Pju
Pju miestai-valstybės * | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Mianmaras
|
| Tipas | Kultūros |
| Kriterijus | ii, iii, iv |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 1444 |
| Regionas** | Azija |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2014 (38-oji sesija) |
 Vikiteka: |
Pju |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Pju (angl. Pyu) - senovinė tauta, I mūsų eros tūkstantmetyje gyvenusi Iravadžio upės baseino aukštutinėje dalyje (Aukštutiniame Mianmare) ir sukūrusi miestų-valstybių civilizaciją. Šios tautos statyti miestai yra įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Šis tautos pavadinimas žinomas iš vėlesnių jų užkariautojų bamarų, kurių kalba jis rašomas pyu (mjan. ပျူ = Pru). Kinų šaltiniuose tauta vadinta biao (kin. 驃, pinyin: biāo, tuometinės kinų kalbos rekonstrukcija: biᴇuH) arba piao (kin. 剽, pinyin: piāo, rekonstrukcija: biᴇu). Vienas aiškinimas teigia, jog pavadinimas kilęs iš žodžio prun (liet. "šysotis")[1]. Manoma, kad patys pju save vadino tirculiais (tircul).
Kalba
Hinduizuotoje Pju civilizacijoje sanskritas ir pali kalba buvo naudojamos kaip išsilavinusio elito kalbos. Pavyzdžiui, kinų šaltiniuose aprašomi pju muzikantai, dainavę sanskritu[2].Tuo tarpu kasdieniniame gyvenime buvo naudojama pju (tirculių) kalba, kuri ilgainiui irgi tapo rašytine, jai sukurtas pju raštas.
Pastarąja rašoma buvo nedaug, todėl ją identifikuojentys šaltiniai ganėtinai reti. Tačiau jie leidžia nustatyti ją kaip vieną iš tibetiečių-mjanmų kalbų, nors tikslesnė klasifikacija kelia abejonių. Pvz. Bradley linkęs ją sieti su sak kalba [3], kas leistų laikyti šia kalba kalbančią kadu etninę grupelę pju tautos palikuonimis.
Geografija
Pju civilizacijos arealas apėmė siaurą ir ilgą teritoriją derlingame Iravadžio upės slėnyje, nors ne visos gyvenvietės buvo prie šios upės. Visa jų gyvenama teritorija buvo puikiai iriguotos lygumos, čia klestėjo ryžių auginimas. Sąlyginai jų teritorija dalinama į tris geografines zonas. Šiaurinis arealas sutampa su Mu ir Iravadžio tarpupiu (Tagaungo ir Halino miestai), kur dabar yra Sagaino regiono pietinė dalis. Vidurinis arealas buvo Kjaukse lygumose į rytus nuo Iravadžio (Maingmau ir Binakos miestai), kur dabar yra Mandalajaus regiono šiaurinė dalis. Pietinis, Minbu arealas, buvo dar piečiau (Beiktano ir Šrikšetros miestai) ir sutapo su Magvės regiono pietine dalimi.
Pju gyveno susiskaldę į miestus-valstybes. Tuometiniai kinų šaltiniai mini 18 miestų, iš kurių 9 buvo apjuosti sienomis[4] Archeologinių kasinėjimų metu buvo surastos 12 pju tautai priskiriamų gyvenviečių, iš kurių 5 yra didelės ir apjuostos stipriomis sienomis, kai tuo tarpu kitos - gerokai mažiau įtvirtintos.[5]
Svarbiausi pju miestai-valstybės buvo šie:
- Halinas (mjan. ဟန်လင်းကြီး = Helindži) - buvo svarbiausias pju miestas šiaurėje, kur suklestėjo ankstyvoji civilizacijos forma. Miesto planas tikriausiai darė įtaką kitiems pju ir kitų hinduizuotų Pietryčių Azijos tautų miestams;
- Maingmo (mjan. မိုင်းမော = Maingmo) - buvo svarbiausias pju miestas Kjaukse lygumose;
- Bhinaka (mjan. ဘိန္နက = Beinneka) - kitas miestas Kjaukse lygumose;
- Beikthanas (mjan. ဗိဿနိုး = Beiktheno) - įsikūręs Minbu regione, laikomas seniausiu pju miestu;
- Šrikšetra (mjan. သရေခေတ္တရာ = Theje Khiteja) - didžiausias ir piečiausias miestas Mingu regione. Jame suklestėjo vėlyviausia pju civilizacijos forma;
Kitos atrastos gyvenvietės siejamos su pju civilizacija yra Vatis (Wati) Kjaukse lygumose, Ajadaukje (Ayadawkye Ywa) Mu slėnyje, Njaunganas (Nyaunggan), Tagaungas ir kt.
Intensyvesni archeologiniai kasinėjimai yra vykdyti tik Beikthane ir Šrikšetroje. 2011 m. Mianmaras pateikė paraišką pripažinti pju miestus UNESCO pasaulio paveldu. 2014 m. šie miestai tapo pirmuoju UNESCO globojamo kultūros paveldo paminklu šalyje.
Istorija
Pju tautos protėvyne laikomos Činghajaus ežero apylinkės Tibeto plynaukštėje, iš kuri jie migravo į pietus, ir II a. pr. m. e. per Junano kalnyną ir Šanų plynaukštę pasiekė Iravadžio slėnį.[6] Čia jie susimaišė su vietos gyventojais ir įkūrė savo miestus valstybes.
Aėjusi nauja tauta greitai užmezgė prekybinius ir kultūrinius ryšius su Indijos civilizacija, iš kurios perėmė raštą, o sanskrito ir pali kalbos tapo išsilavinusio elito kalbomis. Kai ir kitose hinduizuotose valstybėse, čia paplito hinduizmas ir budizmas, tačiau theravada buvo įtakingiausia religinė forma. Miestų valdymas didele dalimi rėmėsi indiškais principais. Kiekvienas miestas turėjo savo valdovą, ir egzistavo kaip atskira karalystė[7]. Nėra žinoma, ar miestai tarpusavyje sudarydavo konfederacijas, nors keletas tokių atvejų minimos vėlesnėse bamarų kronikose.
Seniausias su Pju civilizacija siejamas miestas yra Beikthanas pietrytinėje arealo dalyje, vėliau svarbiausiu pju miestu tapo Halinas šiaurėje, o vėliausiu civilizacijos laikotarpiu išaugo Šrikšetra pietinėje pju arealo dalyje.
Nuorodos
- ↑ 服部「古代ビルマ概観」『大阪外国語大学学報』12巻、100頁
- ↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai'i Press., p. 35-36.
- ↑ Hammarström, Harald; Forkel, Robert; Haspelmath, Martin, eds. (2017). "Sak". Glottolog 3.0. Jena, Germany: Max Planck Institute for the Science of Human History.
- ↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai'i Press., p. 327.
- ↑ Aung-Thwin, Michael (2005). The mists of Rāmañña: The Legend that was Lower Burma (illustrated ed.). Honolulu: University of Hawai'i Press., p. 18-19.
- ↑ Moore, Elizabeth H. (2007). Early Landscapes of Myanmar. Bangkok: River Books.
- ↑ Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press.
|
Šis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. Ši žymė yra bendra, neskirta naudojimui, prašome naudoti konkretesnę žymę. |