Kangdžu

Kangdžu (kin. 康居, pinyin: Kangju), kitaip kangiujai (rus. Кангюй), kangli − nenustatytos kilmės senovinė tauta gyvenusi teritorijose dab. Kazachstano pietryčiuose bent iki III a. Pagal juos bent iki VIII a. vadinamas ir senovinis jų gyventas regionas Syrdarjos vidurupyje. Į rytus nuo jų buvo Fergana, o į vakarus gyveno alanai (kin. 奄蔡, pinyin: Yancai).

Istorija

Vidurinė Azija I a. Kangdžu kontroliuojamos teritorijos pažymėtos tamsiai mėlynai.

Kadangi kangdžu gyveno apsupti indoeuropiečių tautų (skitų, tocharų), dažniausiai yra daroma prielaida, kad jie irgi buvo indoeuropiečiai. Tačiau japonų mokslininkas Sh. Kurakichi bandė įrodyti jų tiurkišką kilmę Šis klausimas kol kas nėra atsakytas.

Kangdžu pradedami minėti kinų šaltiniuose nuo II a. pr. m. e. Kinų keliautojas Zhang Qian apie juos rašo: „Kangdžu yra maždaug 2000 li (832 km) į šiaurės vakarus nuo Dajuano. Čia žmonės yra klajokliai ir papročiais panašūs į juedži. Jie turi 80 ar 90 tūkstančių gerų lankininkų. Šalis yra maža ir ribojasi su Dajuanu. Ji pripažįsta valdžią juedži pietuose ir šiongnu šiaurėje“.

Kuomet pietiniai kaimynai tocharai (juedži) II a. pr. m. e. pabaigoje išplėtė teritorijas į pietus ir perkėlė savo galios centrą į Baktriją, kangdžu pradėjo plėsti savo hegemoniją aplinkinių tautų atžvilgiu. Kinų metraštis Han dinastijos istorija rašo, kad I a. pr. m. e. jų valdžioje buvo alanai (vakaruose), Fergana (pietryčiuose) ir „Penki mažieji karaliai“ (kin. 小王五) Sogde (pietuose). 125 m. metraštis patvirtina, kad Kangdžu valdė Sogdą, alanus, šiauriau jų buvusią Yan gentį ir Chodžentą (kin. 北烏伊, pinyin: Beiwuyi).

Pasiuntiniai iš Kangdžu lankydavosi Kinijoje iki III a. Po to jų istorija nutrūksta. Manoma, kad Kangdžu absorbavo eftalitai. Vėliau teritoriją valdė Tiurkų kaganatas.