Nobelio premija
| Nobelio premija | |
 Nobelio premijos medalis | |
| Skiriama už | pasiekimus fizikos, chemijos, fiziologijos ir medicinos, literatūros ir taikos srityse |
|---|---|
| Šalis | |
| Skiria |
|
| Apdovanojimai | Auksinis medalis, diplomas ir piniginis prizas (11 mln. Švedijos kronų) |
| Pirmasis apdovanojimas | 1901 m. gruodžio 10 d. |
| Laureatų skaičius | 992 laureatai ir 621 premijos (2024 m.)[2] |
| Svetainė | nobelprize |
Nobelio premija (šved. Nobelpriset, norv. Nobelprisen) – kasmetiniai apdovanojimai, skiriami žmonėms ar organizacijoms už svarbius pasiekimus tam tikroje mokslo srityje arba už ypač svarbią visuomeninę veiklą. Teikiama nuo 1901 m. pagal švedų išradėjo Alfredo Nobelio testamentu išreikštą valią. Pirmieji Nobelio taikos premija buvo apdovanoti Žanas Anri Diunanas bei Frederikas Pasė. Per visą istoriją premiją yra gavę beveik 1000 asmenų bei organizacijų, tik maža dalis laimėtojų premijos atsisakė.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Alfredas Nobelis gimė 1833 m. spalio 21 d. Stokholme, Švedijoje, inžinierių šeimoje.[3] Jis buvo chemikas, inžinierius ir išradėjas. 1894 m. Nobelis įsigijo „Bofors“ geležies ir plieno gamyklą, kurią pavertė dideliu ginkluotės gamintoju. Nobelis taip pat išrado balistitą. Šis išradimas buvo daugelio bedūmių karinių sprogmenų, ypač britų bedūmių miltelių kordito, pirmtakas. Dėl patentinių pretenzijų Nobeliui galiausiai buvo iškeltas ieškinys dėl kordito patento pažeidimo. Nobelis per savo gyvenimą sukaupė daug turtų, daugiausia jo gavo iš 355 išradimų, iš kurių garsiausias dinamitas.[4]
Sklando populiari istorija apie tai, kaip 1888 m. Nobelis nustebo perskaitęs savo nekrologą pavadinimu „Mirties pirklys miręs“, viename prancūzų laikraštyje. Iš tiesų mirė Alfredo brolis Liudvigas, o Nobeliui skirtas nekrologas išėjo aštuoniais metais per anksti. Straipsnis suglumino Nobelią ir privertė jį sunerimti, kaip jis bus prisimintas. Tai paskatino jį pakeisti savo testamentą.[5] Istorikai negalėjo patvirtinti šios istorijos, o kai kurie ją atmeta kaip mitą.[6][7] 1896 m. gruodžio 10 d. Alfredas Nobelis mirė savo viloje Sanreme, Italijoje, nuo intracerebrinio kraujavimo (kraujavimo į smegenis). Jam buvo 63 metai.[8]
Per savo gyvenimą Nobelis parašė keletą testamentų. Paskutinįjį sukūrė daugiau nei metus prieš mirtį ir pasirašė jį 1895 m. lapkričio 27 d. Švedijos ir Norvegijos klube, Paryžiuje.[9][10] Visų nuostabai Nobelis paskutine savo valia testamente nurodė, kad jo turtas bus panaudotas sukuriant apdovanojimų seriją tiems, kurie teikia „didžiausią naudą žmonijai“ fizikos, chemijos, fiziologijos ir medicinos, taikos bei literatūros srityse.[11] Nobelis 94 % viso savo turto, 31 mln. Švedijos kronų (apie 186 mln. JAV dolerių, 150 mln. eurų, 2008 m.), paliko penkių Nobelio premijų įsteigimui.[12][13] Kadangi testamentą lydėjo didelis skepticizmas, Stortingas (Norvegijos parlamentas) jį patvirtino tik 1897 m. balandžio 26 d.[14] Testamento vykdytojai Ragnar Sohlman ir Rudolf Lilljequist įkūrė Nobelio fondą, skirtą rūpintis Nobelio turtais ir premijų įteikimo organizavimu.[15]
Nobelis nurodė, kad Taikos premiją turi įteikti Norvegijos Nobelio komitetas, kurio nariai buvo paskirti vos po testamento patvirtinimo 1897 m. balandžio mėn. Netrukus buvo paskirtos ir kitos apdovanojimus skirsiančios organizacijos: birželio 7 d. Karolio institutas, birželio 9 d. Švedijos akademija ir birželio 11 d. Švedijos karališkoji mokslų akademija.[16] Tada Nobelio fondas pasiekė susitarimą dėl premijų skyrimo gairių, o 1900 m. karalius Oskaras II paskelbė naujai sukurtus Nobelio fondo įstatus.[11]
1901 m. buvo skirtos pirmosios premijos. Visas premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 metų įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje.
Nobelio fondas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nobelio fondo įkūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal Nobelio testamentą, perskaitytą Stokholme 1896 m. gruodžio 30 d., Alfredo Nobelio įsteigtas fondas apdovanos tuos, kurie tarnauja žmonijai. Nobelio premija buvo finansuota iš Alfredo Nobelio asmeninių turtų. Remiantis oficialiais šaltiniais, Alfredas Nobelis paliko didžiąją dalį savo turto Nobelio fondui, kuris dabar yra Nobelio premijos ekonominis pagrindas.[17]
Nobelio fondas buvo įkurtas 1900 m. birželio 29 d. kaip privati organizacija. Jo funkcija – valdyti finansus ir Nobelio premijų administravimą.[18] Pagal Nobelio testamentą pagrindinė fondo užduotis – valdyti Nobelio paliktą turtą. Robertas ir Ludvigas Nobeliai buvo susiję su naftos verslu Azerbaidžane ir, pasak švedų istoriko E. Bargengren, nagrinėjusio Nobelių šeimos archyvą, būtent šis „sprendimas leisti išvežti Alfredo pinigus iš Baku buvo lemiamas veiksnys, leidęs įsteigti Nobelio premijas“.[19] Kita svarbi Nobelio fondo užduotis – prekiauti premijomis tarptautiniu mastu ir prižiūrėti neformalų su premijomis susijusį administravimą. Fondas nedalyvauja Nobelio premijos laureatų atrankos procese.[20][21] Daugeliu atžvilgių Nobelio fondas panašus į investicinę bendrovę, nes investuodamas Nobelio pinigus sukuria tvirtą finansinę bazę premijoms ir administravimui. Nobelio fondas atleistas nuo visų mokesčių Švedijoje (nuo 1946 m.) ir nuo investicijų mokesčių Jungtinėse Valstijose (nuo 1953 m.).[22] Nuo devintojo dešimtmečio fondo investicijos tapo pelningesnės, o 2007 m. gruodžio 31 d. Nobelio fondo valdomas turtas siekė 3,628 mlrd. Švedijos kronų (apie 560 mln. JAV dolerių).[23]
Pagal įstatus fondo valdybą sudaro penki Švedijos arba Norvegijos piliečiai, kurios būstinė Stokholme. Valdybos pirmininką paskiria Švedijos karaliaus taryba, o kitus keturis narius skiria apdovanojimus teikiančių institucijų patikėtiniai. Vykdomasis direktorius renkamas iš valdybos narių, direktoriaus pavaduotoją skiria karaliaus taryba, du pavaduotojus skiria patikėtiniai. Tačiau nuo 1995 m. visus valdybos narius renka patikėtiniai, o vykdomąjį direktorių ir direktoriaus pavaduotoją skiria pati valdyba. Be valdybos, Nobelio fondą sudaro premijas skiriančios institucijos (Švedijos karališkoji mokslų akademija, Nobelio asamblėja prie Karolio instituto, Švedijos akademija ir Norvegijos Nobelio komitetas), šių institucijų patikėtiniai ir auditoriai.[23]
Fondo kapitalas ir kaina
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiandien 50% Nobelio fondo kapitalo investuojama į akcijas, 20% į obligacijas ir 30% į kitas investicijas (pvz., rizikos draudimo fondus ar nekilnojamąjį turtą). Paskirstymas gali skirtis 10 procentų.[24] 2008 m. pradžioje 64% lėšų daugiausia buvo investuota į Amerikos ir Europos akcijas, 20% į obligacijas ir 12% į nekilnojamojo turto ir rizikos draudimo fondus.[25]
2011 m. fondo visos metinės išlaidos sudarė apie 120 mln. kronų, o premijos suma buvo 50 mln. kronų. Papildomos išlaidos įstaigoms ir asmenims, užsiimantiems prizų įteikimu buvo 27,4 mln. kronų. Nobelio savaitės renginiai Stokholme ir Osle kainavo 20,2 mln kronų. Administracija, Nobelio simpoziumas ir panašūs dalykai kainavo 22,4 mln. kronų. 16,5 mln. kronų ekonomikos mokslų premijos kainą sumoka Švedijos valstybinis bankas.[24]
Pirmosios Nobelio premijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įkūrus Nobelio fondą ir jo gaires, Nobelio komitetai pradėjo rinkti nominacijas pirmosioms premijoms. Būsimosioms premijoms apdovanojimus skiriančioms institucijoms buvo siunčiami preliminarių kandidatų sąrašai.
Nobelio komiteto fizikos premijų sąraše buvo cituojamas Vilhelmo Rentgeno rentgeno spinduliuotės atradimas ir Filipo Lenardo darbas su katodiniais spinduliais. Mokslų akademija premijai skirti pasirinko Rentgeną.[26][27] XIX a. pabaigoje daug chemikų pasiekė didelių laimėjimų. Dėl to, akademija dėl Chemijos premijos „daugiausiai svarstė, kokia tvarka šiems mokslininkams premija turėtų būti teikiama“.[28] Akademija gavo 20 nominacijų, iš jų vienuolika už Jakobą Hendriką van't Hofą.[29] Van't Hofas buvo apdovanotas premija už jo indėlį į cheminę termodinamiką.[30][31]
Pirmajai Nobelio literatūros premijai Švedijos akademija išrinko poetą Siuli Priudomą. Grupė, kurią sudaro 42 švedų rašytojai, menininkai ir literatūros kritikai, protestavo prieš šį sprendimą, tikėdamiesi, jog apdovanojimas atiteks Levui Tolstojui.[32] Kai kurie, įskaitant amerikietį Burton Feldman, kritikavo šį pasirinkimą, nes manė Priudomą esant vidutinišku poetu. Feldman paaiškino, kad dauguma akademijos narių pirmenybę teikė Viktorijos laikų literatūrai ir todėl pasirinko Viktorijos laikų poetą.[33] Pirmoji fiziologijos ir medicinos premija atiteko vokiečių fiziologui ir mikrobiologui Emiliui fon Bėringui. 1890-aisiais fon Bėringas sukūrė antitoksiną difterijai gydyti, kuri iki tol kasmet sukeldavo tūkstančius mirčių.[34][35]
Pirmoji Nobelio taikos premija atiteko šveicarui Žanui Anri Diunanui už vaidmenį įkuriant Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus judėjimą ir inicijuojant Ženevos konvenciją. Premija kartu įteikta ir prancūzų pacifistui Frederikui Pasė, taikos lygos įkūrėjui.
Antrasis pasaulinis karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1938 ir 1939 m. Adolfo Hitlerio Trečiasis Reichas uždraudė trims laureatams iš Vokietijos (Richardui Kūnui, Adolfui Butenantui ir Gerhardui Domakui) atsiimti apdovanojimus.[36] Tačiau vėliau jie visi gavo diplomą ir medalį.[37] Nors per Antrąjį pasaulinį karą Švedija oficialiai buvo neutrali, premijos buvo teikiamos nereguliariai. 1939 m. Taikos premija nebuvo įteikta. Nuo 1940 m. iki 1942 m. premija nebuvo skirta jokioje kategorijoje Vokietijai okupavus Norvegiją. Vėlesniais metais buvo įteiktos visos premijos, išskyrus už literatūros ir taikos.[38]
Norvegijos okupacijos metais trys Norvegijos Nobelio komiteto nariai turėjo palikti šalį. Likę nariai išvengė vokiečių persekiojimo, kai Nobelio fondas pareiškė, jog komiteto pastatas Osle yra Švedijos nuosavybė. Dėl to tai buvo saugus prieglobstis nuo vokiečių kariuomenės, kuri nekariavo su Švedija.[39] Šie nariai tęsė komiteto darbą, tačiau premijų neskyrė. 1944 m. Nobelio fondas kartu su trimis nariais pabėgėliais pasirūpino, kad būtų pateiktos kandidatūros Taikos premijai gauti ir kad premija galėtų būti įteikta dar kartą.[36]
Nobelio ekonomikos premija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1968 m. Švedijos centrinis bankas „Sveriges Riksbank“ paminėjo savo 300 metų jubiliejų, paaukodamas didelę pinigų sumą Nobelio fondui įsteigti Alfredo Nobelio garbei naują premiją, kuri kitais metais pirmą kartą buvo įteikta. Švedijos karališkoji mokslų akademija tapo atsakinga už laureatų atranką. Pirmieji Ekonomikos premijos laureatai – Janas Tinbergenas ir Ragnaras Frišas „už ekonominių procesų analizės dinaminių modelių sukūrimą ir taikymą“.[40][41] Nobelio fondo valdyba nusprendė, kad po šio papildymo daugiau naujų premijų nebeleis.[42]
Sritys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kasmet teikiamos premijos už šių sričių pasiekimus:
Nuo 1901 metų
- fizikos (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija),
- chemijos (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija),
- fiziologijos ir medicinos (renka Karolio institutas),
- literatūros (renka Švedijos akademija)
- taikos (renka komitetas, paskiriamas Norvegijos parlamento – Stortingo).
Nuo 1969 metų
- ekonomikoje (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija).
Pretendavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kiekvienais metais Nobelio laureatus išrenkančiose institucijose esantys specialūs komitetai atlieka įvairių šalių tam tikros srities mokslininkų apklausas, norėdami išsiaiškinti, ką jie siūlytų apdovanojimui. Atrinkti pretendentai siūlomi platesniam balsavimui, kuris vyksta spalio mėnesį, o laimėtojai paskelbiami iš karto po balsų skaičiavimo.[43] Premijos teikiamos Nobelio mirties dieną – gruodžio 10. Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma, šiuo metu apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kažkurios srities premija skiriama keliems žmonėms, premijos pinigai padalinami po lygiai.
Iš Lietuvos kilę laureatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1961 m. Nobelio chemijos mokslų premiją gavo Melvin Calvin už fotosintezės elektrocheminių procesų tyrimą. Jo tėvas – emigrantas iš Kalvarijos.[44]
- Pirmasis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas buvo 1980 metais apdovanotas Česlovas Milošas.
- Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aronas Kliugas.
- 1985 m. šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas Bernardas Lounas buvo apdovanotas Nobelio premija kaip vienas iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių. Jis gimė 1921 06 07 Utenoje, o 1935 m. su šeima išvyko į JAV.
- 1988 m. Gertrūda Elion (Gertrude Ellion) gavo apdovanojimą fiziologijos ir medicinos srityje.
- 1991 m. Nobelio literatūros premiją gavo Nadine Gordimer už Apartheido skaldymą plunksnos jėga.
- 1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Deividas Li (David Lee) gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus.
- Už fiziologijos ir medicinos tyrimus 2002 metais 1/3 premijos buvo skirta Sidniui Brėneriui (Sidney Brenner).
- 2013 m. 1/3 chemijos nobelio premijos pelnė litvakas Michael Levitt.[45]
- 2013 m. kartu su Eugene Fama ir Lars Peter Hansen, ekonomikos nobelio premiją pelnė lietuvių kilmės amerikietis Jeilio universiteto profesorius Robert J. Shiller.[46]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „The Sveriges Riksbank Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel“. Nobel Prize. Suarchyvuota iš originalo 5 December 2018. Nuoroda tikrinta 4 October 2021.
- ↑ „Alfred Nobel's will“. Nobel Prize. Nobel Foundation. 6 September 2019. Suarchyvuota iš originalo 27 June 2020. Nuoroda tikrinta 8 December 2020.
- ↑ Levinovitz, p. 5
- ↑ Levinovitz, p. 11
- ↑ Golden, Frederic (16 October 2000). „The Worst And The Brightest“. Time. Suarchyvuota iš originalo 15 April 2021. Nuoroda tikrinta 15 January 2021.
- ↑ Andrews, Evan (23 July 2020). „Did a Premature Obituary Inspire the Nobel Prize?“. Suarchyvuota iš originalo 10 December 2023. Nuoroda tikrinta 30 November 2023.
- ↑ Schultz, Colin (2013-10-09). „Blame Sloppy Journalism for the Nobel Prizes“. Smithsonian Magazine. Suarchyvuota iš originalo 30 November 2023. Nuoroda tikrinta 30 November 2023.
- ↑ Sohlman, p. 13
- ↑ Sohlman, p. 7
- ↑ von Euler, U. S. (6 June 1981). „The Nobel Foundation and its Role for Modern Day Science“. Die Naturwissenschaften. Suarchyvuotas originalas (PDF) 14 July 2011. Nuoroda tikrinta 21 January 2010.
- ↑ 11,0 11,1 „Full text of Alfred Nobel's Will“. Nobel Foundation. Suarchyvuota iš originalo 15 August 2018. Nuoroda tikrinta 14 June 2017.
- ↑ Abrams, p. 7
- ↑ „The Nobel Prize Amounts“. The Nobel Foundation. Suarchyvuota iš originalo 20 July 2018. Nuoroda tikrinta 7 December 2015.
- ↑ Levinovitz, pp. 13–25
- ↑ Abrams, pp. 7–8
- ↑ Crawford, p. 1
- ↑ „"Financial Management"“. Nobel Foundation. 8 November 2021. Suarchyvuota iš originalo 8 November 2021. Nuoroda tikrinta 8 November 2021. „Nobel stipulated in his will that most of his estate, more than SEK 31 million (today approximately SEK 1,794 million) should be converted into a fund and invested in "safe securities".“
- ↑ Levinovitz, p. 14
- ↑ „Nobel Prize Funded from Baku“. Azerbaijan International. 30 April 1996. Suarchyvuota iš originalo 11 October 2011. Nuoroda tikrinta 18 March 2019.
- ↑ Levinovitz, p. 15
- ↑ Feldman, p. 16
- ↑ Levinovitz, pp. 17–18
- ↑ 23,0 23,1 Levinovitz, pp. 15–17
- ↑ 24,0 24,1 Sjöholm/Tt, Gustav (2 December 2012). „Rabatter räddar Nobelfesten“ [Discounts Save the Nobel Party]. Dagens Nyheter (norvegų). Suarchyvuota iš originalo 6 September 2020. Nuoroda tikrinta 18 March 2019.
- ↑ „Nobel-Stiftung: Noble Sorgen“ [Nobel Foundation: Noble Worries]. Handelsblatt (vokiečių). Suarchyvuotas originalas 4 July 2009. Nuoroda tikrinta 19 March 2019.
- ↑ Feldman, p. 134
- ↑ Leroy, pp. 117–118
- ↑ Levinovitz, p. 77
- ↑ Crawford, p. 118
- ↑ Levinovitz, p. 81
- ↑ Feldman, p. 205
- ↑ Levinovitz, p. 144
- ↑ Feldman, p. 69
- ↑ Feldman, pp. 242–244
- ↑ Leroy, p. 233
- ↑ 36,0 36,1 Levinovitz, p. 23
- ↑ Wilhelm, p. 85
- ↑ „All Nobel Laureates“. Nobelio fondas. Suarchyvuota iš originalo 5 June 2016. Nuoroda tikrinta 15 January 2010.
- ↑ Abrams, p. 23
- ↑ Feldman, p. 343
- ↑ Levinovitz, p. 207
- ↑ Levinovitz, p. 20
- ↑ Agneta Wallin Levinovitz, Nils Ringertz. The Nobel Prize: The First 100 Years. World Scientific, 2001, p. 26
- ↑ http://www.britannica.com/nobelprize/article-9018738
- ↑ Foreign Minister congratulates Litvak Levitt on winning Nobel Prize Archyvuota kopija 2013-10-13 iš archive.today
- ↑ http://www.nobelprize.org/nobel_prizes/economic-sciences/laureates/2013/shiller-bio.html
Knygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Abrams, Irwin (2001). The Nobel Peace Prize and the Laureates. Watson Publishing International. ISBN 978-0-88135-388-4.
- Crawford, Elizabeth T. (1984). The Beginnings of the Nobel Institution – The Science Prizes, 1901–1915 (First leid.). Maison des Sciences de l'Homme & Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-26584-3. Suarchyvuota iš originalo 24 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 November 2020.
- Feldman, Burton (2001). The Nobel prize: a history of genius, controversy, and prestige. Arcade Publishing. ISBN 978-1-55970-592-9. Suarchyvuota iš originalo 24 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 November 2020.
- Levinovitz, Agneta Wallin (2001). Nils Ringertz (red.). The Nobel Prize: The First 100 Years. Imperial College Press and World Scientific Publishing. ISBN 978-981-02-4664-8. Suarchyvuota iš originalo 24 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 November 2020.
- Leroy, Francis (2003). A century of Nobel Prizes recipients: chemistry, physics, and medicine. CRC Press. ISBN 978-0-8247-0876-4. Suarchyvuota iš originalo 24 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 November 2020.
- Sohlman, Ragnar (1983). The Legacy of Alfred Nobel – The Story Behind the Nobel Prizes. The Nobel Foundation.
- Wilhelm, Peter (1983). The Nobel Prize. Springwood Books. ISBN 978-0-86254-111-8. Suarchyvuota iš originalo 24 September 2023. Nuoroda tikrinta 18 November 2020.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||