Birštonas
| Birštonas | ||
|---|---|---|
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Birštono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 3 094 | |
| Plotas | 13 km² | |
| Tankumas | 238 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-59009 | |
 Vikiteka |
Birštonas | |
|
lenk. Birsztany, vok. Birschtannen, Birstein, rus. Бирштаны[2][3] | ||
Birštonas – kurortinis miestas Lietuvos pietuose, Kauno apskrityje. Birštono savivaldybės, katalikų dekanato ir parapijos centras. Balneologinis ir purvo terapijos kurortas, kuriame išgaunami mineraliniai vandenys („Vytautas“, „Versmė“, „Danutė“, „Vaidilutė“ ir kiti). Mieste stovi Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1909 m.), stūkso Vytauto kalnas (85 m), Dainų kalnelis, trys sanatorijos, žirgynas, olimpinis irklavimo centras. Didžiausia įmonė – „Birštono mineraliniai vandenys“. Mieste veikia Birštono gimnazija, Birštono meno mokykla, Birštono viešoji biblioteka.
Miestas XVI a. performuotas pagal Valakų reformos metu naudotą stačiakampį planą, XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą šią formą prarado. Pietinėje miesto dalyje, prie Nemuno, yra Vytauto parkas ir Birštono piliakalnis (arba Vytauto kalnas; 85 m). Kairiajame Nemuno krante, Alksniakiemio šilo pakraštyje, įrengtas takas stalinizmo aukoms atminti.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Birštono vardo kilmė nėra aiški. Yra dvi pagrindinės teorijos:[4]
- labiau tikėtina teorija, kad pavadinimas kilo nuo pavardės Birštonas (asmenvardinis vietovardis). Nors ši pavardė nėra dažna, bet paplitusi daugiausia Suvalkijoje (apie Marijampolę, Liudvinavą, Vilkaviškį). Nors Lietuvoje ir negausu vietovardžių, kurie remiasi pavardės vienaskaita, tačiau tokių pasitaiko (Kavarskas, Musteika, Sudargas).
- Birštonas – priesagos -onas vedinys nuo žodžio biržtva („beržynas“). Raidė ž palaipsniui suduslėjo į š.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestas išsidėstęs 39 km į pietus nuo Kauno ir 7 km į pietryčius nuo Prienų, dešiniajame Nemuno krante, upei apsukus kilpą. Miesto šiaurėje telkšo Birštono tvenkinys, pietryčiuose stūkso Birštono piliakalnis. Į Prienus per Žvėrinčiaus mišką veda asfaltuotas pėsčiųjų ir dviratininkų kelias (10 km).
Mieste yra Nemuno kilpų regioninio parko direkcija. Į pietus ir pietvakarius nuo Birštono miesto yra Birštono Vienkiemis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal archeologų radinius žinoma, kad gyvenvietės šioje vietoje buvo mezolito ir bronzos amžiuose. Pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ 1382 m., kai maršalas Kunas fon Hatenšteinas žygio į Lietuvą metu kariuomenę padalijo į tris dalis – Puniai, Alytui ir Birštonui pulti. Čia Birštonas minėtas kaip Birsten (Birstan) vietovė prie druskingų šaltinių. Tuo metu medinė Birštono pilis priklausė gynybinei Panemunės pilių sistemai, vėliau buvo Ldk Vytauto rezidencinė pilis. 1387 m. minimas miestelis.
Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės ir Birštonas tapo Ldk Vytauto medžioklės plotu – iš apylinkių buvo suvaromi ir medžiojami žvėrys, ypač stumbrai. Čia nuo XIV–XV a. buvo kunigaikščių medžioklės Birštono dvaras, kurį mėgo ne tik Vytautas, bet ir Kazimieras Jogailaitis su sūnumis ir kunigaikštienė Elena. Šalia dvaro išaugęs miestelis 1518 m. jau vadinamas miestu, nuo 1529 m. – LDK neprivilegijuotų miestų sąraše, nuo 1539 m. gavo teisę rengti savaitinius turgus (suteiktos miesto teisės). XV–XVI a. čia buvo karališkasis kurortas, kuriame ilsėjosi Ldk Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. 1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei.[5] Iki 1578 m. Birštone susidarė kvadratinė aikštė ir 4 gatvės, prie kurių buvo išmatuota 119 sklypų (97 užstatyti), gyveno 9 amatininkai.[6]
1579 m. valdovas Steponas Batoras Birštoną suteikė valdyti savo dvariškiui Gabrieliui Bekešui Skorniatai, Kasparo Bekešo jaunesniajam broliui. Į miestą atsikėlė vengrų karių, dvaro pareigūnų, pirklių. Jie čia pirkosi nekilnojamąjį turtą, sukūrė šeimas, kai kurie tapo paseniūniais. Visgi ir didikas, ir jo paveldėtojas Kasparo sūnus numirė per artimiausius du dešimtmečius, tad valdos perėjo pastarojo našlei Kotrynai Užali, gyvenusiai Prienuose. Jai valdant miestas pradėjo nykti, parapijos centras buvo iškeltas į naujo sutuoktinio funduotą Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčią. 1611 m. palikimas parduotas.[7]
XVII a. pradžioje atstatyta Birštono bažnyčia, bet pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui ir augant Prienams, miestelis pradėjo nykti, nukentėjo per karus su rusais ir švedais. Atstatytas nesilaikant ankstesnio stačiakampio plano. 1782 m. miestelyje tegyveno 20 šeimų.
Nuo 1846 m. pradėti tirti druskingi šaltiniai, 1851 m. įkurtas kurortas, nuo 1855 m. pradėtos statyti gydyklos ir namai besigydantiems. XIX a. Birštonas – Trakų apskrities miestelis, Jiezno valsčiaus Birštono seniūnijos centras.[8] Amžių sandūroje pastatyta rusiškųjų ir šveicariškųjų vilų. 1905 m. (ar 1906 m.[9]) per miestelio gaisrą nukentėjo beveik visa centrinė dalis. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestas smarkiai nuniokotas, sudegė daug vasarnamių, daug pastatų išparduota. 1924 m. Lietuvos Raudonasis kryžius pasirašė sutartį su Sveikatos departamentu ir įsipareigojo modernizuoti kurortą, įrengti dumblo vonias, vandentiekį ir kanalizaciją, įvesti elektros apšvietimą. Taip Birštonas buvo atgaivintas, pastatyta sanatorijų, įrengtos purvo vonios, mineralinio vandens gydyklos.
II pasaulinio karo metu Birštonas beveik nenukentėjo. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Birštonas tapo miesto tipo gyvenviete (kaip kurortas), 1966 m. birželio 22 d. – respublikinio pavaldumo miestu. Apie 1960 m. statant Kauno HE suformuotas pylimas, saugantis miestą nuo pakilusio Nemuno vandens. 1978 m. patvirtintas bendrasis Birštono planas (architektai A. Pucas ir kt.).
1995 m. patvirtintas Birštono herbas, įkurta Birštono miesto savivaldybė.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XIX a. | Jiezno valsčius | Trakų apskritis | |
| 1919–1924 m. | Birštono valsčiaus centras | Alytaus apskritis | |
| 1924–1933 m. | Jiezno valsčius | ||
| 1933–1946 m. | Birštono valsčiaus centras | ||
| 1946–1950 m. | miesto tipo gyvenvietė, Birštono valsčiaus centras | Prienų apskritis | |
| 1950–1953 m. | miesto tipo gyvenvietė | Prienų rajonas | Kauno sritis |
| 1953–1966 m. | |||
| 1966–1995 m. | — | respublikinio pavaldumo miestas | |
| 1995–1999 m. | — | Birštono miesto savivaldybė | Kauno apskritis |
| 1999– | — | Birštono savivaldybės centras | |
Kurortas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sūrūs Birštono šaltiniai minimi nuo XV amžiaus. 1846 m. Stakliškių kurorto gydytojas Benediktas Balinskis čia gydė pirmąją ligonę, kuriai nepadėjo Stakliškių gydomieji šaltiniai, o Birštone ji pasveiko. 1851 m. birželio 23 d. įkurtas Birštono kurortas (kiti šaltiniai nurodo, kad tik 1854 m. pabaigoje Rusijos vidaus reikalų ministras pasirašė leidimą steigti kurortą), ypač ėmęs vystytis po gretimo Stakliškių kurorto didelio gaisro 1857 m. XIX a. pabaigoje jau buvo žinomas balneologinis kurortas, aprašomas kurortų vadovuose. Iki I pasaulinio karo čia kasmet gydydavosi ~2000 žmonių, veikė 72 vonios, pastatyti 3 viešbučiai su 200 numerių.
1927 m. pastatyta purvo gydykla – durpes gydomajam purvui atveždavo iš Velniabliūdžio durpyno. 1933 m. pastatyta kurorto poliklinika, 1939 m. – 2 sanatorijos (Kauno ligonių kasos ir Kaišiadorių vyskupijos „Baltoji tulpė“), atidengtas paminklas J. Basanavičiui. 1947 m. įkurtos 2 sanatorijos, 1959 m. purvos gydyklos ir sanatorija Nr. 1 pavadinta „Tulpe“, sanatorija Nr. 2 – „Spaliu“, vėliau abi sujungtos 1975 m. Tais pat metais įkurta „Versmės“ sanatorija. 2013 m. vietoje „Spalio“ sanatorijos duris atvėrė „Eglės sanatorija“.
Birštonas garsėja geriamu mineraliniu vandeniu, voniomis, čia atvyksta žmonės gydytis nuo virškinimo, judėjimo aparato, kraujotakos, ginekologinių, inkstų, kvėpavimo ligų. Sanatorijos („Tulpė“, „Versmė“ ir „Eglės sanatorija“) dirba ištisus metus. Yra daug viešbučių, dveji svečių namai, Birštono sporto centras, LKKA sporto ir sveikatingumo centras, slidinėjimo centras, poilsiavietė „Birštono Nemuno vingis“. Galima paplaukioti pramoginiais laivais, paskraidžioti oro balionu, pajodinėti, pasivažinėti karieta. Yra fizioterapijos gydyklos.
Išgaunamas „Vytauto“, „Birutės“, „Vaidilutės“, „Rūtos“ mineralinis vanduo.
Populiariausi lankytini objektai mieste:[10]
- Penkios mieste veikiančios sanatorijos
- Mineralinio vandens paviljonas „Birutės vila“
- Mineralinio vandens garinimo statinys „Druskupis“
- Kneipo sodas
- Mineraliniai šaltiniai
- Centrinis parkas
- Promenada palei Nemuną
- Paplūdimiai (tvenkinių)
- Vytauto kalnas
- Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Architektūra ir kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas XVI a. performuotas pagal Valakų reformos metu naudotą stačiakampį planą, XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą šią formą prarado. Čia yra Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčia, paštas (LT-59009), kultūros centras, poliklinika, ambulatorija, vidurinė ir meno mokyklos, Birštono muziejus (įkurtas 1967 m.), Birštono sakralinis muziejus (įkurtas 2000 m.), senjorų rezidencija (atidaryta 2007 m.). Pietinėje miesto dalyje, prie Nemuno, yra Vytauto parkas su Vytauto kalnu (85 m aukščio). Pavasarį kartą per dvejus metus, nuo 1980 m., vyksta seniausias Lietuvoje tarptautinis džiazo festivalis „Birštonas Jazz“.
Mieste Vytauto paminklas (nuo 1998 m.; skuptorius Gediminas Jokūbonis), M. Mažvydo skulptūra (skulptorius Vl. Žuklys), „Mergaitė su dūdele“ (skulptorius R. Antinis jaunesnysis), J. Basanavičiaus paminklas J. Basanavičiaus aikštėje (1939 m., skulptorius A. Aleksandravičius), paminklas partizanams Nemuno g. (skulptorius A. Dulksnys). Birštono kultūros centre yra didžiausias Lietuvoje vitražas „Lietuva“ (plotas 142 m², autorius Vytautas Švarlys). Anglų menininkas (fotografas David Hamilton) susižavėjęs kurorto gamtos grožiu, paskyrė savo keletą hamornizuotų darbų 1985 m. Tačiau tik pagal vieną fotografiją nutarta pastatyti skulptūrą „Mergaitė su medūza“ (skulptorius B.Vyšniauskas 1987 m.), netoli savivaldybės.
Nuo 2019 m. liepos 11 d. miestelio pietvakariniame pakraštyje oficialiai atidarytas lankytojams Birštono apžvalgos bokštas.[11]
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Futbolas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Krepšinis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||||
| 1862 m.*[3] | 1959 m.sur.[12] | 1970 m.sur.[13] | 1975 m.[14] | 1976 m.[15] | 1979 m.sur.[16] | 1989 m.sur.[17] | 2001 m.sur.[18] | 2011 m.sur.[19] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 234 | 1 317 | 1 518 | 2 600 | 2 600 | 2 350 | 3 537 | 3 225 | 2 554 | ||
| 2016 m. | 2017 m. | 2018 m. | 2019 m. | 2020 m. | 2021 m.sur. | - | - | - | ||
| 2 762 | 2 422 | 2 380 | 2 369 | 2 916 | 3 072 | - | - | - | ||
| ||||||||||
| ||||||||||
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1945 m. Birštono Baltojoje viloje gydėsi iš konclagerio grįžęs rašytojas Balys Sruoga (1896–1947) ir čia jis parašė memuarus „Dievų miškas“. Vytauto parke jam pastatytas paminklas-biustas (skulptorius Giedrius Plechavičius).
Miestų partnerystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniūnaitijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2009 m. įsteigtos 2 miesto seniūnaitijos:
- Birštono 1-oji seniūnaitija: Žvėrinčiaus g., Pušyno g., Tylioji g., Jaunimo g., Kęstučio g. (nuo gatvės pradžios iki sankirtos su S. Dariaus ir S. Girėno g.), Šlaito g., Algirdo g., Vytauto g., Tulpių g., Muziejaus g., Vaižganto g., Nemuno g., J. Basanavičiaus g., Birutės g., Turistų g., Verknės g.
- Birštono 2-oji seniūnaitija: Lelijų g., Kęstučio g. (nuo sankirtos su S. Dariaus ir S. Girėno g. iki gatvės pabaigos), S. Dariaus ir S. Girėno g., Vilniaus g., Druskupio g., B. Sruogos g., N. Silvanavičiaus g., Prienų g.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Vaizdas nuo Birštono piliakalnio -
Nemuno kilpa ties Birštonu -
Vaizdas nuo Birštono piliakalnio -
Birštono bažnyčia nuo Vytauto kalno -
Kurhauzas -
Vytauto parkas -
Akmuo su datomis -
Informacijos centras -
Nemunas Birštone -
Birštono girininkija -
Apleistas laivas krante -
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. (sud. Raimonda Ragauskienė). – Vilnius: UAB Petro ofsetas, 2004. – 236 p.: iliustr. – ISBN 9955-534-72-9
- Birštonas: keturi metų laikai: fotografijų albumas (sud. Zenonas Kamarūnas; teksto autoriai Justinas Marcinkevičius, Antanas Serafinas Zenkevičius; vertėja Milda Anskaitienė). – Kaunas: Arx Baltica, 2006. – 188 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-73-7
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Бирштаны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 3А (6) : Бергер — Бисы. С.-Петербургъ, 1891., 914 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 260 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 37–38
- ↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 123 p.
- ↑ „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 47
- ↑ Ragauskienė, Raimonda (2013-05-01). „LDK istorija: „Svetimi“ svetimšaliai – vengrai XVI a. Lietuvoje“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
- ↑ Birsztany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 231 psl. (lenk.)
- ↑ „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 47
- ↑ Populiariausi lankytini objektai Birštone
- ↑ Garkauskas, Paulius; Achmedov, Rafael (2019-07-11). „Birštono apžvalgos bokštas atvertas lankytojams: pasigrožėkite įspūdingais vaizdais“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
- ↑ Birštonas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 235 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Birštonas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 165 psl.
- ↑ Vytautas Meška, Algimantas Miškinis, Vladas Stauskas. Birštonas 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 255
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Tarptautinis bendradarbiavimas, birstonas.lt
- Birštonas. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 387 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Birštono turizmo informacijos centras
- Informacija Birštono miesto svečiui (visikurortai.lt) Archyvuota kopija 2012-06-24 iš Wayback Machine projekto.
- Trumpai apie Birštoną Archyvuota kopija 2008-05-05 iš Wayback Machine projekto.
| |||||||||||
