„Režisieriui pavyko į gyvenimą pažvelgti lengviau, su šypsena, neforsuojant ir neišgalvojant konfliktų, o leidžiant jiems atsirasti savaime, dėl žmogaus prigimties; kartais tie konfliktai juokingi, kartais absurdiški ar neišvengiami, bet visi - kažkokie savaime suprantami, atpažįstami, išsisprendžiantys dėl natūralios žmogaus būtinybės atleisti, suprasti. Bent jau viename V. Žalakevičiaus filme personažai galų gale susitaiko su savimi ir priima save tokius, kokie yra.“
Rasa Paukštytė, „Vytautas Žalakevičius. Šiek tiek kentauras“, Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai.
<...>
Kur mes eisime šįvakar, kur mes…
