John Ruskin
John Ruskin | |
---|---|
John Ruskin, 1863 m. | |
Gimimo vardas | John Ruskin |
Gimė | 1819 m. vasario 8 d. Londonas, Anglija |
Mirė | 1900 m. sausio 20 d. (80 metų) Konistonas, Lankašyras, Anglija |
Palaidotas (-a) | Konistono bažnyčios šventorius |
Sutuoktinis (-ė) | Effie Gray (1848–1854 m.) |
Veikla | meno kritikas, rašytojas, poetas, dailininkas |
Sritis | estetika, etika, socialinė filosofija |
Organizacijos | Oksfordo universitetas |
Pareigos | profesorius |
Alma mater | Oksfordo universitetas |
Vikiteka | John Ruskin |
Parašas | |
Džonas Raskinas (John Ruskin, 1819 m. vasario 8 d. – 1900 m. sausio 20 d.) – Anglijos meno kritikas, rašytojas, dailininkas. Laikomas vienu žymiausių XIX a. meno kritikų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Londone, škotų vyno prekeivio šeimoje. Mokėsi daugiausia namie, susidomėjo daile, nes tėvas turėjo nemažą piešinių kolekciją. Džonui Raskinui didelę įtaką padarė viktojietiškosios epochos religiniai mąstytojai (Č. Simeonas, Dž. Keblas, T. Arnoldas, Dž. H. Niumanas).[1] Piešimo Džonas Raskinas mokėsi pas A. V. Koplį Fildingą (1787–1855 m.), Dž. Dafildą Hardingą (1798–1863 m.). Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradėjo publikuoti savo poeziją. 1842 m. baigė Kristaus Bažnyčios koledžą Oksforde. Labai gilinosi į Dž. M. V. Ternerio kūrybą, siekdamas ją apginti nuo kritikų pradėjo rašyti savo fundamentalų veikalą „Šiuolaikiniai dailininkai“.[1] 1864 m., po tėvo mirties, gavo didelį palikimą. 1866–1875 m. turėjo partnerę už save 30 metų jaunesnę Rozą La Tuš, tačiau jos psichinės ir fizinės negalios bei vėliau sekusi mirtis privedė Raskiną prie psichinių ligų.[1] 1869–1879 ir 1883–1884 m. Oksfordo universiteto profesorius. 1871 m. įkūrė Piešimo mokyklą Oksforde (dabar Džono Raskino piešimo ir dailės mokykla).[2] Senatvėje tapo savo socialinių idealų skleidėju, nevengė pranašo vaidmens, dėl ko susilaukė ir nemažai kritikos. 1871–1878 ir 1880–1884 m. rašė savo kasmėnesinį žurnalą Fors Clavigera.[1]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Džonas Raskinas vertino ir gynė Dž. M. V. Ternerio, prerafaelitų kūrybą. Kėlė medievalizmo, romantizmo, estetizmo idealus.[1] Daug dėmesio skyrė architektūros istorijos raidai, aukštino gotikinę architektūrą, padarė įtaką neogotikos atsiradimui. Parašė eilėraščių, pasakų. Prieštaringai vertinamuose vėlyvuosiuose veikaluose nagrinėjo meno ir politikos ryšį, socialines reformas, pasisakė prieš masinę gamybą (turėjo įtakos judėjimui Arts and Crafts Movement).[2] Džonas Raskinas buvo aršus kapitalizmo, klasikinės ekonomikos kritikas. Jis, po 1858 m. kelionės į Turiną apleido jaunystės dogmatiškojo protestantizmo idealus, bet vėliau grįžo prie dvasinių ir transcendentinių idealų siekio. 1869 m. veikalu „Oro karalienė“ jis siekė dieviškosios tvarkos gamtoje principą išaiškinti per Atėnės paveikslą. XX a. pr. kylantis modernizmo judėjimas atmetė Dž. Raskino idealus, jam dažnai buvo prikišamas perdėtas moralizavimas, „atsilikimas“ laike, nenuoseklumas. Kita vertus, Džono Raskino kūryba vertinta dėl ekologijos, žmogiškumo idealų išlikimo mechanizuotoje visuomenėje siekių.[1]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi darbai:
- „Šiuolaikiniai dailininkai“ (Modern Painters, 5 t. 1843–1860 m.)
- „Septyni architektūros šviesuliai“ (The Seven Lamps of Architecture, 1849 m.)
- „Venecijos akmenys“ (The Stones of Venice, 3 t. 1851–1853 m.)
- "Auksinės upės karalius… " (The King of Golden River…, 1841 m., išspausdinta 1851 m.)
- „Du keliai“ (The Two Paths, 1859 m.)
- „Į šį paskutinįjį“ (Unto This Last, 1862 m.)
- „Sezamas ir lelijos“ (Sesame and Lilies, 1865 m.)
- „Laukinio alyvmedžio laja“ (The Crown of Wild Olive, 1866 m., papildyta 1873 m.)
- „Oro karalienė“ (The Queen of the Air, 1869 m.)
- Munera Pulveris (1872 m.)
- Praeterita (nebaigta autobiografija, 1885–1889 m.)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 John Ruskin. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 Jurgita Biliukevičiūtė. Ruskin John. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011