, Now you’re talking. The Story of Human Conversation from the Neanderthals to Artificial Intelligence, London: The Bodley Head, 2018. Dobson Andrew, Fairness and futurity: essays on environmental sustainability and social justice, Oxford, New York: Oxford University Press, 1999. 67. 43. D’Angelo Paolo, Estetica, Roma, Bari: Laterza, 2011. Dunham Jeremy et al., Idealism: The History of a Philosophy, Montreal: McGillQueen’s University Press, 2011. 68. Dupuy Jean-Pierre, Pour un catastrophisme éclairé, Paris: Editions du Seuil, 2002. 69. Dupuy Jean-Pierre, The Mark of the Sacred, transl. by Malcolm B. DeBevoise, Stanford: Stanford University Press, 2013. 70. Eco Umberto, „Some Remarks on New Realism“, in: Journal of Philosophical Research, Special Supplement, 2015, p. 387–395. 44. D’Errico Francesco and Colagé Ivan, „Cultural Exaptation and Cultural Neural Reuse: A Mechanism for the Emergence of Modern Culture and Behavior“, in: Biological Theory 13, 2018, p. 213–227. 45. Dagys Jonas, „Pareitis, fizikalistinė redukcija ir pakeistos kokybės“, in: Problemos, nr. 71, 2007, p. 108–115. 46. Danowski Déborah and Viveiros de Castro Eduardo, The Ends of the World, transl. by Rodrigo Nunes, Cambridge: Polity Press, 2017. 71. Eliade Mircea, The Myth of Eternal Return, New York: Harper and Brothers, 1959. 47. 72. Everett Dan, How Language began. The Story of Humanity’s Greatest Invention, London: Profile Books, 2017. 73. Ferraris Maurizio, „Ding an Sich“, in: Das neue Bedürfnis nach Metaphysik, hrsg. von Markus Gabriel, Wolfram Hogrebe und Andreas Speer, Berlin: De Gruyter, 2015, p. 119–132. 74. Ferraris Maurizio, „New Realism as Positive Realism“, in: Meta: Research in Hermeneutics, Phenomenology, and Practical Philosophy, Special Issue, 2014, p. 172–213. Dante Alighieri, La Vita Nuova, transl. by Barbara Reynolds, London: Penguin, 2004. 48. Dante Alighieri, The Divine Comedy, transl. by Allen Mandelbaum, New York: Random House, 1995. 49. Danto Arthur, The Philosophical Disenfranchisement of Art, New York: Columbia University Press, 1986. 50. Dauben Joseph Warren, Georg Cantor: His Mathematics and Philosophy of the Infinite, London: Harvard University Press, 1979. 51. Dekartas Renė, Samprotavimas apie metodą, in: Rinktiniai raštai, vertė Gvidonas Bartkus ir Petras Račius, Vilnius: Mintis, 1978, p. 98–151. 75. Ferraris Maurizio, „On New Realism“, in: Kairos. Revista de Filosofia & Ciência 8, 2013, p. 45–65. 52. DeLanda Manuel, A New Philosophy of Society, London: Continuum, 2006. 76. 53. DeLanda Manuel, Harman Graham, The Rise of Realism, Cambridge: Polity, 2017. Ferraris Maurizio, Documentality: Or why it is necessary to leave traces, transl. by Richard Davies, Fordham University Press: New York, 2013. 54. DeLanda Manuel, Intensive Science and Virtual Philosophy, London: Continuum, 2002. 77. Ferraris Maurizio, Emergenza, Torino: Einaudi, 2016. 78. Ferraris Maurizio, Estetica Razionale, Milano: Cortina, 1997. 55. Deleuze Gilles, Différence et répétition, Paris: P.U.F., 2011. 79. 56. Deleuze Gilles, Félix Guattari, Mille Plateaux, Paris: Minuit, 1980. Ferraris Maurizio, Goodbye, Kant! What Still Stands of the Critique of Pure Reason, transl. by Richard Davies, Albany: SUNY Press, 2013. 57. Deleuze Gilles, Kant’s Critical Philosophy. The Doctrine of the Faculties, transl. by Hugh Tomlinson and Barbara Habberjam, London: The Athlone Press, 1984. 80. Ferraris Maurizio, Il mondo esterno, Roma: Studi Bompiani, 2001. 81. 58. Deleuze Gilles, The Fold: Leibniz and the Baroque, transl. by Tom Conley, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1993. Ferraris Maurizio, Manifesto of New Realism, transl. by Sarah De Sanctis, Albany: SUNY Press, 2012. 82. 59. Derrida Jacques, „A time for farewells: Heidegger (read by) Hegel (read by Malabou)“, in: Catherine Malabou, The Future of Hegel: Plasticity, Temporality and Dialectis, London, New York: Routledge, 2005. Ferraris Maurizio, Manifesto of New Realism, transl. by Sarah De Sanctis, Albany: SUNY Press, 2014. 83. Ferraris Maurizio, Postverità e altri enigmi, Bologna: il Mulino, 2017. 60. Derrida Jacques, Spectres de Marx, Paris: Galilée, 2006. 61. Descartes René, Meditations on First Philosophy, transl. by Donald A. Cress, Indianapolis: Hackett, 1993. 62. Descartes René, Meditations on First Philosophy: with Selections from the Objections and Replies, transl. by Michael Moriarty, Oxford: Oxford University Press, 2008. 63. Desideri Fabrizio La percezione riflessa, Roma, Bari: Laterza, 2011. 448 84. Ferraris Maurizio, Realismo Positivo, Torino: Rosenberg & Sellier, 2013. 85. Fichte Johann Gottlieb, Science of Knowledge, transl. by Peter Heath and John Lachs, Cambridge: Cambridge University Press, 1982. 86. Freedman Andrew, „More than 11,000 scientists from around the world declare a ‚climate emergency‘“, in: The Washington Post, November 5, 2019, http://www.washingtonpost.com/science/2019/11/05/more-than-scientistsaround-world-declare-climate-emergency [žiūrėta 2019-11-06]. 449 87. Freud Sigmund, On Narcissism, transl. by James Strachey et al., sigmundfreud.net, 1914 (2015), https://www.sigmundfreud.net/on-narcissism-pdf-ebook.jsp [žiūrėta 2019-11-07]. 112. Harman Graham, „Agential and Speculative Realism: Remarks on Barad’s Ontology“, in: rhizomes 30, 2016, http://www.rhizomes.net/issue30/harman.html [žiūrėta 2020-07-08]. 88. Fried Michael, „Art and Objecthood“, in: Art and Objecthood: Essays and Reviews, Chicago: University of Chicago Press, 1998, p. 148–172. 89. Fried Michael, Absorption and Theatricality: Painting and Beholder in the Age of Diderot, Chicago: University of Chicago Press, 1988. 113. Harman Graham, „On the Undermining of Objects: Grant, Bruno, and Radical Philosophy“, in: The Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, ed. by Levi R. Bryant, Nick Srnicek, and Graham Harman, Melbourne: re.press, 2011, p. 21–40. 90. Fried Michael, Courbet’s Realism, Chicago: University of Chicago Press, 1990. 91. Fried Michael, Manet’s Modernism: or, The Face of Painting in the 1860s, Chicago: University of Chicago Press, 1996. 92. Gabriel Markus, Fields of Sense: A New Realist Ontology, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2015. 93. Gabriel Markus, Transcendental Ontology: Essays on German Idealism, London: Continuum, 2011. 94. Gabriel Markus, Why the World Does Not Exist, Cambridge: Polity, 2015. 114. Harman Graham, „Response to Shaviro“, in: The Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, ed. by Levi R. Bryant, Nick Srnicek, and Graham Harman, Melbourne: re.press, 2011, p. 291–303. 115. Harman Graham, „The Only Exit From Modern Philosophy“, in: Open Philosophy 3 (1), 2020, p. 132–146. 116. Harman Graham, „The Third Table“, in: The Book of Books, ed. by Carolyn Christov-Bakargiev, Ostfildern: Hatje Cantz Verlag, 2012, p. 540–542. 117. Harman Graham, „Undermining, Overmining, Duomining: A Critique“, in: ADD Metaphysics, ed. by Jenna Sutela, Aalto: Aalto University Design Research Laboratory, 2013, p. 40–51. 95. Gahrn-Andersen Rasmus, „But Language too is material!“, in: Phenomenology and the Cognitive Sciences 18, 2017, p. 169–183. 96. Gallagher Shaun, Enactivist Interventions. Rethinking the Mind, Oxford: Oxford University Press, 2017. 97. Gallagher Shaun, How the Body Shapes the Mind, Oxford: Oxford University Press, 2005. 98. Gallese Vittorio and Lakoff George, „The brain’s concepts: The role of the sensory-motor system in reason and language“, in: Cognitive Neuropsychology, vol. 22, 2005, p. 455–479. 120. Harman Graham, Art and Objects, Cambridge: Polity Press, 2020. Garcia Tristan, Form and Object: A Treatise on Things, transl. by Mark Allan Ohm and Jon Cogburn, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2014. 122. Harman Graham, Object-Oriented Ontology: A New Theory of Everything, London: Pelican, 2017. 99. 100. Garroni Emilio, Creatività, Macerata: Quodlibet, 2010. 101. Garroni Emilio, Estetica. Uno sguardo-attraverso, Milano: Garzanti, 1993. 102. Garroni Emilio, Immagine, linguaggio, figura, Roma, Bari: Laterza, 2005. 103. Garroni Emilio, Ricognizione della semiotica, Roma: Officina, 1977. 104. Garroni Emilio, Senso e paradosso, Roma, Bari: Laterza, 1986. 105. Gosseries Axel, Lukas H. Meyer (ed.), Intergenerational Justice, London: Oxford, 2009. 118. Harman Graham, „What the End of Modern Philosophy Would Look Like“, in: Los Angeles Review of Books, October 21, 2019. 119. Harman Graham, „Whitehead and Schools X, Y, and Z“, in: The Lure of Whitehead, ed. by Nicholas Gaskill and A. J. Nocek, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2014, p. 231–248. 121. Harman Graham, Dante’s Broken Hammer: The Ethics, Aesthetics, and Metaphysics of Love, London: Repeater, 2016 123. Harman Graham, Prince of Networks: Bruno Latour and Metaphysics, Melbourne: re.press, 2009. 124. Harman Graham, Quentin Meillassoux: Philosophy in the Making, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2011. 125. Harman Graham, Quentin Meillassoux: Philosophy in the Making, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2015. 126. Harman Graham, Speculative Realism: An Introduction, Cambridge: Polity, 2018. 106. Grant Iain Hamilton, Philosophies of Nature After Schelling, London: Continuum, 2006. 127. Harman Graham, The Quadruple Object, Winchester, Washington: Zero Books, 2011. 107. Greenberg Clement, Homemade Esthetics: Observations on Art and Taste, Oxford: Oxford University Press, 1999. 128. Harman Graham, Tool-Being: Heidegger and the Metaphysics of Objects, Chicago: Open Court, 2002. 108. Greimas Algirdas Julien, Courtés Joseph, Dictionnaire raisonné de la théorie du langage, Paris: Hachette, 1982. 129. Harman Graham, Towards Speculative Realism. Essays and Lectures, The Bothy, Deershot Lodge: Zero Books, 2010. 109. Grusin Richard, Radical mediation, Cosenza: Pellegrini, 2017. 130. Harman Graham. „On the Horror of Phenomenology: Lovecraft and Husserl“, in: Collapse IV, 2008, p. 333–345. 110. Haraway Donna, Staying with the Trouble: Making Kin in the Chthulucene, Durham: Duke University Press, 2016. 111. Harman Graham, „A Festival of Anti-Realism: Braver’s History of Continental Thought“, in: Philosophy Today, vol. 52, no. 2, 2008, p. 197–210. 450 131. Hartmann Nicolai, Ontology: Laying the Foundations, Berlin: De Gruyter, 2019. 132. Hegel Georg Wilhelm Friedrich, Difference between Fichte’s and Schelling’s System of Philosophy, transl. by H. S. Harris and Walter Cerf, Albany: SUNY Press, 1977. 451 133. Hegel Georg Wilhelm Friedrich, Dvasios fenomenologija, vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: ALK/Pradai, 1997. 154. Kant Immanuel, Critique of Practical Reason, transl. by Werner S. Pluhar, Indianapolis: Hackett, 2002. 134. Hegel Georg Wilhelm Friedrich, Faith and Knowledge, transl. by H. S. Harris and Walter Cerf, Albany: SUNY Press, 1977. 155. Kant Immanuel, Critique of Pure Reason, transl. by Allen W. Wood, Cambridge: Cambridge University Press, 1998. 135. Hegel Georg Wilhelm Friedrich, The Science of Logic, transl. by George Di Giovanni, Cambridge: Cambridge University Press, 2010. 156. Kant Immanuel, Critique of Pure Reason, transl. by Werner S. Pluhar, Indianapolis: Hackett, 1996. 136. Heidegger Martin, Being and Time, transl. by John Macquarrie and Edward Robinson, New York: Harper, 1962. 157. Kant Immanuel, Critique of the Power of Judgment, transl. by Paul Guyer, Cambridge: Cambridge University Press, 2000. 137. Heidegger Martin, Being and Time, transl. by John Macquarrie and Edward Robinson, New York: HarperCollins Publishers, 2001. 158. Kant Immanuel, Grynojo proto kritika, vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Margi raštai, 2013. 138. Heidegger Martin, Conferenze di Brema e Friburgo, trad. di Giovanni Gurisatti, Milano: Adelphi, 2002. 160. Kant Immanuel, Kritik der Urteilskraft, Berlin und Libau, 1790. 139. Heidegger Martin, Kant and the Problem of Metaphysics, transl. by James S. Churchill, Bloomington: Indiana University Press, 1965. 161. Kant Immanuel, Sette scritti politici liberi, ed. by Maria Chiara Pievatolo, Firenze University Press, 2011. 140. Hesiod, Theogony, transl. by Hugh G. Evelyn-White, Cambridge: Harvard University Press, 1914. 162. Kantas Imanuelis, Prolegomenai, vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1972. 141. Honko, Lauri, „The Problem of Defining Myth“, in: Sacred Narratives – Readings in the Theory of Myth, ed. by Alan Dunes, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1984. 163. Kantas Imanuelis, Sprendimo galios kritika, vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1991. 142. Hume David, Il contratto originario [Of the Original Contract], transl. by in Id. trad., Opere, 2, Roma, Bari: Laterza, 1974, p. 866–886. 143. Hume David, A Treatise of Human Nature, Oxford: Oxford University Press, 1978. 144. Husserl Edmund, Cartesian Meditations: An Introduction to Phenomenology, transl. by Dorion Cairns, Hague: Martinus Nijhoff, 1977. 145. Husserl Edmund, Logical Investigations, transl. by D. Moran, London: Routledge, 2001. 146. Ihde Don, Malafouris Lambros, „Homo Faber Revisited: Postphenomenology and Material Engagement Theory“, in: Philosophy & Technology, 2011, p. 195–214. 147. Ingold Tim, Making: Anthropology, Archaeology, Art and Architecture, London: Routledge, 2013. 148. Ingold Tim, Redrawing Anthropology: Materials, movements, lines, Aldershot: Ashgate, 2011. 149. Iriki Atsushi et al., „Coding of modified schema during tool use by macaque postcentral neurons“, in: Neuroreport 7, 1996, p. 2325–2330. 150. Johnston Adrian, A New German idealism: Hegel, Zizek, and dialectical materialism, New York: Columbia University Press, 2018. 151. Kant Immanuel, „The end of all things“, in: Religion and Rational Theology, transl. by Allen W. Wood and George Di Giovanni, Cambridge: Cambridge University Press, 2001, p. 221–231. 152. Kant Immanuel, „What Does It Mean to Orient Oneself in Thinking?“, in: Religion and Rational Theology, transl. by Allen W. Wood and George Di Giovanni, Cambridge: Cambridge University Press, 1996, p. 1–18. 153. Kant Immanuel, Critique of Judgment, transl. by Werner S. Pluhar, Indianapolis: Hackett, 1987. 452 159. Kant Immanuel, Kritik der Reinen Vernunft, Hamburg: Felix Meiner, 1956. 164. Kirk Paul. D. W. et al., „Systems biology (un)certainties“, in: Science 23, 2015, p. 386–388. 165. Kripke Saul A., Naming and Necessity, Cambridge: Harvard University Press, 1980. 166. Kukla Rebecca (ed.), Aesthetics and Cognition in Kant’s Critical Philosophy, Cambridge: Cambridge University Press, 2006. 167. La Rocca Claudio, Soggetto e mondo: studi su Kant, Venezia: Marsilio, 2003. 168. Lacan Jacques, Écrits: The First Complete Edition in English, transl. by Bruce Fink, New York: Norton, 2007. 169. Laruelle François, Philosophy and Non-Philosophy, transl. by Taylor Adkins, Minneapolis: Univocal, 2013. 170. Laruelle François, Principles of Non-Philosophy, transl. by Anthony Paul Smith, London: Bloomsbury, 2013. 171. Lasch Christopher, The Culture of Narcissism. American Life in an Age of Diminishing Expectations, New York, London: W. W. Norton & Company, 1991. 172. Latour Bruno, „Irreductions“, in: The Pasteurization of France, transl. by Alan Sheridan and John Law, Cambridge: Harvard University Press, 1988, p. 153–238. 173. Latour Bruno, „Why Has Critique Run Out of Steam? From Matters of Fact to Matters of Concern“, in: Critical Inquiry 30, 2004, p. 225–248. 174. Latour Bruno, Aramis, or the Love of Technology, transl. by Catherine Porter, Cambridge: Harvard University Press, 1996. 175. Latour Bruno, Facing Gaia. Lectures on the New Climate Regime, transl. by Catherine Porter, Cambridge: Polity Press, 2017. 176. Latour Bruno, Pandora’s Hope: Essays on the Reality of Science Studies, Cambridge: Harvard University Press, 1999. 177. Latour Bruno, We Have Never Been Modern, transl. by Catherine Porter, Cambridge: Harvard University Press, 1993. 453 178. Leibniz Gottfried Wilhelm, Die philosophischen Schriften, Bd. 2, hrsg. von C. I. Gerhardt, Hildesheim: Olms, 1960. 202. Merleau-Ponty Maurice, Phenomenology of Perception, transl. by Donald Landes, London: Routledge, 2013. 179. Leroi-Gourhan André, Le geste et la parole, Paris: Albin Michel, 1964. 203. Merleau-Ponty Maurice, The Visible and the Invisible, transl. by Alfonso Lingis, Evanston: Northwestern University Press, 1968. 180. Lieberman Philip, „The Evolution of Human Speech: Its Anatomical and Neural Bases“, in: Current Anthropology 48, no. 1, 2007, p. 39–66. 181. Lovelock James, Gaia. A New Look at Life on Earth, Oxford: Oxford University Press, 2000. 204. Metzinger Thomas, Being No One: The Self-Model Theory of Subjectivity, Cambridge: MIT Press, 2004. 182. Lovelock James, The Vanishing Face of Gaia. A Final Warning, New York: Basic Books, 2009. 205. Montani Pietro, „Sensibilità, immaginazione e linguaggio. Processi di interiorizzazione e cultura digitale“, in: Bollettino della Società filosofica Italiana, settembre–dicembre 2018, p. 25–41. 183. Luhmann Niklas, Social Systems, transl. by John Bednarz Jr. and Dirk Baecker, Stanford: Stanford University Press, 1996. 206. Montani Pietro, Antigone e la filosofia. Un seminario a cura di P. Montani, Roma: Donzelli, 2017. 184. Lupi, Fiorenza, Pilotto, Stefano (ed.), Infrangere le norme. Vita, scienze e tecnica nel pensiero di Georges Cangouilhem, Milano, Udine: Mimesis, 2019. 207. Montani Pietro, „Techno-aesthetics and forms of the imagination“, in: Italian Philosophy of Technology: Socio-Cultural, Legal, Scientific and Aesthetic Perspectives on Technology, ed. by Simona Chiodo, Viola Schiaffonati, Springer Nature, 2020. 185. Malabou Catherine, Before Tomorrow, transl. by Carolyne Shread, Cambridge: Polity Press. 186. Malabou Catherine, The Future of Hegel. Plasticity, Temporality and Dialectic, transl. by Lisabeth During, London, New York: Routledge, 2005. 187. Malafouris Lambros, How Things Shape the Mind, Cambridge: MIT Press, 2013. 188. Man Paul de, Blindness and Insight: Essays in the Rhetoric of Contemporary Criticism, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1983. 189. Manovich Lev, The Illusions: A BIT of The Language of New Media, Cambridge: MIT Press, 2014. 190. Manovich Lev, The Language of New Media, Cambridge: MIT Press, 2001. 191. Marcucci Silvestro, Studi kantiani, vol. 3, Lucca: Maria Pacini Fazzi, 1988–1990. 192. Maturana Humberto, Varela Francisco, Autopoiesis and Cognition: The Realization of the Living, Dordrecht: D. Reidel Publishing, 1980. 208. Montani Pietro, Tecnologie della sensibilità, Milano: Cortina, 2014. 209. Montani Pietro, Tre forme di creatività. Tecnica, arte, politica, Napoli: Cronopio, 2017. 210. Nanay Bence, Aesthetics as Philosophy of Perception, Oxford: Oxford University Press, 2016. 211. Noë Alva, Action in Perception. Cambridge ir London: MIT Press, 2004. 212. Noë Alva, Out of our Heads: Why You Are Not Your Brain, and Other Lessons from the Biology of Consciousness, New York: Hill and Wang, 2009. 213. Ortega y Gasset José, „Preface for Germans“, in: Phenomenology and Art, transl. by Philip W. Silver, New York: Norton, 1975, p. 17–76. 214. Ovid, Metamorphoses, transl. by Anthony S. Kline, A. S. Kline Online, 1903 (2000), http://ovid.lib.virginia.edu/trans/Ovhome.htm#askline [žiūrėta 2019-11-11]. 193. Meillassoux Quentin, „Iteration, Reiteration, Repetition: A Speculative Analysis of the Sign Devoid of Meaning“, transl. by Robin Mackay and Moritz Gansen, in: Genealogies of Speculation: Materialism and Subjectivity Since Structuralism, ed. by Armen Avanessian and Suhail Malik, London: Bloomsbury, 2016, p. 117–197. 215. Pakui Hardware, Hesitant Hand, The Programmed, The Spontaneous. Paskaitos įrašas: 2017 m. gruodžio 21 d., Paryžius, https:// www.youtube.com/watch?v=EETBq1U2fwM&t=489s [žiūrėta 2020-07-08]. 194. Meillassoux Quentin, „Potentiality and Virtuality“, in: Collapse II, 2007, p. 55–81. 216. Palmer Linda, „On the Necessity of Beauty“, in: Kant-Studien, vol. 102, no. 3, 2011, p. 350–366. 195. Meillassoux Quentin, „Presentation by Quentin Meillassoux“, in: Collapse III, 2012, p. 408–449. 217. Pippin Robert B., Hegel’s Realm of Shadow’s: Logic as Metaphysics in “The Science of Logic”, Chicago: University of Chicago Press, 2018. 196. Meillassoux Quentin, „Spectral Dilemma“, in: Collapse IV, 2008, p. 261–275. 218. Russell Bertrand, The Philosophy of Logical Atomism, Abingdon: Routledge, 2010. 197. Meillassoux Quentin, „The Immanence of the World Beyond“, in: The Grandeur of Reason: Religion, Tradition and Universalism, ed. by Conor Cunningham and Peter Candler, London: SCM Press, 2010, p. 444–478. 198. Meillassoux Quentin, After Finitude. An Essay on the Necessity of Contingency, London: Continuum, 2008. 199. Meillassoux Quentin, Après la finitude. Essai sur la nécessité de la contingence, Paris: Seuil, 2006. 200. Meillassoux Quentin, Science Fiction and Extro-Science Fiction, transl. by Alyosha Edlebi, Minneapolis: Univocal Publishing, 2015. 201. Meillassoux Quentin, Time without Becoming, Mimesis International, 2014. 454 219. Salzani Carlo, Introduzione a Giorgio Agamben, Genova: Il Melangolo, 2013. 220. Šatkauskas Ignas, „Where is the ‚Great Outdoors‘ in Meillassoux’s Speculative Materialism?“, in: Open Philosophy 3, 2020, p. 102–118. 221. Scaravelli Luigi, „Osservazioni sulla Critica del Giudizio“, in: Scritti kantiani, Firenze: La Nuova Italia, 1968, p. 337–528. 222. Schaffer Jonathan, „Monism: The Priority of the Whole“, in: The Philosophical Review, vol. 119.1, 2010, p. 31–76. 223. Scheler Max, „Ordo Amoris“, in: Selected Philosophical Essays, transl. by David R. Lachterman, Evanston: Northwestern University Press, 1973, p. 3–97. 455 224. Scheler Max, Formalism in Ethics and Non-Formal Ethics of Values, transl. by Manfred S. Frings and Roger L. Funk, Evanston: Northwestern University Press, 1973. 225. Schelling Friedrich Wilhelm Joseph, Philosophical Inquiries Into the Nature of Human Freedom, transl. by James Gutmann, Chicago: Open Court, 2003. 245. Tremmel Jörg, A Theory of Intergenerational Justice, Taylor & Francis Group, 2009. 246. Tremmel Jörg, Handbook of intergenerational justice, Northampton, MA: Edward Elgar, 2006. 247. Vattimo Gianni, Rovatti Pier Aldo (ed.), Weak Thought, transl. by Peter Carravetta, Albany: SUNY Press, 2013. 226. Schützenberger A. A., The Ancestor Syndrome: Transgenerational Psychotherapy and the Hidden Links in the Family Tree, London: Routledge, 1998. 248. Velotti Stefano, La filosofia e le arti, Roma, Bari: Laterza, 2012. 227. Sebold Richard, Continental anti-realism: a critique, New York: Rowman & Littlefield International, 2014. 249. Viveiros de Castro Eduardo, Cannibal Metaphysics. For a Post-structural Anthropology, transl. by Peter Skafish, Minneapolis: Univocal Publishing, 2014. 228. Shaviro Steven, „The Actual Volcano: Whitehead, Harman, and the Problem of Relations“, in: The Speculative Turn: Continental Materialism and Realism, ed. by Levi R. Bryant, Nick Srnicek, and Graham Harman, Melbourne: re.press, 2011, p. 279–290. 250. Vygotsky Lev S., Thinking and Speech, transl. by Norris Minick, New York: Plenum Press, 1987. 229. Shaviro Steven, Without Criteria: Kant, Whitehead, Deleuze, and Aesthetics, Cambridge: MIT Press, 2009. 230. Simondon Gilbert, L’individuation à la lumière des notions de forme et d’information, Grenoble: Jerôme Millon, 2005. 251. Watkin Christopher, French Philosophy Today. New Figures of the Human in Badiou, Meillassoux, Malabou, Serres and Latour, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2016. 252. Weisman Alan, The World Without Us, New York: Picador, 2008. 231. Simondon Gilbert, Sur la technique, Paris: PUF, 2014. 253. Westra Laura, Environmental justice and the rights of unborn and future generations: law, environmental harm and the right to health, London, Sterling, VA: Earthscan, 2006. 232. Sloterdijk Peter, Spheres Vol. I: Bubbles, transl. by Wieland Hoban, New York: Semiotext(e), 2011. 254. Whitehead Alfred North, Lucien Price, Dialogues of Alfred North Whitehead, New York: Mentor, 1956. 233. Sloterdijk Peter, Spheres Vol. II: Globes, transl. by Wieland Hoban, New York: Semiotext(e), 2014. 255. Whitehead Alfred North, Process and Reality, New York: Free Press, 1978. 234. Sloterdijk Peter, Spheres Vol. III: Foam, transl. by Wieland Hoban, New York: Semiotext(e), 2016. 235. Stengers Isabelle, In Catastrophic Times. Resisting the Coming Barbarism, transl. by Andrew Goffey, Open Humanities Press, 2015. 236. Stengers Isabelle, Thinking with Whitehead: A Free and Wild Creation of Concepts, transl. by Michael Chase, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2014. 256. Williamson Timothy, „In Memoriam: Ruth Barcan Marcus, 1921–2012“, in: The Bulletin of Symbolic Logic, vol. 19, no. 1, 2013, p. 123–126. 257. Woodard Ben, „Mad Speculation and Absolute Inhumanism: Lovecraft, Ligotti, and the Weirding of Philosophy“, in: continent 1.1, 2011, p. 3–13. 258. Zahavi Dan, „The End of What? Phenomenology vs. speculative realism“, in: International Journal of Philosophical Studies, vol. 24, no. 3, 2016, p. 289–309. 259. Žižek Slavoj, Glyn Daly, Conversations with Žižek, Cambridge: Polity, 2003 237. Suárez Francisco, Francisci Suárez e Societate Jesu Opera omnia, vol. 25, Parisiis: Vives, 1861. 238. Tattersall Ian, „Language Origins: An Evolutionary Framework“, in: Topoi 37, 2016, p. 289–296. 239. Tattersall Ian, The World from Beginnings to 4000 BCE, Oxford: Oxford University Press, 2008. 240. Thacker Eugene, In The Dust of This Planet. Horror of Philosophy, vol. 1, Winchester: Zero books, 2011. 241. Thacker Eugene, Starry Speculative Corpse: Horror of Philosophy, vol. 2, Winchester: Zero Books, 2015. 242. Thacker Eugene, Tentacles Longer Than Night: Horror of Philosophy, vol. 3, Winchester: Zero Books, 2015. 243. Tomasello Michael, The Cultural Origins of Human Cognition, Cambridge: Harvard University Press, 1999. 244. Trapp Damasus, „Aegidii Romani de doctrina modorum“, in: Angelicum XII, 1935. 456 457 458 459 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ A Agamben, Giorgio 6, 34, 137, 138, 164, 172, 173, 185–203, 211, 439, 444, 446, 452 Akvinietis, Tomas [Thomas Aquinas] 19, 236 Albert, Bruce 317 Alexander, Samuel 128 Alier, Juan Martínez 298 Allison, Henry 153 Althusser, Louis 46, 444 Andina, Tiziana 10, 36, 37, 326–328, 372, 441, 444 Argentinietis, Tomas 195 Aristotelis 16, 57, 61, 93, 101, 167, 173, 176, 189–191, 195, 198, 199, 201, 203, 221, 236, 318 Asimov, Isaac 421, 422 B Bachelard, Gaston 426–428 Badiou, Alain 44, 425, 453 Barad, Karen 47, 57, 70, 217, 444, 448 Baranovas, Ruslanas 11, 33, 82, 132, 439 460 Barcan Marcus, Ruth 53, 396, 444, 453 Basanavičius, Jonas 22 Bateson, Gregory 345, 444 Beiser, Frederic C. 160, 161, 163, 444 Ben-Yami, Hanoch 401–404 Benjamin, Walter 22, 188, 203, 360, 444 Bennett, Jane 57, 444 Benveniste, Emile 371, 444 Bergson, Henri 237, 251, 426, 431, 444, 445 Bhaskar, Roy 49 Blanchot, Maurice 66–68, 445 Blücher, Gebhard Leberecht von 126 Bohr, Niels 217 Braidotti, Rosi 57, 445 Brassier, Ray 29, 31, 43, 48, 49, 54, 59, 60, 63, 218, 445 Braver, Lee 53, 445 Brentano, Franz 73, 445 Bryant, Levi R. 29, 49, 56, 57, 62, 143, 156, 445, 448, 452 Budvytytė, Goda 212, 222 Bush, George W. 332 C Canguilhem, George 368, 445 Cantor, Georg 35, 217, 218, 232–235, 237, 240–242, 246, 247, 440, 446 Caputo, John D. 54, 445 Carchia, Gianni 189 Castoriadis, Cornelius 35, 216, 231–233, 235, 240–246, 251–256, 440, 445 Catren, Gabriel 155, 156, 445 Cecchi, Dario 11, 37, 38, 372, 376, 442, 445 Chakrabarty, Dipesh 207, 214, 299, 300 Chalmers, David 353, 445 Chauvin, Stephanus 18 Clark, Andy 353, 357, 445 Clastres, Pierre 310 Coggins, David 58, 445 Colagé, Ivan 368, 445 Corballis, Michael 354, 445 Courbet, Gustav 65, 74, 447 Cox, Trevor 370, 445 Currie, Gregory 407 D D’Angelo, Paolo 381, 445 D’Errico, Francesco 368, 445 Dagys, Jonas 11, 38, 350, 394, 442, 445 Danowski, Déborah 10, 36, 60, 264, 271, 273, 275, 276, 277, 280, 281, 292, 293, 315, 316, 318, 320, 322, 440, 441, 445 Dante Alighieri 65, 66, 74, 76, 446 Danto, Arthur 372, 446 Darius, Steponas 22 Darwin, Charles 108, 277, 401 Dauben, Joseph Warren 234, 446 Davidson, Donald 350 Dedekind, Richard 232 DeLanda, Manuel 49, 54, 59, 70, 228, 446 Deleuze, Gilles 49, 54, 55, 56, 61, 220, 228, 237, 306, 312, 313, 360, 415, 430–432, 446, 452 Demokritas 25 Derrida, Jacques 54, 67, 173–175, 209, 210, 220, 248, 249, 345, 425, 430, 445, 446 Des Bosses, Bartholomew 193 Descartes, René 33, 44, 45, 51, 69, 70, 239, 272, 367, 438, 445, 446 Descola, Philippe 308 Desideri, Fabrizio 366, 446 Dewey, John 380 Di Paola, Marcello 330, 446 Dickinson, Colby 186, 446 Diderot, Denis 65, 447 Dobson, Andrew 329, 446 Doyle, Arthur Conan 398, 399 Dunham, Jeremy 29, 71, 72, 446 Dunsas Škotas [Johannes Duns Scotus] 17–19, 23, 197, 198, 200, 437 Dupuy, Jean-Pierre 446 E Eco, Umberto 143, 446 Egidijus iš Viterbo [Egidio da Viterbo, Giles Antonini] 194, 195 Eliade, Mircea 265, 446 Everett, Dan 354, 446 F Fausto, Juliana 298 Ferraris, Maurizio 10, 33, 34, 44, 53, 54, 61, 82, 96, 111, 133–144, 147, 155, 165, 168, 382, 383, 438, 439, 346, 447 Fichte, Johann Gottlieb 119, 145–147, 160, 161, 163, 164, 447, 449 Fontibus, Godefribus de [Goffredo di Fontaines] 195 Foucault, Michel 211, 221 Freedman, Andrew 261, 447 Freud, Sigmund 211, 275, 277, 278, 309, 318, 447 Fried, Michael 64–66, 74, 447 461 G Gabriel, Markus 54, 61, 133, 160, 382, 383, 446, 447 Gaetanus [Tomasso de Vio] 196 Gahrn-Andersen, R. 372, 447 Galilei, Galileo 272, 386 Gallagher, Shaun 355, 447 Gallese, Vittorio 355, 447 Garcia, Tristan 58, 75, 447 Garroni, Emilio 7, 11, 37, 38, 346, 369, 371, 376, 379–382, 385–391, 442, 447 Gibson, James J. 142 Girėnas, Stasys 22 Goclenius, Rudolf 16 Golding, William 263 Grant, Iain Hamilton 29, 30, 68, 71, 72, 134, 450 Greenberg, Clement 64, 448 Greimas, Algirdas Julien 367, 448 Grusin, Richard 355, 372, 448 Guattari, Félix 49, 54, 228, 313, 360, 446 H Habdankaitė, Daina 11, 39, 410, 443 Hacking, Ian 24–26 Haraway, Donna 57, 300, 448 Harman, Graham 10, 23, 29–33, 42, 43, 47, 49, 51, 53, 54, 56–58, 62, 65, 69, 70, 72, 134, 156, 218, 227, 228, 251, 272, 278, 286, 287, 385, 430, 438, 444–446, 448, 452 Hartmann, Nicolai 53, 448 Hawking, Stephen 119 Hegel, Georg Wilhelm Friedrich 34, 46, 72, 119, 139, 147, 154, 157–160, 162–168, 173–186, 203, 207, 209, 210, 220, 221, 299, 429, 439, 446, 449, 450, 452 Heidegger, Martin 19, 28, 31, 46, 53, 54, 62, 70, 71, 115, 137, 142, 167, 174, 191, 202, 203, 207, 209, 210, 221, 227, 296, 297, 359, 360, 446, 448, 449 Herodotas 315 462 Hesiodas 270, 284, 285, 449 Hölderlin, Johann Christian Friedrich 160, 162 Holmsas, Šerlokas 38, 397–407 Honko, Lauri 271, 449 Hornborg, Alf 298, 306 Hosler, Dorothy 212 Hume, David 44, 45, 55, 149, 328, 421, 422, 449 Husserl, Edmund 46, 48, 53, 62, 73, 227, 274, 278, 286, 287, 448, 449 I Ihde, Don 353, 449 Ingold, Tim 355, 359–365, 367, 369, 449 Iriki, Atsushi 367, 449 J Johnston, Adrian 162, 164, 449 K Kant, Immanuel 6, 20–23, 27, 28, 33–35, 38, 39, 44, 45, 55, 61–65, 72, 73, 100–102, 105, 111, 114, 119, 123, 132, 135, 137, 139, 141, 143–163, 166–168, 176, 181, 184, 201, 215, 221, 227, 229–231, 237, 248, 255, 256, 275, 318, 328, 345–352, 363–366, 371, 378–382, 384–389, 391, 413–420, 422, 438–440, 442, 446, 447, 449, 450, 452 Kearney, Richard 23 Kirk, Paul. D. W. 450 Kopenawa, Dawi 317, 318 Kopernik, Mikołaj 277, 278 Kripke, Saul A. 38, 53, 397, 398, 401–404, 406, 407, 442, 450 Kropotkin, Piotr 212 Kukla, Rebecca 379, 450 L La Rocca, Claudio 379, 450 Lacan, Jacques 78, 309, 450 Lakoff, George 355, 447 Laruelle, François 70, 450 Lasch, Christopher 275, 278, 279, 450 Latour, Bruno 32, 33, 35, 36, 43–46, 50, 54, 56, 61, 65, 76, 77, 79, 260–264, 266–268, 270–272, 275–285, 287, 288, 301–304, 355, 425, 438, 441, 448, 450, 453 Leibniz, Gottfried Wilhelm 24, 191–194, 199, 202, 230, 306, 446, 450 Leroi-Gourhan, André 368, 369, 450 Lévi-Strauss, Claude 313 Lieberman, Philip 370, 450 Locke, John 272 Lorhard, Jacob 16 Lovecraft, Howard Phillips 276, 278, 286, 448, 453 Lovelock, James 35, 262–264, 266, 268–270, 276, 284, 285, 301–303, 441, 450 Luhmann, Niklas 76, 450 Lupi, Fiorenza 368, 450 Luxemburg, Rosa 305 M Maironis-Mačiulis, Jonas 22 Malabou, Catherine 10, 34, 35, 164, 172–186, 190, 206–209, 420, 425, 439, 446, 450, 453 Malafouris, Lambros 345, 350, 353–355, 359, 360, 362, 363, 365, 367–369, 449, 450 Malinowska, Joanna 58, 445 Malm, Andreas 298, 306 Man, Paul de 67, 451 Manet, Édouard 65, 74, 447 Maniglier, Patrice 310 Manovich, Lev 451 Marcucci, Silvestro 379, 451 Marcus Barcan, Ruth 53, 396, 444, 453 Margulis, Lynn 301, 303 Marx, Karl 84, 88, 95, 154, 248, 249, 318, 446 Maturana, Humberto 71, 72, 76, 451 McGinn, Collin 402, 403 McKinsey, Michael 403 McLuhan, Marshall 213 McNeill, John Robert 298 Means, Russell 314, 316, 317 Meillassoux, Quentin 27–36, 38, 39, 43–46, 48, 55, 59–61, 79, 133, 149, 155, 210, 215–218, 229–232, 235–241, 247–251, 253, 255, 256, 272–275, 280, 288, 293, 295, 296, 322, 323, 412, 413, 417, 418, 420–426, 428–430, 432, 438–440, 443, 448, 451, 452 Merleau-Ponty, Maurice 69, 70, 384, 451 Metzinger, Thomas 60, 451 Montani, Pietro 11, 37, 344, 345, 350, 352, 364–366, 371, 372, 379, 384, 441, 442, 451 Moore, Jason W. 298, 300, 305 N Nanay, Bence 346, 349, 366, 451 Napoleon Bonaparte 398 Negarestani, Reza 297 Ney, Michel 126 Nietzsche, Friedrich 214, 306, 307, 322 Noë, Alva 355, 384, 451 O Obama, Barack 332 Ortega y Gasset, José 52, 451 Ovidijus 279 P Palmer, Linda 379, 452 Peirce, Charles Sanders 237 Pignarre, Philippe 311 Pippin, Robert B. 147, 452 Platonas 24, 61, 119, 311, 313, 386 Popper, Karl 63 Proudhon, Pierre-Joseph 212 Proust, Marcel 68 Ptolemajas 44 463 Q T Quine, Willard Van Orman 395, 396, 404, 407 Tarkanian, Michael J. 212 Tattersall, Ian 369, 370, 452 Thacker, Eugene 60, 411–413, 416, 421, 452, 453 Tomasello, Michael 355, 453 Trapp, Damasus 194–196, 453 Trappe, Thobias 20 Tremmel, Jörg 329, 453 Trevatt, Tom 58, 59 R Rybakova, Viktorija 212, 222 Rodietis, Andronikas 101 Russell, Bertrand 234, 235, 240, 247, 452 S Sabolius, Kristupas 7, 11, 14, 134, 142, 167, 206, 226, 292, 436 Salzani, Carlo 187, 452 Scaravelli, Luigi 379, 452 Schaeffer, Jonathan 75 Scheler, Max 65, 452 Schelling, Friedrich Wilhelm Joseph 69, 70, 134, 160, 163, 452 Schlegel, Karl Wilhelm Friedrich 160 Schopenhauer, Arthur 105 Schützenberger, Anne Ancelin 328, 452 Sebold, Richard 167, 452 Shaviro, Steven 62, 448, 452 Simondon, Gilbert 70, 220, 345, 359, 441, 452 Sloterdijk, Peter 77, 452 Sodeika, Tomas 16, 17 Spinoza, Benedict 106, 161, 195, 200, 307 Srnicek, Nick 29, 57, 62, 156, 297, 445, 448, 452 Stengers, Isabelle 35, 36, 56, 260, 262, 264, 266, 267, 283–285, 301–304, 311, 441, 452 Suárez, Francisco 194, 196, 197, 199–201, 452 U Uexküll, Jakob Johann von 137, 138 V Varela, Francisco 71, 72, 76, 451 Vattimo, Gianni 54, 453 Velotti, Stefano 372, 379, 453 Vygotsky, Lev S. 367, 453 Viveiros de Castro, Eduardo 10, 35, 36, 60, 260, 264, 265, 271, 273, 275–277, 280–282, 285, 287, 292–294, 440, 441, 445, 453 W Watkin, Christopher 425, 453 Watson, Sean 29, 71, 72 Weisman, Alan 60, 453 Welsch, Wolfgang 20 Westra, Laura 329, 453 Whitehead, Alfred North 55, 56, 61, 62, 68, 70, 306, 448, 452, 453 Williams, Alex 297 Williamson, Timothy 53, 453 Wittgenstein, Ludwig 127 Wolff, Christian 16, 20, 167 Woodard, Ben 453 Z Š Zahavi, Dan 274, 275, 453 Šatkauskas, Ignas 11, 35, 36, 60, 156, 260, 292, 441, 452 Šaulauskas, Marius Povilas 350 Šerpytytė, Rita 11, 15, 17, 21, 22, 34, 164, 172, 439 Ž 464 Žižek, Slavoj 56, 57, 162, 164, 309, 449, 453 DALYKINĖ RODYKLĖ A A posteriori 162 A priori, apriorizmas, apriorinis, apriorinės formos 48, 49, 146, 147, 149, 151, 159, 182, 184, 185, 232, 347, 348, 381, 391, 347, 418, 419 Aboutness 356, 367, 370 Absoliutas 34, 113, 121, 144, 157–168, 179, 229–231, 236, 239, 240, 243, 251, 253, 280, 300, 336, 412, 416, 420, 422, 424, 428 Absoliutus principas 191 Absolutum aliquid (žr. absoliutus principas) 191 Adaequatio (žr. adekvatumas) 367 Adekvatumas 99, 367, 387, 388, 396 Affordances 142, 349, 351, 354, 366 Aibė, aibių teorija 24, 35, 232–235, 237–239, 241, 246, 247, 252, 270, 348, 396 Aisthesis (žr. estetika) 345, 361, 363, 364 Ajahuaska 294, 320, 321 Akseleracionizmas, akseleracija 36, 293, 295, 315, 316, 319 466 Aktualumas, aktualiai, aktualizavimas 10, 15, 19, 21, 22, 24, 33, 36, 57, 69, 147, 152, 193, 197, 198, 201, 231, 235, 236–238, 240, 252, 262, 264, 265, 266, 269, 270, 285–287, 320, 378, 396, 430 Amazonė, Amazonija 36, 265, 273, 282, 293, 294, 306, 319, 321 Amžinybė 66, 104, 220, 229, 285, 414, 417 Analizė 34, 35, 37, 48, 84, 89, 98, 114, 153, 156, 159, 177, 180, 186, 203, 234, 261, 263, 275, 328, 385, 386, 390, 396, 403, 404 semantinė 397 Anarchija, anarchizmas 210–212, 214 Ancestralumas, ancestralinis 44, 59, 423 Anglies dvideginis (žr. CO2) 304 Animizmas 101, 123, 304 Antirealizmas 25, 53 Antropocenas 36, 128, 129, 207, 213, 214, 288, 296, 298–306, 314, 316, 323 Antropocentrizmas 27, 35, 128, 137, 156, 251, 273, 359, 360, 361–363 Antropologija, antropologas 35, 36, 93, 107, 109, 117, 229, 260, 265, 273, 275, 287, 288, 304, 305, 307, 308, 310, 311, 355, 359, 369 Antropomorfizmas, antropomorfiškas 228, 229, 362–364 Apercepcija, transcendentalinė a. 102, 391 Apibrėžtumas, neapibrėžtis, neapibrėžtumas (žr. determinacija) 16, 20, 23, 30, 137, 142, 146, 147, 150, 152, 153, 155, 163, 165, 166, 208, 217, 218, 233, 235, 237, 238, 241, 242–247, 252, 253, 264, 269, 275, 277, 285–288, 347, 349, 351, 356, 358, 363–366, 381, 388–390, 399, 415, 416, 432 Apšvieta 16 Archefosilijos 323, 423, 424 Archyvas, archyvavimas 86, 90, 91, 95–97, 109, 278 Asambliažas 303 Ateitis 11, 66–71, 84, 89, 126–128, 174–181, 184–190, 209, 215, 238, 249–251, 294, 302, 314–316, 329, 330, 333, 335–340, 399, 422, 430, 432 Ateizmas 249, 250 Atėjimas 174, 175, 179, 184, 188, 238 Atitikimas 32, 232, 236, 243, 269, 349, 351, 355, 357–361, 364, 365, 415, 417, 429 Atsakomybė 10, 36–37, 100, 118, 124–126, 214, 326, 331, 334–339, 362 istorinė 334, 335 Atsakomumas (responsiveness) 118, 122, 129 Atsitiktinumas 93, 98, 99, 104, 106, 149, 182, 193, 194, 221, 230, 262, 401, 405, 417, 426, 428 Atsitraukimas 279 reflektyvus 367, 370 rekursyvus 367 Augmentuota žmonija 215 Automatizacija 33, 85–91, 93, 94, 97, 100, 110, 115, 116, 118, 129, 348 Autonomija, žmogaus a. 54, 64–66, 74, 88, 216, 221, 253–256, 429 Autopoesis, autopoetinė sistema 71–73 B Baigtinybė (finitude) 27, 28, 30, 43, 44, 52, 62, 117, 122, 133, 229, 295, 420, 423, 430 Baigtinumas (finality) 115–117, 121, 125, 126, 158, 217 Baltieji, baltųjų supremacenas 219, 293, 303, 304, 311, 314, 315, 317–319 Begalybė 35, 67, 103, 158, 162, 218, 233, 234, 237, 242, 244, 247, 249, 265, 278, 286, 378, 379, 383, 389, 420 Bendroji prigimtis 18, 23 Biheviorizmas 100 Biologija, biologinė tvarka, biologiškumas 39, 49, 71, 73, 118, 122, 137, 207, 211, 212, 217, 219, 253, 301, 327, 338, 363, 364, 443 Būtinybė 22–24, 35, 104, 127, 214, 220, 229–232, 236, 239, 240, 241, 248, 255, 294, 328, 333, 336, 367, 383 Būtis 16, 17, 19, 22, 23, 27, 31, 32, 34, 54, 61, 70, 103, 105, 111, 122, 133, 144, 162, 165, 167, 168, 172, 177, 191, 196, 202, 209, 210, 227, 228, 230, 235, 243, 264, 274, 335, 336, 418, 431, 432 Būtis-myriop 115 Buvimo būdas (modusas) 107, 194, 196, 200, 432 Buvinys (žr. esinys) 16, 17, 23, 28 C Chaosas 28, 39, 103, 148, 230, 231, 232, 239, 241, 248, 252, 254, 255, 279, 280, 285, 287, 323, 410, 417, 418, 420, 421, 428–432, 443 CO2 299 Coming philosophy (che viene) 185–190 467 Č Čiabuviai, čiabuvių mąstymas 36, 264, 276, 293–295, 304, 306–310, 313–322 D Dabartis 67, 68, 70, 71, 99, 173, 177, 188, 209, 215, 251, 285, 295, 302, 338, 339, 399, 424, 430 Daiktas, daiktas savaime 17, 18, 20, 21, 24, 25, 27, 30, 31, 48, 61–64, 73, 74, 76, 77, 79, 112, 114, 123, 134, 136, 145–147, 149–152, 155, 158, 168, 187, 196, 201, 212, 237, 249, 286, 318, 349, 359, 360, 362, 367, 385, 417, 420, 430, 431 Dangus, griūvantis d. 64, 98, 106, 128, 272, 306, 316, 317 Dasein 20, 21, 28, 71, 150, 391 Daugialypumas 83, 210, 232, 233, 242, 283, 284, 333, 359, 387 De re / de dicto 398 Dekolonizacija, dekolonizavimas, dekolonijinis 311–313 Dekonstrukcija, dekonstruoti 27, 135, 218, 220, 377, 378, 420 Designatorius rigidiškas 38, 53, 397, 407, 442 Deskripcijos 261, 264, 403–406 apibrėžiamosios 53, 403–406 Destrukcija, destruktyvumas 213, 240, 439 Determinacija, determinuota, determinuotumas 23, 24, 34, 35, 135, 139, 141–143, 145–151, 153, 154, 156, 162, 164, 166, 168, 179, 180, 182, 216–220, 228–235, 237–244, 252–256, 265, 269, 271, 278, 286, 307, 347, 348, 350, 352, 357, 358, 371, 387, 389, 390, 417, 418, 438–440 autodeterminacija, savideterminacija 179, 180, 182, 234 Determinizmas 217, 219, 220, 417 Diachroniškumas 37, 44, 59, 176, 328, 333–335 468 Dialektika, dialektinis 36, 46, 98, 119, 173, 177, 178, 207, 208, 212, 221, 297, 426, 427, 432 Didingumas 105, 414–417 Dievas, D. buvimo įrodymas 21, 45, 83, 84, 103, 106, 107, 108, 119, 128, 129, 136, 179–185, 192, 230, 236, 239, 249–252, 271, 316 Dokumedija, dokumedialumas 33, 85–87, 89–95, 98, 139 E Ego 123, 275, 309, 310, 427 Egzistavimas 15–17, 19–25, 30–33, 38, 44, 51–52, 54, 56, 59–63, 71–73, 75–76, 87, 95, 97, 100, 102, 103, 106, 111, 123, 125, 126, 128, 134, 138, 144, 147–150, 152–154, 166, 176, 177, 194, 197–203, 210, 216, 218, 219, 229–231, 233, 234, 236, 238, 240, 242–244, 246–252, 262, 266, 294, 302, 323, 330, 336, 337, 339, 340, 361, 362, 377, 383, 384, 391, 395–407, 418, 420, 422, 424–427, 429, 431 faktiškai egzistuojantis 397, 399, 404–407 galimai egzistuojantis 397, 404, 405 Egzaptacija 370 Einbildungskraft (žr. vaizduotė) 349, 351 Ekologija, ekologinis, e. katastrofa, e. krizė 36, 39, 45, 107, 129, 208, 211, 213, 214, 267, 268, 281, 295–297, 314 Ekonomika 91, 93, 99, 100, 105, 107, 108, 109, 121, 214, 298, 300, 304, 307, 331–334, 372 Ek-statiškumas 346, 361, 363 Eksternalizacija 352, 357 Emancipacija 31, 96, 240, 248, 255, 285, 309, 440 Empirika, empirinis 21, 49, 120–122, 149–151, 154, 155, 235, 248, 255, 256, 347, 349–351, 366, 386, 388, 391 Energija 58, 104, 106, 203, 236, 305, 331, 359 Entropija 101, 115 Epigenetika 208, 210, 219 Epistemologija 17, 26, 31, 33, 99, 100, 102, 103, 105, 107, 109–114, 119, 120, 141, 157–159, 166, 227, 254, 318, 320, 363, 367, 379–381, 395, 422, 426, 439, 440 Esatis (žr. esinys) 16, 19, 138, 139, 161, 177, 185, 230, 249 Esinys, neegzistuojantis e. 38, 45, 51, 52, 76, 78, 79, 99, 111, 116, 136, 137, 143, 147, 161, 162, 164, 167, 303, 388, 396, 399, 402, 403, 407, 414, 423 Estetika, technoestetika 37, 38, 58, 65, 139–141, 148, 214, 345–347, 349, 350, 352, 362, 363–365, 377, 379–381, 384, 386–388 Eugenika 219 Evoliucija, evoliucionizmas 49, 94, 99, 110, 183, 277, 313, 352, 361, 367–370, 431 F Faktuališkumas, f. principas 229 Fantazija 25, 69, 70, 207, 209, 302, 308–310, 390 Fenomenas 46, 61, 67, 98, 104, 115, 140, 353, 412, 413, 420, 421, 426, 427 Fenomenologija 27, 48, 53, 72, 73, 111, 157, 159, 165–167, 178, 274, 286, 360, 384, 423, 426, 427 Fetišizmas 318, 319, 322 Fikcija 11, 27, 38, 39, 249, 276, 395, 397–407, 421–423, 425 fikciniai pasauliai 397, 398 fikcinis individas 38, 330, 337, 397, 399, 407 fikciniai vardai 401, 406, mokslinė f. 421–423 ekstramokslinė f. 421–423, 425 Filosofija 10, 11, 15, 16, 19, 20, 25–27, 29, 30, 32–39, 43–55, 58–64, 66–71, 73–79, 84, 104, 108, 111, 114, 119, 120, 122–124, 127, 128, 133–135, 137–141, 144–146, 149, 155–159, 161–164, 166, 167, 172–174, 176, 179–182, 184–188, 190, 191, 194, 195, 197, 200, 201, 207, 209–211, 213, 215–221, 227–231, 234, 235, 241, 247, 248, 251, 255, 256, 260, 268, 269, 271–276, 278–281, 286–288, 293–295, 297, 298, 303, 305–308, 310, 311, 313, 322, 328, 345, 346, 348, 350, 352, 355, 357, 365, 376–382, 384, 385, 388, 389, 391, 396–398, 411–413, 415, 417, 420–423, 425, 429, 431 kontinentinė 15, 27, 29–30, 44, 52–53, 55, 66, 67–68, 135, 137, 164, 201, 215, 217, 218, 227, 228 analitinė 11, 21, 38, 44, 52, 55, 69, 114, 123, 127, 164, 201, 215, 227, 365, 397 Fonetika, fonetinė artikuliacija 356, 370 Forma, formalizmas, formalizavimas 16–19, 24, 30–33, 37, 38, 45, 48, 50, 52, 54, 57, 58, 63–65, 74, 78, 79, 84, 85, 88, 90, 92, 93, 96, 97, 101, 103, 105, 106, 108, 109, 113, 115, 118–120, 122, 124, 125, 128, 129, 140, 151, 154, 155, 159, 166, 174, 179, 182, 183, 196–198, 201, 206–208, 211, 215–217, 219–221, 227, 228, 230, 232–234, 236, 239, 242–244, 246, 247, 249–256, 262, 267, 268, 278, 280, 284, 285, 299, 301, 303, 304, 306, 309, 317, 321, 327, 328, 332, 338, 339, 347, 348, 350–356, 358–360, 364, 366–368, 370, 371, 381–387, 389, 396, 397, 400, 401, 407, 412–416, 418, 424–427, 430, 432 Formalitas 18 469 G Gaja, Gajos teorija, įsibraunanti G. 35, 36, 156, 260–274, 276–277, 279, 282–288, 300–303, 312, 313 Galimi individai 38, 396, 397, 403–407 Galimi pasauliai 396–398, 401, 402–407 Galimybė 19–26, 30, 35, 38, 44, 57, 61, 71, 76, 90, 97, 106, 110, 119, 120, 123, 142–144, 146–148, 150, 152–154, 156, 160–162, 168, 174, 176, 184, 185, 189, 190, 201, 208, 216, 217, 227, 230–232, 235–240, 250–254, 256, 265, 269, 272, 276–278, 288, 302, 328, 331, 337–339, 350, 351, 355, 364–367, 372, 396, 397, 401, 404, 405, 412, 415, 416, 421, 423, 424, 429, 430 Gamta 26, 55, 69, 94, 97, 100, 104, 108, 115, 119, 127, 129, 134, 154, 162, 163, 196, 212, 214, 229, 232, 242, 253, 264, 265, 268, 270–273, 275, 279–283, 286–288, 294, 296, 305, 308, 314, 315, 347, 348, 363–365, 378, 387, 388, 416–418, 424 pigioji 305 Gedulas 249, 250 Gemeinsinn (žr. sveikas protas) 388 Geologija, geologai 207, 214, 242, 288, 298, 299, 302 Gyvūnas 49, 50, 77, 94, 99, 100, 106, 107, 109, 115, 117, 118, 125, 137, 294, 298, 306, 318, 319, 321, 323, 381, 387 racionalus 99 socialinis 99 technologinis 99 H Haecceitas (žr. šitybė) 18, 197 Harmonija 136, 154, 266, 270, 315, 316, 348 Hibridai 3, 45, 46, 65, 79, 266, 276, 283, 286–288 Hierarchija 175, 294, 321, 333, 389 470 Hilomorfizmas 220, 353, 355, 359, 362 Hiperchaosas 28, 230–232, 239, 248, 255, 280, 323, 417, 418, 420, 421, 428–432 Hypotyposis 183 Histerezė 33, 94, 96–98, 100–108, 114, 115, 120 Homo faber 93, 99, 353–356, 364, 367 Homo Sacer 190 Homo sapiens 352, 353, 360, 368, 370 Homo symbolicus 355 Humanizmas, antihumanizmas, transhumanizmas 215, 359 I Idealizmas 29, 33, 34, 46, 61, 62, 119, 120, 128, 132, 144–147, 153–155, 157, 160–168, 191, 284, 322, 426 transcendentalinis 119, 153–155 absoliutusis 33, 34, 132, 144, 157, 160–168 vokiečių 46, 61, 62, 154, 160, 162, 191 Imago 309 Imanencija 46, 162, 187, 210, 303, 389 Imperatyvas 63, 202 kategorinis 63 Impotencialumas 34, 173, 190, 191, 203, 439 Individas 38, 69, 105, 143, 182, 183, 199, 246, 256, 265, 273, 281, 385, 397, 399–407, 442, 443 Individuacija 18, 194, 197–200, 220 Individualizacija 197–199, 246, 275, 367 Intelektas 18, 21, 29, 38, 47, 53, 66, 67, 69, 72, 83, 87, 88, 95, 102, 104, 105, 108, 121, 122, 125, 129, 145, 147, 184, 192, 196, 229, 231, 248, 267, 278, 369–351, 364–366, 385–390, 411, 414, 415, 417, 419, 425 Intencionalumas 62, 74, 76, 101, 104–106, 115, 122–125, 354, 355, 362, 427 intencionalus aktas 73–75 i. objektas 73–76, 287, 361, 397, 400, 403 Interaktyvumas 135, 136, 346, 349–354, 357–359, 362, 365, 367, 384, 441 Intervencija 26, 332 Introspekcija 99, 308 Intuicija 21, 114, 151, 152, 246, 247, 251 Iracionalumas, iracionalusis 233, 412, 417 Irreparabile (žr. nepataisomumas) 187 Istorija 15, 17, 22, 24, 25, 29, 56, 61, 63, 65, 66, 69, 84, 87, 92, 93, 98, 103, 115, 122, 123, 127, 128, 133, 146, 148, 155, 158, 160, 166, 173–182, 184, 188, 201, 207, 209, 210, 212, 216, 229, 234, 241, 249, 252, 275, 298, 299, 304, 312, 313, 328, 330, 334–336, 340, 362, 372, 378, 386, 399, 406, 407, 429, 437, 442 negatyvi universalioji i. 299 Istoriškumas 127, 128, 209, 210 Išnykimas, šeštoji masinio rūšių i. banga (pakopa) 44, 59, 60, 87, 97, 98, 129, 134, 208, 211, 234, 293, 295, 296, 299–301, 314, 316, 317, 416 Išorės-vidaus santykis 352, 357 Išraiška 29, 57, 106, 166, 186–188, 191, 228, 255, 265, 281, 322, 350, 356, 357, 359, 370, 371, 424, 425 Į Įkūnytas įsisavinimas 358 Įrašymas, įrašyti 85–93, 95–98, 101, 104, 105, 107, 115 Įsibrovimas (žr. Gaja) 36, 261, 266, 274, 277, 284, 285, 302, 303, 310, 312 Įsivaizduojamybė 25, 26, 34, 172, 173, 179, 190, 203, 247, 251–254, 265, 284–286, 309, 317 radikalioji į. 35, 216, 217, 231, 232, 242, 246, 251–255 Įvykis 29, 33, 57, 68, 76, 85, 88, 89, 93, 94, 96–98, 101, 103–105, 108, 109, 111, 116, 120, 138, 146, 182–184, 197, 198, 235, 237, 238, 251, 262, 271, 277, 297, 316, 330, 349, 354, 356, 367, 369, 405, 422, 423, 425, 430, 431 J Juslinis, antjuslinis 25, 97, 101, 102, 121, 141, 154, 158, 184, 269, 361, 363, 383, 384, 389, 414–416, 418 Juslumas 51, 105, 345, 346, 348, 349, 361, 383, 384, 389, 415, 416 K Kaita (pokytis) 79, 98, 113, 208–210, 221, 240, 267, 268, 302, 328, 356 Kalba 97, 103, 104, 109, 118, 158, 167, 215, 228, 254, 271, 282, 321, 346, 350, 351, 354, 383, 388, 396, 397, 403, 404, 406, 407 artikuliuota 352, 356, 362, 368, 370–372 sakytinė 95, 98, 352 Kapitalas 85, 89, 90, 96, 108, 214, 300 Kapitalizacija 33, 85, 89, 91, 93, 94, 100, 102, 104 Kapitalizmas 84, 214, 284, 300, 304, 305, 372 Kapitalocenas 214, 298–301, 303–306, 319 Kasybė (quidditas) 20 Kasimasis po (undermining) 30, 78, 134 Kategorijos 20, 21, 23, 47, 101, 103, 105, 145, 148–152, 154, 201, 202, 229, 231, 233, 382, 385, 418 Kategorizavimas 38, 234, 246, 318 Kategorijų lentelė 20, 21 Kauzalinis 350 Kauzalumas, a-kauzalumas 253 Kerštas 214, 215, 286, 302 471 Kiltis, kilti (emergence) 96, 104–106 Kitas, kitybė 238, 244, 310, 313 Klimatas 36, 37, 261, 263, 266–268, 277, 280, 301, 332, 333, 337, 338 k. problema 36, 327, 330, 333, 336 k. kaita 34, 261, 264, 272, 288, 296, 327, 329, 330, 333, 335, 336 k. krizė 281, 295 Kolonializmas 305, 312, 313 Komunikacija 85, 94–96, 354–356, 370, 371, 391 Konsensusas 339, 388 Konstruktyvizmas 29, 33, 72, 103, 119, 120, 134–136, 141, 143, 382, 383 Kontingencija, 23, 35, 56, 104, 120, 164, 216, 229, 232, 238–240, 248, 250, 255, 417,422–425, 429, 432 absoliučioji k. 230, 251 k. būtinybė 230, 241, 417, 423, 428 radikali k. 250, 255, 429, 432 Koreliacija 27, 33, 44, 133, 241, 247, 248, 255, 272, 274, 279, 296, 425 Koreliacionizmas 27, 30, 45, 46, 133, 134, 144, 145, 156, 158, 159, 168, 229, 231, 232, 274–276, 280–282, 296, 322, 323, 412, 413, 422, 424 Kosmologija 36, 294 Kritika, kritinė filosofija 27, 64, 65, 145, 146, 159, 231, 252, 278, 279, 312, 348, 350, 380, 381, 385 Kultūra 45, 56, 57, 90, 100, 117, 118, 129, 207, 209, 252, 264, 270–273, 275, 279, 281–283, 286–288, 294, 308, 319, 333, 372, 399 Kunst, künstlich 346, 347 Kvantoriai 395, 396, 400, 407 L Laikas 34, 47, 101–106, 114, 126, 127, 138, 146, 150, 154, 174–191, 238, 249, 251, 265, 302, 328, 335, 368, 384, 413, 414, 416–418, 426–428, 430 Laisvė 92, 93, 105, 125–127, 219, 229, 237, 256, 278, 349–351, 381, 415, 432 absoliuti 237 472 Ląstelė 71–73, 76 Logika 49, 50, 157, 165, 166, 178, 201, 216, 241, 242, 250, 422 l. dėsniai 241 modalinė l. 201, 407 predikatų l. 395–397 Logos 106, 268, 271, 274, 282, 286 M Magma, magmos 242–246, 251, 252, 255 Marksizmas 84, 90, 211, 248, 297, 298, 314 Matematika 31, 44, 46, 218, 114, 121, 147, 149, 218, 234, 247, 322, 418, 424, 425 Materialioji įtrauktis, MET – materialiosios įtraukties teorija (material engagement theory) 350, 353–355, 360, 363, 364, 367, 368, 370–372 Materializmas 35, 56, 57, 79, 153, 154, 215–217, 228, 229, 237, 250, 268, 412, 426 Materija 25, 33, 52, 57, 69, 79, 86, 97, 100, 101, 103–106, 109, 110, 113, 120, 126, 154, 155, 207, 217, 251, 252, 254, 350, 353, 355, 359, 423 Mediacija 78, 353, 359, 361 Medija 85, 98, 236 Medijavimas 249, 346, 360, 424 Menas 39, 58, 63–66, 79, 114, 295, 310, 372, 379, 381 m. kūrinys 22, 59, 64 Metafizika, metafizinis 15–17, 24, 25, 27–29, 36, 38, 60, 61, 84, 96, 98, 100–103, 105–107, 116, 148, 161, 167, 187, 191, 210, 216, 220, 221, 228, 232, 240, 272, 278, 280, 296, 303, 311, 313, 335, 338, 367, 382, 383, 388, 391, 395, 396, 401, 402, 404, 405, 416, 419, 420, 423 Metamorfozė 209, 279 Mitas 35, 112, 262–264, 267–269, 271, 272, 274, 275, 279, 282–288, 321 Mobilizacija 33, 85, 88, 91–94, 96, 99, 100 Modalinis skirtumas 20, 194–196 Modernybė, modernioji filosofija 237, 267, 271–275, 278–281, 283, 287, 372, 387 Modernistas, antimodernistas 44 Modernizmas 50, 64, 270 Modus (būdas) 194–197, 199, 200, 244 Modalumas 20, 22, 23, 144, 152, 180, 182, 191, 201, 202, 398 Mokslas 16, 17, 25–27, 31, 39, 47–50, 54–55, 63, 78, 84, 100, 111, 119, 120, 122, 127, 148, 155, 211, 212, 217–219, 227, 239, 263–265, 277, 283, 284, 287, 288, 303, 304, 308, 331, 333–335, 355, 367, 368, 380, 381, 383, 385, 388, 421, 422–424, 429 m. dėsniai 230, 422 Monada 24, 191–193 Motorinė schema 176, 209, 210 Multinatūralizmas 36, 294, 322 Mutabilumas 210, 211 N Naikinimas 35, 98, 177, 208, 213, 216, 266, 267, 284, 288, 301, 314–317, 417, 418 Narcizas, narcisizmas 35, 36, 273–277, 279, 280, 282–284, 286–288, 309, 310, 318, 322 Natura communis (žr. bendroji prigimtis) 18, 23 Neatkeičiamumas 139–141, 144 Negantropocenas 304 Negatyvumas 141, 142, 144, 164, 181, 186, 216, 299, 418, 421, 430–432 Nesuderinamumas (žr. neprieštaringumo principas) 200, 355 Neoliberalizmas 89 Neoracionalizmas, neoracionalistai 48–50 Nepataisoma, nepataisomumas 187, 189 Neprieštaringumo principas (non-ripugnanza) 200, 238–240, 418, 432 Neuromokslas, neuromokslai 48, 49, 207, 209, 211, 217, 355 Nežmogiškumas 115, 118, 280, 299, 381, 411 Niekis 232, 254, 255 Nihilizmas 15, 128, 134 Nominalieji aktai (nominale Gesammtakt) 53 Noosfera 95 Norma, normatyvumas 24, 25, 27, 220, 221, 232, 253, 254, 268, 271, 328, 383 Noumenas, noumeniškas (žr. daiktas savaime) 47, 56, 61, 111, 412, 413, 420, 421 Nusišalinimas (withdrawal) 31, 77 Nuskurdinimas (overmining) 30, 57, 78, 134 O Objektas 21, 29–31, 33, 37, 38, 47, 55, 62, 63, 66, 70, 71, 73–76, 85, 90, 93–95, 110, 122, 133, 139, 142–156, 158, 162–165, 168, 201, 243, 244, 246, 286, 287, 296, 319, 323, 360, 367, 371, 379, 381–391, 414, 415, 419, 423, 427, 431 fikcinis 398, 402 galimas 396, 402 Okupuoti Volstritą 301 Ontologija, onto-logija, ontologinis 30, 33, 39, 70, 75, 84, 95, 99, 100, 102, 103, 105, 107, 109–113, 119, 120, 126, 141, 143, 157–159, 162, 164, 166–168, 178, 184, 189–203, 220, 227, 230–233, 235, 236, 239–243, 246, 248, 250, 251, 254, 255, 275, 279, 295, 303, 306, 327, 328, 330, 384–385, 421, 422, 424–428, 430–432 o. skirtumas 23, 111 matematinė o. 233 plokščioji o. 49 modalinė o. 191, 198, 201, 268, 286 Ontotaksonomija 32, 33, 45–47, 51, 62–64, 71 473 OOO (į objektus orientuota ontologija) 10, 29, 30, 32, 43, 49, 51, 59, 60, 63, 71, 79, 165 Operatorius 24, 241, 245, 396 fikcijos 397, 398, 407 modalinis 395, 396, 398 P Pabaiga 107, 117, 125, 175, 189, 213, 250, 305, 413, 414 pasaulio p. 129, 293, 316, 317, 322, 416 Pagrindas 24, 162, 164, 179, 231–233, 239, 255, 303, 377, 417, 426, 431 bepagrindiškumas 239, 254, 432 galutinis p. 241 pakankamas p. 230, 240, 417, 418, 425 Pagrindo nebuvimo principas 28, 230, 240, 256 Pajėgumas, pajėgumo principas 334, 335 Pakopa 179 Paradoksas egzistavimo neigimo 400 barzdaskučio 234, 235, 246 Pareitis, pareities savybės 70, 97, 99, 103, 110, 126, 127, 177, 238, 249–252, 302, 334, 335, 399, 430 Pasakojimas 178, 184, 271, 276, 300, 397, 400, 405, 406, 422 Pasaulis, pasaulis-aplinka 17, 19, 26, 27, 31, 33, 37, 44–47, 56, 58, 60, 63, 64, 66, 71–75, 78, 92, 94, 95, 97–100, 103–106, 111, 112, 119, 133–139, 141, 142, 153, 181, 189, 203, 213, 227–232, 239, 248, 252, 254, 255, 267–273, 275, 277, 278, 281, 282, 298, 316, 317, 323, 346–348, 351, 360–363, 377, 378, 384, 388, 390, 412, 413, 416, 422–425, 430 Pastovūs pavadinimai (feste Benennung) 53 474 Patyrimas 23, 25, 101, 105, 111, 123, 145–147, 150–156, 158, 160, 167, 184, 346–348, 355, 368, 378, 380, 383–385, 388, 414, 416, 418, 419, 426, 427 Pažeidžiamumas, p. principas 334–336 Perspektyva, perspektyvizmas 36, 293, 294, 304–308, 315, 322, 384, 388 amerindinis p. 294 Pertrūkis 99, 102, 115–117, 122, 124, 162, 207, 214, 228, 251, 252, 255, 356, 426, 427 radikalusis 248, 251 realusis 369 Petitio principii 123, 124 Phantasia (žr. fantazija) 351 Plantaciocenas, plantacijos 304 Plastikas 108, 207, 208, 212, 213 Plastiškumas, plastiškas 34, 173, 176–178, 180–186, 188, 190, 207–213, 215, 217–221, 365, 366 Postanarchizmas 211, 212 Posthumanizmas 214, 215, 299 Postmetafizinis 191 Posūkis 29, 32, 64, 65, 181, 182, 250, 361 Potencialumas, potencija 189, 198, 199, 201, 233, 236–239, 244, 330, 430 Praeitis 70, 90, 97, 99, 103, 106, 110, 126, 127, 177, 238, 249–252, 302, 334, 335, 399, 430 Prasmė 17, 34, 84, 86, 104–106, 109–111, 114–116, 118, 125, 128, 129, 144, 152, 167, 176, 202, 203, 250 Pratęstis kūno (extension) 345 Prieigos galimybė, prieinamumas (t. p. žr. affordances) 31, 100, 351, 354, 355, 366, 396 ryškusis (salient affordances) 366 pareitiminis (supervenient affordances) 366 materialusis (material affordances) 349 Primityvusis kaupimas 305 Principe d’irraison (žr. pagrindo nebuvimo principas) 230, 240 Profilis (Abschattung) 73 Propriocepcija 360, 363 išcentruota 361 Protas grynasis 248, 414, 416, 419 sveikas 29, 49, 50, 111, 134, 323, 388 Q Quidditas (žr. kasybė) 20 R Racionalumas 18, 99, 122, 240, 336, 417, 422, 426 Radikalizacija 255 Raštas 95, 98, 106, 110, 118, 352 Realybė, realitas, Realität 11, 15–29, 31, 32, 34–37, 48, 51, 54, 57, 59, 61, 72–74, 78, 120, 126, 134, 135, 139–144, 156, 173, 190–193, 200, 203, 215, 216, 227, 229–231, 235, 236, 238–240, 248, 254–256, 265, 269, 270, 272, 275, 278, 294, 320, 321, 328, 363, 377, 378, 382–391, 430 Realistinė prieiga 10, 31, 32, 34, 36–38, 52–54, 148, 167, 168, 217, 227, 228, 278, 293, 385 Realizmas esačių 24 naujasis 10, 29, 33, 34, 139, 145, 157, 273, 276, 281, 288, 382 spekuliatyvusis 10, 15, 21, 23, 29, 36, 43, 54, 58, 60, 63, 215, 216, 272–276, 278, 288 transcendentalinis 11, 37, 38, 383, 384, 390, 391 vaizduotės 349 kylantis 119 infrarealizmas 32 Realistinė visuomenės teorija 59 Redukcija 57, 111, 208, 246 Referencija 53, 404, 405 singuliarinė 38, 395 tiesioginė 395 apibrėžta 406, 407 unikali 406 Refleksija 99, 122, 166, 176, 183, 216, 230, 280, 281, 347, 370, 380, 387, 427 Reliacinis, nereliacinis 74, 78, 79 Reliatyvizmas, reliatyvistai 308 Religija 100, 181, 249, 250, 313, 377 Reprezentacija, reprezentacionalizmas 25, 26, 32, 73, 94, 95, 123–125, 153, 228, 346, 355, 359, 362, 367, 390, 391, 415, 423, 425 Res 18, 20, 21 Revoliucija 33, 44, 83–85, 89, 90, 93, 94, 98, 105, 108, 120, 154–156, 181, 182, 277, 278, 314, 315 S Sąmonė 17, 44, 69, 73, 76, 97, 102, 103, 106, 112, 122–124, 149, 150, 166–168, 207, 214, 252, 277, 318, 320, 350, 353–355, 357, 383, 387–391, 412, 422–425, 427, 431 pratęstoji sąmonė (extended mind) 353, 354, 357, 359 Sąmoningumas 120, 334, 335, 361, 363 Sampyna (entanglement) 363, 364 Sapnas, sapnavimas 152, 318–320, 322 Savi(self)-diferenciacija 183 Savisubjektiškumas 183 Schema 60, 141, 176, 208, 209, 270, 272, 279 Schematizmas 119, 135, 136, 346, 347, 349, 350, 357, 360, 382, 385–389, 391 laisvasis 38, 387, 388 objektyvusis 385–387 Semantika 247, 352, 396, 397 semantiškai denotuojanti kalba 371 vardų semantika 11, 398, 404 Siaubas 266, 276, 286, 411–413, 416, 417, 421 Signifikacija 30, 215, 253, 254 475 Simbolis, simboliškumas 207, 222, 234, 254, 356, 372 Singuliarizmas, singuliaritarai, singuliarumas 22, 38, 198, 296, 395, 396 Sintezė 105, 164, 367, 371 aktyvioji 152 pasyvioji 105 Sistema 24–27, 39, 93, 115, 129, 163–165, 220, 229, 235, 236, 238, 262, 298, 305, 348, 354–356, 370, 371, 379, 411, 418, 419, 429 sistemų modelis 76 Smegenys 97, 109, 121, 207, 211 Socializmas 300 Solipsizmas 72, 134 Sovietinė sistema 300 Spektras, spektrališkumas 248–250 Spektrinė dilema 248, 249 Spekuliacija, spekuliatyvumas 28, 29, 39, 84, 119, 122, 127, 128, 162, 180–185, 231, 248, 252, 255, 286, 288, 412, 416, 418–424, 426, 428, 429 Sprendimo galia 347, 349, 350, 364, 386 reflektuojanti 347 Sprendinys 146, 147, 149, 182, 349, 381, 386–388 Stimmung 360, 365 Subjektalizmas 322 Subjektas, subjektiškumas 27, 28, 34, 71, 73–77, 110, 122, 133–135, 139, 142, 144, 146, 148–156, 158–166, 168, 175, 177, 179, 180, 182–185, 211, 215, 216, 227, 229, 231, 232, 236, 240, 243, 247, 255, 256, 271, 273–277, 279, 281, 282, 288, 296, 299, 307, 317–319, 330, 337, 346, 377, 378, 380, 384, 385, 390, 391, 396, 412, 418 Subjektyvizmas 160, 166 Subordinacija 16, 24, 228 Substancija 29, 161, 162, 165, 177, 179, 180, 182, 183, 192–195, 199, 200, 202, 240, 383, 384 būtinoji 230 476 Substanciškas ryšys (vinculum substanciale) 192, 194 Suteikiamybės (žr. affordances) 142–144 Š Šamanas, šamanizmas 264, 276, 310, 313, 317 Šansas 237 Šiltnamio efektas, š. e. sukeliančios dujos (žr. CO2) 330, 331, 333, 334, 338 Šitybė (haecceitas) 18, 19, 22 Šmėkla 248, 249 T Taisyklė 23, 50, 64, 106, 211, 220, 221, 232, 238, 240, 248, 263, 267, 272, 314, 328, 347, 348, 381, 387, 419, 420 Taksonomija (žr. ontotaksonomija) 46, 47, 74 Tanatocenas 304 Tapatybė 163, 164, 233, 240, 241, 244, 309, 383, 391, 396, 400, 405–407 Tapatumo principas 244 Technika 297, 346, 348, 359, 360, 368 techninis įgalinimas (technical empowerment) 37, 350, 352, 354 techninis kūrybingumas 37, 352, 354, 365, 368 Technologija 36, 89, 90, 92, 94, 98–100, 102, 103, 107–110, 112, 113, 117–120, 127, 213, 215, 236, 294, 296, 297, 315, 331, 335, 337, 345, 346, 352, 356, 370 Teisingumas 203, 248–250, 331, 333, 334, 339 transgeneracinis 329, 338 sinchroninis 333, 334 diachroninis 37, 333 Teleologija 84, 102, 103, 107, 115, 122, 126 Teologija, teologinis 181, 186, 187, 193, 303, 304 Tiesa 100, 113, 114, 165, 229 Tikriniai vardai 38, 397, 398, 406, 407 Tikrovė 38, 39, 47, 56, 59–61, 63, 78, 96, 98, 99, 103, 111, 112, 119, 120, 126, 134, 142, 144, 167, 173, 190, 193, 197, 201, 203, 215, 216, 227–229, 242, 245, 249, 252, 254–256, 264, 265, 268, 270, 272, 275–278, 280, 283, 285–288, 293, 296, 303, 309, 320, 323, 327, 329, 338, 351, 381–385, 387–391, 395, 411–414, 417, 418, 422, 425, 427–432 Tikslingumas 365 gamtos 348, 363, 387 objekto 351 Tinklas 83, 89, 94–96 Totalybė, totalizuojantis 119, 199, 238, 239, 245 Transcendencija 108, 181, 182, 266, 283, 294, 303, 321 Transcendentalinė klaida 111, 112 Transcendentalizmas 229, 276 Transduktorius 359–361 Transfinitum (transbaigtinybė), transfinityvus skaičius 217, 233 Transformacija 33, 52, 79, 83, 86, 90, 91, 98, 99, 202, 209, 228, 256, 299, 329, 356 Transgeneratyvumas, transgeneraciniai 327–329 veiksmai 328, 329, 336–338 saitai 328, 336 atsakomybė 336, 337, 339 Trukmė 251, 265, 414, 424, 426 U Umwelt 137 Universalija, universalizmas 19, 23, 24, 307, 308 stokojanti 229 negatyvioji 229 V Vaizdinys 145, 146, 150, 153, 154, 208, 222, 228, 415, 416, 421, 423, 425, 428 grynasis 245 vidaus (immagine interna) 390, 391 Vaizduotė 24, 26, 27, 28, 32, 34, 36–39, 87, 105, 173, 180, 181, 184–186, 208, 221, 247, 264, 265, 270, 276, 277, 284, 286, 287, 309, 310, 318, 322, 348, 349, 351, 352, 354, 356, 364–366, 370–372, 385–389, 414–418, 421, 425–428, 432 radikalioji 35, 216, 217, 231, 232, 242, 246, 252–255 santykinė 317 v. technologija 36 v. hiperinteraktyvumas 350, 367, 368 Veikmė (agency) 298, 350, 354, 359, 360, 362, 364, 384 Verstand (žr. intelektas) 184, 349 Viduramžiai 17, 20, 198 Vikka, vikkanai 304 Vinculum substanciale (žr. substanciškas ryšys) 192–194, 199, 200, 202 Virtualumas, virtualus 39, 83, 96, 236–238, 250, 264, 265, 269–271, 285, 320, 348, 429–432 Visetas-tapatybė 241, 242 Voir venir 34, 173, 175, 176, 190 W Wirklichkeit (žr. tikrovė) 20, 21, 23, 203 Ž Žaidimas 220, 360, 383 ž. vaidmenimis 359, 360, 364, 371, 372 Žaismas, žaismė 38, 349, 351, 365, 366, 377, 386–388 Žaizda 156, 221, 277 477 APIE TIKROVĘ sudarė Kristupas Sabolius Išleido Leidykla LAPAS leidyklalapas.lt Tiražas 1000 egz. Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų. Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visada pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę? Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas. Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus. – filosofas, knygos sudarytojas Kristupas Sabolius 9 786098 198348