Astravas (Gardinas)
Kitos reikšmės – Astravas (reikšmės).
| Astravas bltr. Астравец, rus. Oстрoвец | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Astravo rajonas |
| Įkūrimo data | 1468 m. (pirmą kartą paminėtas) |
| Gyventojų | 14 641 |
Ãstravas [1] (bltr. Астравец, rus. Oстрoвец) – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, Gardino srityje, prie Aluošios ir Malkos upių, 20 km į šiaurę nuo Ašmenos, 55 km į rytus nuo Vilniaus. Astravo rajono centras. Išvystyta medienos, maisto pramonė. Miestelio apylinkėse 2019 m. iškilo pirmoji šalyje Astravo atominė elektrinė.[2]
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Astravo gyvenvietė ir dvaras vardą gavo nuo salos (rus. остров), kurią juosė 3 sutekantys upeliai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1468 m. Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. 1474 m. Kijevo vaivada Martynas Goštautas čia įsteigė dominikonų vienuolyną. 1537 m. Astravas atiteko Naugarduko vietininkui Stanislovui Goštautui, apie 200 metų priklausė Korsakams. 1616 ar 1618 m. Jonas Mykolas Korsakas atstatė apgriuvusią dominikonų bažnyčią ir jai išlaikyti paskyrė du kaimus su žmonėmis. 1787 m. Astravo bažnyčia buvo perstatyta ir įgavo ryškius vėlyvojo baroko bruožus. 1866 m. carinės Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, o bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams.[3] XIX a. Astravas buvo miestelis Vilniaus apskrities Varnionių valsčiuje.[4]
XX a. valdė Lenkija. 1939 m. užimtas sovietų, priskirtas Baltarusijos SSR. 1942–1944 m. per nacių okupaciją priskirtas Lietuvos generalinei srities Svierių apskričiai. Po Antrojo pasaulinio karo tapo rajono centru, gavo miesto tipo gyvenvietės teises. 2012 m. suteiktos miesto teisės.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Astravo apylinkės nuo seno buvo gyvenamos lietuvių. Jos įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą, gyvenviečių pavadinimai lietuviški. XIX a. viduryje Astravas atsidūrė lietuvių ir baltarusių (gudų) kalbų paribyje: Astravo parapijos pietinė dalis jau buvo gerokai subaltarusėjusi, o šiaurinė dalis tebebuvo lietuviška. Tada lietuviškai kalbėjo apie 60 proc. parapijos žmonių. XIX a. antroje pusėje pradėjo baltarusėti ir parapijos šiaurinė dalis.[5]
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai kalbėjo parapijos šiaurės rytuose (Gervėčių pusėje). Po Antrojo pasaulinio karo ir čia lietuviškai mokėjo tik vyresnioji karta.[6]
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- FK Astravec (futbolo klubas);
- Astravo miesto stadionas, kurio talpa – 1000 žiūrovų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Delfi. Baltarusijos atominė elektrinė bus statoma 55 km nuo Vilniaus
- ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. Vilnius: Mintis, 1989, p. 199.
- ↑ Ostrowiec (5). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 718 psl. (lenk.)
- ↑ Astravas (Gardinas). Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 94
- ↑ Petras Gaučas. Astravas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 100 psl.