Džainizmas

Visuotinis džainų simbolis

Džainizmas – religinė ir filosofinė sistema, atsiradusi Indijoje VI a. pr. m. e. Džainistai tiki, kad visos gyvybės formos turi sielą (džyvą), taip pat tiki atgimimo ciklu (samsara): geras žmogus atgimsta aukštesne gyvybės forma. Visa religinė sistema grindžiama asketizmu bei smurto nenaudojimu prieš jokias gyvas būtybes (ahimsa). Džainų vienuoliai savo gyvenimą grindžia neturtu, paklusnumu, skaistybe.

Paplitimas

Statistiškai pasaulyje yra apie 4 mln. džainų, dauguma jų gyvena Indijoje. Didžiausios džainų bendruomenės yra Radžasthano, Gudžarato, Karnatakos valstijose (čia pastatytos pagrindinės šventyklos), Maisore, Mumbajuje. Indijoje 0,48 % gyventojų yra džainai, Šiaurės Amerikoje ir Europoje – po maždaug 25 000 džainų. Taip pat yra kitur, kur gausiau gyvena indai – Fidžyje, Suriname, Kenijoje ir t. t.

Mahavyros atvaizdas

Istorija

Džainistai yra Džinos-Mahavyros (jīna „nugalėtojas“) pasekėjai; šitaip yra vadinamas Vardhamana, paskutinis iš didžiųjų džainistų mokytojų. Taip vadinami ir tie žmonės, kurie, įveikę savo aistras ir emocijas, pasiekė tobulybę. Pasak hagiografijų, Vaišalės princas Vardhamana (gyvenęs maždaug Budos laikais), po 12 metų askezės išsilaisvinęs iš karmos ir pasiekęs dvasinį nušvitimą subūrė sekėjų bendruomenę ir skleidė savo mokymą. Džainizmas pirmiausia plito Gangos baseine (centras Madhura), vėliau Dekane, Gudžarate, Karnatakoje. Vienu metu (VI–X a.) džainizmas buvo įtakingas beveik visoje Indijoje, bet nuo XIII a. dėl hinduizmo ir islamo įtakos plitimas susilpnėjo.

Lodurvos džainų šventykla (Radžasthanas, ~X a.

Džainizmas Indijos religiniame kontekste laikomas šramanizmu. Jis nepripažįsta Vedų autoriteto, todėl nelaikomas hinduizmu.

Mokymas

Džainizmo esmė – pagarba gyvybei (džyvai). Tikima, kad sielos yra amžinos, turi sąmonę, energiją, junta palaimą. Laikoma, jog pasaulis yra Visatos dalelė, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. Visata patiria gausybę kosminių ciklų, kurių kiekvienas susideda iš pakilimo ir nuosmukio laikotarpių. Džainai pripažįsta amžinosios būties (tattva) 5 kategorijas, sudarančias substanciją (dravya): judėjimą (dharma), rimtį (adharma), erdvę (ākāśa), medžiagą (pudgala) ir laiką (kāla).

Džainizme tikima sielų persikėlimu ir priežasties ir pasekmių grandininiu ryšiu (karma). Anot džainų, karma susideda iš smulkių materialių dalelių, kurios kaupiasi sieloje. Pagal tai, kaip žmogus elgiasi, gali kauptis blogoji (sunkiosios dalelės, slegiančios sielą) arba geroji (lengvosios dalelės, greitai išsisklaidančios iš sielos) karma. Žmogus gali paveikti savo karmą elgdamasis drausmingai, teisingai, o laisva valia rinkdamasis kančias. Taip jis galįs išsklaidyti susikaupusią blogąją karmą, apvalyti ir palengvinti sielą. Kad išsilaisvintų iš samsaros žmogus privalo įgyti 3 brangenybes: teisingą žinojimą (pažinti džainizmą), teisingą tikėjimą (įtikėti džainizmu) ir teisingą elgesį (laikytis džainizmo tiesų).

Pagrindiniai 5 džainizmo principai:

• nežudymas (ahiṃsā) – siekis nesužeisti, nesukelti kančios jokiai gyvai būtybei tiek jusliškai, tiek dvasiškai;
• tiesa (satya) – melo atsižadėjimas;
• nevogimas (asteya) – siekis būti sąžiningam, neimti nieko, kas nėra atiduota;
• skaistumas (brahmačarja) – susilaikymas nuo lytinių santykių vienuoliams bei santuokinė ištikimybė pasauliečiams;
• nesavanaudiškumas (aparigraha) – siekis gyventi kukliai, neėmimas to, kas nėra būtina išgyvenimui, neprisisaistymas prie medžiaginių ir dvasinių turtų.

Laikosi epistemiologinio skepticizmo – nevienpusiškumo (anekāntavāda). Pasak džainų, kalba nėra įgali atskleisti visuminės tiesos, todėl bet kokioje ištarmėje lieka dvilypumo, galimybės suprasti kitaip, abejonės.

Praktikos

Džainų digambarų vienuolis

Džainizme nėra dievų garbinimo, nors būdingi bendraindiški mitologiniai motyvai. Laikoma, kad Visata yra savaiminė, nesukurta ir neišnykstanti. Dievai ir visos kitos būtybės priklausomos nuo tų pačių karminių ryšių. Sekama 24 tyrthankarais (didžiaisiais mokytojais), kurie, kaip tikima, atėjo skelbti džainizmo mokymo dabartiniu laiko ciklu.

Laikydamiesi ahimsos principo, džainai yra vegetarai arba veganai, nesiima jokios veiklos, kuri įtrauktų gyvų būtybių žudymą ar kankinimą. Džainų vienuoliai laikosi griežtos askezės: dažnai badauja, valgo tik tokį maistą, kuris gaunamas nežudant gyvybės (pvz., nevalgo šakninių daržovių), ypatingai stengiasi nesunaikinti gyvybės (pasišluoja kelią šluotele, kad neužmintų smulkių gyvūnų, dėvi burnos kaukes, kad neįkvėptų vabzdžių ir pan.).

Nesutardami dėl askezės griežtumo vienuoliai ~300 m. pr. m. e. skilo į digambarus ir švetambarus. Pirmieji nedėvi jokių rūbų, laikydami rūbų devėjimą neahimsine praktika, tuo tarpu antrieji siaučiasi į baltus rūbus.

Džainizmas pradžioje plito žodine perdava. Nuo V a. džainistinis korpusas pradėtas užrašinėti. Pagrindiniai tekstai yra agamos. Teigiama, kad jas sudarė didžiųjų tyrthankarų mokiniai ganadharai. Švetambarai ir digambarai turi skirtingus šventųjų tekstų kanonus.

Pasaulietinės liturginės praktikos iš esmės sutampa su hinduizmo. Aukojama vietinėmis dievybėms, švenčiamas dyvalis ir kitos indų šventės, maudomi atvaizdai (abhišeka), tikima mantrų galia. Be to, lankomos tyrthankarų šventyklos, švenčiama Mahavyros gimimo šventė.