Aukštutinis Egiptas

Egipto regionas: al-Sa'īd الصعيد

Šalis	Egiptas
Tautos	egiptiečiai > arabai
Kalba	Saidi tarmė

Aukštutinis Egiptas (arab. الصعيد = al-Sa'īd) – Egipto dalis tarp dabartinio Asuano ir El-Ajaito, esančio į pietus nuo dabartinio Kairo. Šiaurinė Aukštutinio Egipto dalis tarp El-Ajaito ir Sohago kartais vadinama Viduriniu Egiptu. Nilo delta į šiaurę nuo Kairo iki Viduržemio jūros vadinama Žemutiniu Egiptu (arab. الدلتا = al-Diltā). Aukštutinis Egiptas yra įsiterpęs tarp Libijos dykumos (vakaruose) ir Rytų dykumos. Į pietus nuo jo, už pirmojo Nilo slenksčio, yra Žemutinė Nubija.

Istorija

Terminas hieroglifais

tA šmaw
Ta-Šemau

Nendrių žemė

Graikų k.

Tebaida (θηβαίς)

Koptų k.

han.remmaris

Arabų k.

al-Sa'īd (الصعيد)

Aukštutinis Egiptas buvo išskiriamas nuo priešdinastinio laikotarpio. Jis buvo vadinamas Ta-Šemau^[1], o tai reškia „Nendrių žemė“^[2]. Čia klestėjo Nakados kultūra.

Protodinastiniame Egipte svarbiausias Aukštutinio Egipto miestas buvo Nekhenas (gr. Hierakonpolis)^[3], kurio deivė globėja buvo Nekhbetė, vaizduojama kaip grifas^[4]. Suvienyto Egipto simbolikoje, Aukštutinį Egiptą atstovavo aukšta balta karūna hedžetas, o jo simbolis buvo žydintis lotosas. Faraono titule „Tas kuris valdo viksvą ir bitę“, Aukštutinį Egiptą atstovavo viksva. Jis buvo padalintas į 22 administracinius vienetus (nomus). Pirmasis nomas buvo ties Asuanu, o 22-as – į pietus nuo Kairo.

Pradedant Pirmuoju tarpiniu laikotarpiu, Aukštutiniame Egipte vis labiau įsigalėjo Tėbai, kurie vėliau tapo Egipto sostine ir buvo Aukštutinio Egipto administraciniu centru. Kai miestą nusiaubė asirai, miesto reikšmė smuko. Valdant Ptolemėjams Aukštutinio Egipto (graikų vadinamos Tėbaida) sostine buvo Ptolemėjo Hermijus^[5].

XI a. gyvulių augintojai, vadinami hilaliečiais, iš Aukštutinio Egipto persikėlė į Libiją ir Tunisą^[6]. Manoma, kad migraciją sukėlė suprastėjusios ganyklos Viduramžių Atšilimo laikotarpiu^[7].

XX a. Egipto karaliaus įpėdinis buvo vadinamas Aukštutinio Egipto princu. Nors monarchija Egipte panaikinta 1952 m., titulu naudojasi princas Muchamedas Ali ir šeichas Beja Khawr al`allaqi.

Išnašos

↑ Ermann & Grapow, op.cit. Wb 5, 227.4-14
↑ Ermann & Grapow, op.cit. Wb 4, 477.9-11
↑ Bard, op. cit., p.371
↑ David, op.cit., p.149
↑ Chauveau, op.cit., p.68
↑ Ballais, Jean-Louis (2000) „Chapter 7: Conquests and land degradation in the eastern Maghreb“ p. 133 In Barker, Graeme and Gilbertson, David (2000) The Archaeology of Drylands: Living at the Margin Routledge, London, Volume 1, Part III – Sahara and Sahel, pp. 125–136, ISBN 978-0-415-23001-8
↑ Ballais, Jean-Louis (2000) „Chapter 7: Conquests and land degradation in the eastern Maghreb“ p. 134 In Barker, Graeme and Gilbertson, David (2000) The Archaeology of Drylands: Living at the Margin Routledge, London, Volume 1, Part III – Sahara and Sahel, pp. 125–136, ISBN 978-0-415-23001-8

[1] Ermann & Grapow, op.cit. Wb 5, 227.4-14

[2] Ermann & Grapow, op.cit. Wb 4, 477.9-11

[3] Bard, op. cit., p.371

[4] David, op.cit., p.149

[5] Chauveau, op.cit., p.68

[6] Ballais, Jean-Louis (2000) „Chapter 7: Conquests and land degradation in the eastern Maghreb“ p. 133 In Barker, Graeme and Gilbertson, David (2000) The Archaeology of Drylands: Living at the Margin Routledge, London, Volume 1, Part III – Sahara and Sahel, pp. 125–136, ISBN 978-0-415-23001-8

[7] Ballais, Jean-Louis (2000) „Chapter 7: Conquests and land degradation in the eastern Maghreb“ p. 134 In Barker, Graeme and Gilbertson, David (2000) The Archaeology of Drylands: Living at the Margin Routledge, London, Volume 1, Part III – Sahara and Sahel, pp. 125–136, ISBN 978-0-415-23001-8

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]