Tas mažiukas, besikeikiantis, su adidaskėm vaikas eiktu sauu, atskiro filmo jam norėčiau.
Oo, kai pradėjo kalbėt apie tą kaspinuotį, net pilvą skaudėt pradėjo. tai ir emociškai, ir fiziškai paveikė ir pakankino mane.
“…kova tarp atminties ir užmiršimo.“
Nepamenu kada taip guviai šiurpuliukai per kūną bėgiojo. O po to ir ašaros skalavo veidą primindamos koks kitoks pasaulis egzsituoja.
,, …niekas nė motais, svarbu tik tavo vienatvė, kad ir ką veiktum, kur beeitum, ka beišvystum- niekas neturi prasmės, viskas, kuo užsiimi.- bergždžia, viskas ko ieškai,- netikra. Yra tik vienatvė, anksčiau ar vėliau neišvengiamai sutinki ją, nusiteikusią draugiškai arba grėsmingai… Tu nustojai kalbėti ir tik iš tylos sulauki atsako…’’
kai sužinojau, kad filmo monologas yra visiškai kaip knygos, labiausiai laukiau būtent šitos citatos, o sulaukus išriedėjo ašaros.
jei norit gerai save pakankint rekomenduoju perskaityti knygą ir tada pažiūrėti filmą, patikėkit labai gerai.
Čia su mama žiūrėjau. O ji komentavo kiekvieną Prancūzijos virtuvės smulkmenėlę ir detaliau pasakojo ką jie ten gamina.
Apart visų filmo banalybių labai jauku buvo.
O irgi prie temos banaliai pasakius kartais ne kiek filmas geras būna, o pasirinkta kompanija.