Lyvių kalba

Lyvių kalba Līvõ kēļ
Kalbama	Latvija  Estija
Kalbančiųjų skaičius	Vienam 2020 m. gimusiam žmogui ši kalba yra gimtoji. Esama ~40 B1 lygiu ir ~210 A1–A2 lygiais kalbos naujai išmokusiųjų
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	į šimtuką nepatenka
Kilmė	Uralo prokalbė Uralo kalbos Finougrų kalbos Finų kalbos Baltijos finų kalbos lyvių
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Latvija Įteisintoji Latvijos mažumos kalba
Kalbos kodai
ISO 639-1	-
ISO 639-2	-
ISO 639-3	liv

Lyvių kalba (lyv. k. līvõ kēļ) – beveik išnykusi Uralo kalbų šeimos Baltijos finų grupės agliutinacinė kalba, viena iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų ir vienintelė kalba greta latvių, Latvijos teritorijoje teisiškai laikoma vietine senąja kalba ir saugoma bei ginama Latvijos įstatymų. Paskutinė Kanadoje ilgai gyvenusi lyvių kaip gimtosios kalbos vartotoja Grizelda Kristinia, sulaukusi 103 metų, mirė 2013 m. birželio 2 d. Vienintelis šių dienų žmogus, vaikas, kuriam lyvių kalba yra gimtoji – 2020 m. gimusi Kuldė Mednė (Kuldi Medne), jos tėvai – lyvių kalbos gaivinimo aktyvistai. Šiuo metu yra daugiau kaip 200 geriau ar silpniau lyvių kalbos naujai pramokusių žmonių, dauguma iš jų – lyviai. Lyvių kalba įtraukta į UNESCO nykstančių kalbų sąrašą.

Wikimedia Incubator

Vikipedijos projektas Lyvių kalba vikiinkubatoriuje

Lyvių kalba Kurše

Kilmės atžvilgiu lyvių ir latvių kalbos visai negiminingos, tačiau viena kitai padarė žymų poveikį ir dėl to atsirado savitų bruožų, ypač garsyne, kurių neturi joms giminingos kalbos: latvių kalba turi daug baltų ir slavų kalboms nebūdingų fonologinių ypatybių, o lyvių kalboje, be kitų pavyzdžių, susidarė palyginti sudėtinga kirčiuoto skiemens struktūra drauge su nekirčiuotų balsių trumpinimu. Lyvių kalbai artima, bet daug konservatyvesnė suomių kalba pasižymi ne tokia sudėtinga kirčiuoto skiemens sandara ir net labai ilguose žodžiuose išlaiko nekirčiuotus balsius sveikus. Lyvių kalboje išnyko tiek priebalsių laipsniavimas, tiek balsių harmonija, tačiau naujai susidarė labai sudėtinga balsių kaita. Lyvių kalba pasižymi kai kuriomis archajiškomis ypatybėmis: išsaugota *ktt : *kt (> *t : *d) priešprieša; daugybėje kamienų išsaugotas galinis -a, kuris kitose Baltijos finų kalbose virto produktyvesniu -e > -i kamiengaliu; lyvių kalbai būdingos ypatingos liepiamosios nuosakos vienaskaitos II asmens formos.

Kadangi lyvių kalba – agliutinacinė, žodžio kaitomoji dalis šiame straipsnyje vadinama priesaga (kaitybos priesaga), o ne galūne. Darybos formantai taip pat vadinami priesagomis (darybos priesagomis).

Atsižvelgiant į kontekstą, lyvių kalbos raštijos ištakomis gali būti laikoma XIX a. išnykusi ir palyginti prastai dokumentuota Vidžemės Salacos arba Kuršo lyvių tarmė. Čia daugiausia bus remiamasi Kuršo lyvių rytų tarme, kuria grindžiama bendrinė lyvių kalba.

Tarp kitų giminingų kalbų

Nuorodos Kolkos rage latvių, lyvių ir anglų kalbomis

Kaip teigia estų kalbininkas T. Vytsas (Tiit-Rein Viitso), Baltijos finų kalbos pradžioje buvo skilusios į tris atšakas: lyvių kalbą, pietų estų kalbą (sunormintas jos variantas – veru kalba) ir į atšaką, kurią jis vadina Nevos kalbų grupe. Iš pastarosios kilo visos kitos Baltijos finų kalbos.

Estų kalbininko P. Alvrės teigimu, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse apsigyvenę finai buvo lyvių ir suomių vakarinių tarmių vartotojai.

Vytsas nurodo, kad savarankiškų Baltijos finų kalbų susidarymas tebėra ginčytinas klausimas. Vis dėlto, jo manymu, yra aišku, kad lyvių kalba − viena iš seniausiųjų savarankiškų Baltijos finų kalbų.

Istorija

Iki XX amžiaus

  Paskutinių lyvių kalbos vartotojų teritorijos

  Istorinis lyvių kalbos paplitimo arealas Latvijoje

Pagal archeologinius duomenis, dabartinės Baltijos kraštų teritorijos buvo apgyvendintos daugiau kaip prieš 10 000 metų. Pirmieji gyventojai buvo protoeuropiečiai. Baltijos finai čia pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. arba, kaip teigia T. Karma, apie 3000 m. pr. m. e. Jie susimaišė su protoeuropiečiais ir čia įsigalėjo Baltijos finų kalbos atmaina, kurios pagrindu susiformavo lyvių, šiaurės ir pietų estų kalbos. Estų kalbininko P. Aristės teigimu, apie 3000 m. pr. m. e. į Baltijos kraštus atsikėlę šukinės duobelinės keramikos kultūros atstovai kalbėjo penkiomis pagrindinėmis Baltijos finų kalbomis, ir viena iš jų buvo lyvių kalba. Virvelinės keramikos kultūros atstovai, kuriems priklausė ir prabaltai, į dabartinę Latvijos teritoriją atsikėlė apie 2000 metus pr .m. e. ir čia susidūrė su Baltijos finų tautomis.

XII a. pabaigoje lyviai gyveno plačiame ruože prie Baltijos jūros, taip pat Dauguvos ir Gaujos žemupių apylinkėse, iš žemyno pusės jų kaimynai buvo letai, žiemgaliai ir sėliai. Anksčiausios rašytinės žinios apie lyvius randamos XI a. Kijevo Pečiorų lauros vienuolyno Nestoro kronikose, kur lyviai minimi kaip либь (lib') bei любь (liub'), nors pastarasis užrašymas laikomas klaidingu.

Remdamasis rašytiniais šaltiniais, suomių finougristas R. Griuntalas teigia, kad iki Livonijos kryžiaus karų XIII a. pradžioje Latvijoje galėjo gyventi apie 150 000 žmonių. Lyvių galėjo būti 15 000−21 000, pagal kitus šaltinius − iki 28 000. Iš jų 10 000–12 000 gyveno Dauguvos žemupyje, 5000−6000 – Turaidos arba Gaujos regione, ir apie 6000−9000 − Metsepolėje. Nors lyvių kalba ilgiausiai išsilaikė Kurše, iki šiol nėra aišku, ar lyviai ten gyveno jau tada, kai Vidžemės lyvių žemėse vyko Henriko Latvio kronikoje aprašyti nuotykiai.

Henriko Latvio kronikoje kalbama apie lyvių ir jų kaimynų žiemgalių bei sėlių krikštą. Išsamiai pasakojama apie Ako ir Dabrelio vadovaujamų lyvių priešinimąsi ir tada, kai vyriausiasis vadas Kaupas sutiko krikštytis ir perėjo į vokiečių pusę. E. Vėrio nuomone, vokiečiai visų pirma buvo nusitaikę į jūros pakrantėse gyvenusius lyvius, nes jie buvo blogi krikščionys, atkakliai laikėsi pagoniškų papročių, tad užsitraukė žemvaldžių nemalonę ir šie į jų teritorijas skatino keltis gretimas tautas.

Livonijos konfederacijos laikotarpiu Estijoje ir Vidžemėje gyventojų skaičius nuo 1350 iki 1550 m. pastebimai išaugo, bet po to prasidėjo ilgi karo metai. Skaičiuojama, kad per ateinančius 80 metų gyventojų sumažėjo perpus, sunkiausias laikotarpis − paskutiniai XVI a. dešimtmečiai. Iki XVII a. pabaigos Švedijos valdomoje Vidžemėje gyventojų skaičius vėl ėmė augti, kol Didžiojo Šiaurės karo katastrofos šį augimą sustabdė. Griuntalo manymu, šiuodu karo laikotarpiai lėmė tai, kad Vidžemės lyvių kalba išnyko jau XIX a.

Švedų istorikas T. Jernas (Thomas Hiärn, 1638–1678) savo kronikoje Ehst-, Lyf- und Lettlaendische Geschichte (aprašomi įvykiai iki 1639 m.) kalba, kad Vidžemėje lyvių buvo likę mažai (daugiausia Salacos, Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių apylinkėse), o Kurše jų buvę daugiau, be to, tenai jie nesituokę su latviais.

Lyvių šiuo metu tiek mažai, tų, kurie gyvena siaurame Salacos pakrantės ruože Limbažių, Liepupės, Nabės ir Vainižių link, kaip buvo sakyta anksčiau. Jie beveik kasdien kalba latviškai, nes gyvena kartu [su latviais] ir pamaldose turi verstis latvių kalba. Tačiau tie, kurie išlikę Kurše, verčiau tuokiasi ne su latviais, o su saviškiais. Nors ir latvių aplinkui nėra itin daug, nes jie bijo burtų, kuriuos jie [= lyviai] dažnai naudoja.

T. Jerno pastebėjimai apie lyvių padėtį maždaug 1665 m.

1863 m. Londone Kuršo lyvių rytų patarme išleistos Evangelijos pagal Matą antraštinis puslapis

Savo tyrime Versuch über die Alterthümer Lieflands und seiner Völker besonders der Letten (1778 m.) vokiečių rašytojas dvasininkas J. L. Bergeris (Johann Ludwig Börger, 1730–1791) rašo, kad yra sutikęs lyvių ne tik prie Salacos, bet ir, 15 metų iki publikuojant darbą, netoli Rygos, už 15 km nuo jos buvusioje Rembergės smuklėje.

Be iki tol turėtų pavienių lyviškų žodžių sąrašų (arba ankstyvosiose kronikose paminėtų lyvių asmenvardžių ir vietovardžių), pirmasis kada nors išleistas tekstas lyvių kalba − tai į Salacos tarmę verstas „Tėve mūsų“, kurį latvių dvasininkas ir švietėjas G. Bergmanis (1749–1814) 1789 m. išspausdino tekstų rinkinyje Das Gebeth des Herrn oder Vaterunsersammlung.

Bene reikšmingiausias posūkis lyvių kalbos istorijoje – tai suomių kilmės kalbininko A. Šiogreno (Andereas Johan Sjögren, 1794–1855) ir vokiečių-švedų kilmės estų kalbininko F. Vydemano (Ferdinand Johann Wiedemann, 1805–1887) parengti ir 1861 m. dviem tomais Sankt Peterburge išleisti gramatika bei žodynas (Joh. A. Sjögren, F. Joh. Wiedemann: Livische Grammatik nebst Sprachproben ir Livisch-deutsches und deutsch-livisches Wörterbuch).

Vėliau Vydemanas prisidėjusiems prie Lyvių–vokiečių–lyvių žodyno rengimo savo informantams Nikai Polmaniui ir Janiui Princiui bei šio sūnums Janiui ir Pėteriui nurodė Evangeliją pagal Matą versti tiek į Kuršo lyvių vakarų, tiek į rytų patarmes. Vydemanas evangeliją suredagavo ir 1863 m., remiamas L. L. Bonaparto, Londone rado galimybę ją išspausdinti vakarų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den westlischen Dialect des Livischen übersetzt von dem Liven J. Prinz und dessen Söhnen P. Prinz und J. P. Prinz ir rytų patarme kaip Das Evangelium Matthäi in den östlichen Dialect des Livischen zum ersten Male übersetzt von dem Liven N. Pollmann. Vėrio teigimu, išleidus Vydemano redaguotą Polmanio ir Princio Evangelijos pagal Matą vertimą, prasidėjo nuolatinė lyvių raštų kalbos raida.

Kita knyga lyvių kalba (taip pat Evangelija pagal Matą) 1880 metais išleista Sankt Peterburge, rašyba grįsta tuo metu vartotąja vokiečių ir latvių kalbose. Vertimo autorius nežinomas.

Paskutinis Salacos tarme šnekėjęs žmogus mirė 1868 m. 1860 m. 12-oje Šiaurės Kuršo kaimų gyveno apie 3 000 lyvių, apie 2 000 iš jų kalbėjo lyviškai. Suomių kalbininko E. N. Setelės (Emil Nestor Setälä) apskaičiavimais, XIX amžiaus pabaigoje (1888 m.) lyviškai kalbėjo 2 929 žmonės.

XX amžius

Laikraštis „Lyvis“ (Līvli; 1939 m.)

Pirmojo pasaulinio karo metais lyviai iš savo pajūrio kaimų buvo priverstinai evakuoti. Į nusiaubtus namus jiems buvo leista grįžti 1920 m., kai Latvija jau buvo tapusi nepriklausoma valstybe. Šis tremties laikotarpis (1915–1919) lyvių istorijoje žinomas kaip ulzajtõbāiga '(lyvių) išvarymo metas'. Grįžo ne visi, lyvių bendruomenės išskirstymas susilpnino kalbos vartojimą.

1925 m. lyvių buvo likę 1 238. Iki Antrojo pasaulinio karo lyvių kalbą daugiausia tyrinėjo suomių ir estų kalbininkai E. N. Setelė, L. Ketunenas, L. Postis, O. Loritsas ir P. Aristė. Dažniausiai suomių ir estų organizacijų pastangomis, nuo 1920 iki 1939 metų lyvių kalba buvo išleistos kelios dešimtys knygų – prasidėjo lyvių tautinis atgimimas.

1921 m. išspausdintas pirmasis vadovėlis (skaitymo knyga) lyvių kalba Ežmi līvõd lugdõbrōntõz (Pirmoji lyvių skaitymo knyga), autorius – estų kalbininkas Oskaras Loritsas; nuo tol leidiniuose bendrinės kalbos normos kryptingai grindžiamos Kuršo rytų patarme, nors dar buvo palikta vidurio patarmės ypatybių. 1923 metais įkurta lyvių organizacija – Lyvių sąjunga, tais pačiais metais fakultatyviai (kaip nebūtino, pasirenkamo dalyko) mokyklose pradėta mokyti lyvių kalbos, mokytojai būdavo baigę Suomijos universitetus, pavyzdžiui, kaip M. Lepstė, kuris daugybę metų lankėsi lyvių kaimuose ir visus norinčiuosius mokė lyvių kalbos. 1923 m. lyvių raidyno normintojas, kultūrininkas ir poetas Karlis Staltė (lyv. Kōrli Stalte) sukūrė lyvių himno Min izāmō (Mano tėvyne) žodžius,

Pirmasis lyvių poezijos rinkinys (1924 m.)

o 1924 m. Taline buvo išleistas pirmasis šio poeto 28-ių eilėraščių rinkinys Līvõ lōlõd (Lyvių dainos). 1931 m. lyviškai buvo pradėtas leisti mėnesinis laikraštis Līvli (Lyvis), jame savo darbus publikavo poetai ir rašytojai, taip pat buvo rašoma apie kultūros ir lyvių gyvenimo įvykius. 1935 m. P. Dambergas lyvių kalba Helsinkyje išleido chrestomatiją Jemakiel lugdõbrāntõz skūol ja kuod pierast (Skaitymo knyga gimtąja kalba mokyklai ir namams), ši knyga laikoma viena iš geriausiųjų, išspausdintų lyvių kalba.

L. Ketuneno Lyvių–vokiečių kalbų žodynas ir gramatikos įvadas (1938 m.) – iki šiol vertinamas vienas iš didžiausių lyvių kalbai skirtų veikalų

Tarpukariu lyvių kalbos saugojimo ir tyrimo srityje svarbus vaidmuo teko suomių profesoriui Lauriui Ketunenui: 1938 m. jis pasirūpino išleisti išsamų Lyvių–vokiečių kalbų žodyną ir lyvių kalbos fonetikos bei morfologijos aprašą. L. Ketuneno darbai iki šiol išlieka vertingu lyvių kalbos šaltiniu, nes juose vartojama tiksli fonetinė transkripcija ir pateikta daug unikalios informacijos. 1942 m. Helsinkyje dar pasirodė Naujasis Testamentas, jį, vadovaujamas suomių kalbininko L. Ketuneno, vertė Karlis Staltė. Po Antrojo pasaulinio karo knygos lyvių kalba jau nebebuvo leidžiamos.

Antrasis pasaulinis karas sudavė skaudų smūgį lyvių kalbos vartotojams: pajūryje gyvenantiems lyviams dėl jūros kontrolės karo metu buvo apribotos žvejybos, pagrindinio išgyvenimo šaltinio, galimybės, dalis jų žuvo Kuršo mūšiuose, o daugybė kitų iš savo gimtųjų gyvenviečių buvo išblaškyti po visą Latviją, Estiją ir Sovietų Sąjungą, kai kurie pasitraukė į Vakarus. Po karo, skirtingais apskaičiavimais, tebuvo likę 500–800 lyvių. Pokariu Estijos Tartu universitetas surengė dvi lyvių kalbos, etnologijos ir etnografijos ekspedicijas (1948–1950 ir 1955–1956 metais), tačiau lyvių buvo jau tik 200–500, o mokančiųjų lyviškai – dar mažiau. 1970 m. surašyme lyviai į tautų sąrašą nebeįtraukiami, o pasuose uždrausta įrašyti tautybę „lyvis (-ė)”. Įžymūs tuo laikotarpiu iškilę lyvių kalbos tyrėjai – estų finougristai E. Vėris (E. Vääri) ir T. Vytsas (T.-R. Viitso).

8–9 dešimtmečiuose buvo atlikta formali bendrinės lyvių kalbos reforma: buvo pašalinti Kuršo vidurinės patarmės (Lielirbės) bruožai ir galutinai pereita prie Kuršo rytų patarmės normų, o rašyboje atsisakyta nuo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nebevartojamų balsių žymėjimo raidėmis <у> ir <ö>. Tačiau tuo metu buvo nutraukta jau ne vieno dešimtmečio lyvių kalbos raštijos tradicija: po Sovietų Sąjungos okupacijos beveik nebeliko galimybių spausdinti lyviškų leidinių, kartkartėmis būdavo publikuojami tik rankraščiai. 8–9 dešimtmečiuose lyviškai daugiausia rašė trys autoriai: Pėteris Dambergas, Paulynė Kliavinia ir Alfonas Bertholdas. Tačiau 1976 m. sutuoktiniai lyviai Helmė ir Dainis Staltai (Helmī Stalte, Dainis Stalts) įkūrė garsų folkloro ansamblį Skandinieki, ansamblis tęsia veiklą iki šiol: atliekamos lyvių ir latvių dainos, populiarinama tautinė lyvių ir latvių kultūra, išleista dainų albumų, į kuriuos įtraukta ir lyviškų dainų. Lyvių patriotas, folkloro ansamblio Skandinieki įkūrėjas Dainis Staltas suvaidino ryškų vaidmenį atkuriant Latvijos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, lyvių buvo 226 ir 43,8 % iš jų lyvių kalba buvo gimtoji. Pasak kitų šaltinių, 1990 m. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jau tik 35 žmonės galėjo šnekėti lyvių kalba ir vos 15 – laisvai. 1991 m. įstatymu lyviai buvo pripažinti Latvijos autochtonais, valstybė įsipareigojo ginti ir saugoti lyvių kalbą, rūpintis jų kultūrine bei istorine aplinka, ir tuo tikslu lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių teritorija, vadinama Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė). 1991 m. išleistas Latvių–lyvių pokalbių žodynas (autorės − V. Šuvcanė ir E. Žagarė). 1992 m. atnaujinta laikraščio Līvli (Lyvis) leidyba, nuo 1993 m. leidžiamas laikraštis jaunimui tik lyvių kalba Līvli +. 1993 m. buvo atkurta tuo metu 142 narius vienijanti Lyvių sąjunga, turinti kalbos, kraštotyros ir kultūros bei istorijos skyrius, o 1994 m. įsteigtas lyvių kultūros centras Līvõ Kultūr sidām, kuris tais pačiais metais lyviškai išleido pirmąjį informacinio biuletenio apie lyvių kultūrą, meną ir lyvių tautinio judėjimo veikėjus Õvā (Srovė) numerį.

Pirmoji lyvių poezijos antologija (1998 m.)

Remiama Atvirosios visuomenės instituto, 1998 m. buvo publikuota ir Suomijoje bei Estijoje pristatyta pirmoji visų žinomų lyvių poetų antologija Ma akūb sīnda vizzõ, tūrska! (Aš pagausiu tave, menke!). 2000 m. Rygoje buvo išleistas Līvõ kēļ. Piški optõbrōntõz (Lyvių kalba. Mažasis vadovėlis), autorė – Estijos kalbininkė Kerstė Boiko (Kersti Boiko). Remiamas Kultūros kapitalo fondo, šis vadovėlis išleistas tuometinio Suomijos prezidento Marčio Ahtisario (Martti Ahtisaari) Lyvių sąjungai dovanotomis lėšomis.

XXI amžius

Reikšmingas XXI a. lyvių kalbos ir kultūros įvykis – 2012 m. Tartu universiteto ir Latvių kalbos agentūros išleistas iki šiol didžiausias T. Vytso parengtas Lyvių-estų-latvių žodynas.

2018 m. rugpjūčio 21 d. pasirašyti Latvijos universiteto Lyvių instituto steigimo dokumentai ir po mėnesio, rugsėjo 21 d. Rygoje, Latvijos universiteto Didžiojoje auloje buvo surengta jo atidarymo šventė. Lyvių institutas – pirmoji Latvijoje finougristikos institucija, jos veikla sutelkta į lyvių kalbą, tautosaką, etnografiją ir naujųjų laikų istoriją. Šis institutas bendradarbiauja su užsienio finougristikos centrais: Tartu, Helsinkio, Upsalos, Getingeno ir kitais universitetais.

2022 m. spalį lyvių aktyvistai Renatė ir Janis Medniai (Renāte Medne, Jānis Mednis) lyvių kalbos specialistų padedami išleido vadovėlį Kūldaläpš. Zeltabērns (lyv. kūldaläpš 'auksinis vaikas', latv. zeltabērns 't. p.'). Šis lyvių kalbos vadovėlis skirtas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Vadovėlio išleidimo metu Mednių dukteriai Kuldei (Kuldi) buvo pustrečių metų, ir teigiama, kad ji yra vienintelis vaikas, kuriam gimtoji kalba – lyvių, ji supranta tik šią kalbą, nes tėvai nuo gimimo su ja bendravo tik lyviškai; sutuoktiniai Medniai tarpusavyje irgi kasdien bendrauja šia kalba. Vadovėlis pavadintas dukters Kuldės garbei (lyv. kūlda 'auksas', lyv. kuldi 'auksinis').

Vadovėlis „Kūldaläpš. Zeltabērns“ („Auksinis vaikas“) (2022 m.)

2022 m. pabaigoje į Latvijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Vidžemės lyvių kultūrinė erdvė, kurios tapatybės pagrindas – Vidžemės lyvių kalbos ir kultūros paveldas.

Skatindamas lyvių kitados gyventas savivaldybes įsisąmoninti ir atskleisti savo lyviškas šaknis, ieškoti lyviškumo ir jį parodyti savo savivaldybių vaizduose, renginiuose ir kasdienybėje, Lyvių institutas su UNESCO Latvijos nacionaline komisija ir Latvijos nacionaliniu kultūros centru 2023 metus paskelbė Lyvių paveldo metais (lyv. Līvõd pierāndõks āigast) ir įgyvendino įvairių institucijų bei aktyvistų inicijuotus renginius. Pagrindinis Lyvių paveldo metų įvykis – buvo įteisinta Lyvių paveldo diena, minima pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, tais metais švęsta kovo 26 d.

2023 m. sausį po ilgos kovos (pavyzdžiui, pasitelkiant meninę akciją Jokių lyvių nėra) prie Talsų savivaldybės ribos buvo pastatyti pirmieji iš 171-o valstybinį standartą atitinkančių kelio ženklų latvių ir lyvių kalbomis. Nuo 2021 m. panašūs ženklai su latgalietiškais užrašais statomi Latgaloje. Tais pačiais metais Visuotinėje XXVII latvių dainų ir XVII šokių šventėje pirmą kartą per šventės istoriją (didžiajame chorų koncerte Arimas. Dainos kelias (latv. Tīrums. Dziesmas ceļš) buvo atliktas muzikos kūrinys lyvių kalba – Inesės Zanderės ir Valto Pūcės kūrinių ciklo Ateinantieji (latv. Nācēji) II dalis Ateina lyviai (latv. Lībieši nāk).

2024 m. sausio 15 d. Valstybinės kalbos centro potvarkiu įkurta Lyvių kalbos ekspertų komisija, besirūpinanti įvairiais lyvių kalbos rašybos ir standartizavimo klausimais. 2024 m. kovo 15 d. komisijos pirmininku išrinktas Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu, sekretoriumi – Lyvių instituto vadovas Valtas Ernštreitas. Patvirtinti bendrinės lyvių kalbos ir Salacos tarmės raidynai.

Jei nepaisytume įkvepiančio Mednių šeimos pavyzdžio, lyvių kalbos padėtis išlieka sunki: paskutiniai tarpusavyje lyviškai buityje bendravę žmonės buvo Viktoras Bertholdas (1921–2009) ir jo žmona Marta (1925–1994). Po paskutinės lyvių kaip gimtosios kalbos vartotojos, 103 metų sulaukusios, ilgai Kanadoje gyvenusios Grizeldos Kristinios mirties (2013 m.), pasaulyje, pagal optimistiškus 2012 m. apskaičiavimus, yra iki 210 A1 (būtiniausi žodžiai, posakiai) ir A2 (beveik patenkinamai) lygiais kalbančių žmonių, o B1 (neblogai) ir aukštesniais lygiais kalbančiųjų – 40, ir tik pusė iš jų yra lyvių kilmės.

Pastaraisiais dešimtmečiais žinomesni lyvių rašytojai ir poetai – Uldis Krastas (Uldis Krasts), Baiba Damberga ir Valtas Ernštreitas (lyv. Valt Ernštreit). Pagrindinis šių dienų žiniasklaidos šaltinis − internetinis kalbos ir kultūros portalas lyvių, latvių ir anglų kalbomis livones.net Siekiant veiksmingiau gaivinti lyvių kalbą ir stiprinti tautinę tapatybę, neapsiribojama mokomosios medžiagos leidyba – lyvių kalba įtraukiama į platesnį kontekstą: reguliariai rengiamose lyvių dienose, lyvių kalbos vasaros stovyklose supažindinama su lyvių folkloru ir tautine kultūra, kiekvieną rugpjūtį Mazirbėje organizuojama Lyvių šventė (Līvõd Pivād), dalyvaujama Finougrų tautų festivaliuose. Suburta lyvių ansamblių, o Skandiniekų veiklą tęsianti ir lyvių bei estų folkloro grupėse Tuļļi Lum (Karštas sniegas) bei Tai Tai dalyvaujanti Julgė Staltė (Julgī Stalte) šiuo metu yra viena iš žinomiausių lyvių kalbos ir tautinės kultūros propaguotojų.

Tarmės

Lyvių kalba Latvijoje X–XII a.

  Lyvių kalbos plotas: kairėje – Kuršo tarmė, dešinėje – Vidžemės Salacos.

Anksčiau lyvių kalboje buvo dvi pagrindines tarmės: Kuršo ir Vidžemėje Salacos.

Lyviai XX a. pradžioje

Vidžemės Salacos tarme šnekėta apie Limbažius, Liepupę, Nabę, Vainižius ir kitose vietovėse. Ši palyginti prastai dokumentuota tarmė išnyko XIX amžiuje: 1846 metais Šiogrenas suskaičiavo 22 Salacos tarme kalbančius žmones, 1858 m. F. Vydemanas rado jau tik 8 šią tarmę vartojančius senukus, o paskutinis iš jų mirė 1868 m. Saugant lyviškąją tapatybę, šiomis dienomis rengiami reguliarūs Vidžemės lyvių palikuonių susitikimai, šventės. Iš aktyvesnių Vidžemės lyvių organizacijų minėtina 2015 m. įkurta draugija Mazsalacas draugi („Mazsalacos draugai“). Vidžemės Salacos lyvių tarmę stengiamasi gaivinti: 2013 m. šia tarme buvo išleistas eilėraščių rinkinys Salats joug kolm aģa („Salacos upės trys krantai”) su vertimu į estų ir latvių kalbas. Autorius – Tartu universiteto profesorius Karlas Pajusalu (est. Karl Pajusalu, slapyvardis – Ķempi Kārl). Tai pirmoji Salacos lyvių tarme išleista knyga.

Kuršo tarmė skirstyta į tris patarmes: rytų, vidurio ir vakarų. Šių patarmių skirtumai nedideli. XX a. viduryje Latvijoje buvo 12 Kuršo tarme šnekančių kaimų: rytų patarme – Melnsile (lyv. Mustānum), Kolkoje (lyv. Kūolka), Vaidėje (lyv. Vaid), Saunage (lyv. Sǟnag), Pitrage (lyv. Pitrõg), Košrage (lyv. Kuoštrõg), Mazirbėje (lyv. Irē), Sykrage (lyv. Sīkrõg) ir Jauncieme (lyv. Ūžkilā), vidurio − Lielirbėje (lyv. Īra), vakarų patarme − Mikeltuornyje (lyv. Pizā) ir Lūžnioje (lyv. Lūž).Kadangi Salacos tarmė palyginti seniai išnykusi, dabar Kuršo patarmės dažniausiai vadinamos tiesiog tarmėmis.

Bendrinės kalbos ištakomis gali būti laikomi Evangelijos pagal Matą vertimai tiek į rytų, tiek į vakarų Kuršo patarmes (1883 m.) Vis dėlto 1880–1943 metais bendrinė lyvių kalba buvo grindžiama rytų patarme, tačiau kaip išlyga buvo palikta ir vidurio patarmės ypatybių, o 1970–1980 metais bendrinėje kalboje jų buvo atsisakyta.

Oficialus statusas

Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė) – Latvijos Respublikos įstatymų saugoma lyvių kalbos, kultūros bei istorijos teritorija

Lyvių tautos namai Mazirbėje

1991 m. kovo 18 d. priėmus Latvijos Respublikos įstatymą „Dėl laisvos Latvijos tautinių bei etninių grupių raidos ir teisių į kultūrinę autonomiją”, įteisintas lyvių, kaip „vienos iš senųjų ir pagrindinių Latvijos tautų”, statusas. 1991 m. vasario 4 d. lyvių senųjų kaimų pajūrio ruože buvo įteisinta lyvių kalbos, kultūros, istorijos ir tautinio paveldo išsaugojimo teritorija Līvõd Rānda (Lyvių pakrantė), ji driekiasi per Ventspilio, Dundagos ir Ruojos savivaldybes ir aprėpia 285 km² plotą. Tačiau nuo 2003 m. šios teritorijos programų finansavimas pristabdytas. 1999 m. gruodžio 9 d. valstybiniu lygiu nustatyta lyvių kalbos teisinė padėtis, ir, remiantis 1999 m. gruodžio 21 d. Latvijos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsniu, valstybė įsipareigoja rūpintis lyvių, kaip senosios vietinės (autochtoninės), kalbos išsaugojimu, gynimu ir plėtote. Teisiniuose Latvijos aktuose lyvių kalba laikoma vienintele nesvetimąja (neužsienine) Latvijos kalba greta latvių kalbos. Nuo 1995 m. lyvių kalba ir lyvių kultūrinės vertybės įtrauktos į Latvijos tautinio kultūros paveldo sąrašą.

Abėcėlė

Lyvių kalbos abėcėlė ir skaitymo pradžiamokslis „Jelzi sõnā“ („Gyvasis žodis“) (2011 m.)

Vytso siūlymu, lyvių kalbos raidyną sudaro 31 pagrindinė raidė: <A Ä B D Ḑ E F G H I J K L Ļ M N Ņ O Ȯ Õ P R Ŗ S Š T Ț U V Z Ž>. Greta pagrindinių, vartojamos raidės su brūkšneliu ilgiesiems balsiams žymėti: <Ā Ǟ Ē Ī Ō Ȱ Ȭ Ū>. Raidės <C Q W X Y> rašomos tikriniuose svetimų kalbų žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus.

Galbūt dėl anksčiau buvusių techninių sunkumų minkštoji <Ț> neretai klaidingai žymima sedile – <Ţ> . Eversonas pabrėžia, kad lyvių (ir latvių) minkštosios raidės visada turi būti rašomos su kableliu, nors dėl istorinės klaidos latvių (ir lyvių) minkštosios raidės klasifikuojamos kaip parašytos su sedile.

Nuo žurnalo Līvli (Lyvis) pirmojo numerio, išleisto 1931 metais apie Kalėdas, bandyta iš naujo įvesti sulūpintus priešakinės eilės balsius, kurie XIX–XX amžių sandūroje neteko sulūpintos tarties. Buvo vartojamos raidės <ö> ir < y> (ilgosios poros: <ȫ> ir <ȳ>) žodžiuose, kuriuose istoriškai yra buvęs sulūpintas priešakinės eilės balsis, pavyzdžiui, ykš ir kylā. Raidė < y> vietoj <ü> galėjo būti pasirinkta todėl, kad ji buvo prieinamesnė spausdinimo mašinėlėse, ir galbūt dėl to, kad dauguma lyvių leidinių buvo spausdinami Suomijoje. Šiuolaikinėje lyvių gramatikoje istoriniai sulūpinti priešakinės eilės balsiai neatspindimi – ikš, kilā.

Iš viso šiuolaikinėje rašyboje pasitelkiamos 39 raidės.

A a	Ā ā	Ä ä	Ǟ ǟ	B b	D d	Ḑ ḑ	E e	Ē ē	F f	G g
H h	I i	Ī ī	J j	K k	L l	Ļ ļ	M m	N n	Ņ ņ	O o
Ō ō	Ȯ ȯ	Ȱ ȱ	Õ õ	Ȭ ȭ	P p	R r	Ŗ ŗ	S s	Š š	T t
Ț ț	U u	Ū ū	V v	Z z	Ž ž

Fonologija ir prozodija

Balsiai

Remiantis K. Mozliu (Moseley) ir T. Vytsu (Viitso), lyvių kalbos raidės atitinka tokias balsių vertes:

• <ȯ> yra nesulūpintas vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsis. Tiek Mozlis (Moseley), tiek Vytsas dėl to beveik sutaria. TFA jis žymimas kaip /ɤ/ ir atitinka estų raidės <õ> vertę.
• <õ> kirčiuotame skiemenyje yra nesulūpintas aukšto pakilimo užpakalinės eilės balsis, kaip apibūdina Vytsas. TFA jis būtų žymimas /ɯ/, šis garsas turimas tiurkų ir korėjiečių kalbose. Mozlis jį apibūdina kaip „vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsį” ir priduria, kad lyvių kalboje yra ir šva, tačiau šva taip pat yra vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis. Tikriausiai Mozlis bus suklydęs. Vytsas lyvių <õ> prilygina estų bei vepsų <õ> ir patikslina, kad jis yra paaukštintas ir atitinka /ɯ/ vertę (estų <õ> vertė /ɤ/ yra tos pačios eilės, bet žemesnio pakilimo).
• Nekirčiuotame skiemenyje <õ> yra jau minėtasis vidurinio pakilimo vidurinės eilės balsis, TFA žymimas kaip /ə/. (Savo knygoje Mozlis visur naudoja < e> šva žymėti, įprastinėje lyvių rašyboje visus šiuos ne pirmame skiemenyje esančius < e> atitinka <õ>.)
• Ilgoji raidė <ō> rytų lyvių tarmėje žymi du skirtingus garsus: suapvalintą vidurio aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /oː/ ir suapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /ɒː/, o jis Lyvių–estų–latvių žodyne žymimas kaip <ǭ>, tokia raidė nėra vartojama bendrinės lyvių kalbos rašyboje.
• < i> žymi nesuapvalintą aukštutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /i/.
• < e> žymi nesuapvalintą vidurinio pakilimo priešakinės eilės balsį /e/.
• <ä> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo priešakinės eilės balsį /æ/.
• < a> žymi nesuapvalintą žemutinio pakilimo užpakalinės eilės bals /ɑ/.
• < u> žymi suapvalintą aukštutinio pakilimo užpakalinės eilės balsį /u/.

TFA balsių lentelėje balsiai gali būti pavaizduoti taip:

	Priešakinės eilės	Beveik priešakinės	Vidurinės eilės	Beveik vidurinės	Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo	i • y ɨ • ʉ ɯ • u ɪ • ʏ • ʊ e • ø ɘ • ɵ ɤ • o ə ɛ • œ ɜ • ɞ ʌ • ɔ æ ɐ a • ɶ ɑ • ɒ
Beveik aukštutinio
Vidurio aukštutinio
Vidurinio
Vidurio žemutinio
Beveik žemutinio
Žemutinio pakilimo

Visi šie balsiai gali būti ir ilgieji, ir trumpieji, išskyrus /ə/, kuris gali būti tiktai trumpasis, o /ɒː/ – tiktai ilgasis.

Ši lentelė turi variacijų, pavyzdžiui, vidurinio pakilimo balsiai /e̞ ɤ̞ o̞/ paprastai rašomi be žemumo ženklo ◌̞, taip nurodoma ir aukščiau pateiktoje lentelėje. Pasakytina, kad Vytsas /ɤ/ ir /o/ apibūdina tiesiog kaip aukštojo vidurinio pakilimo (taigi /ɤ o/, o ne kaip /ɤ̞ o̞/), tačiau kitąsyk <ȯ> jis vadina vidurio aukštutiniu nesulūpintu balsiu, jei čia turimas vidurinis pakilimas, jį atitiktų /ɤ̞/. Mozlis nepateikia aiškios raidės < o> vertės ją vadindamas „pusiau suapvalintu užpakalinės eilės balsiu” ir nenurodydamas jo pakilimo (tokia sąvoka kaip „pusiau suapvalintas” (originale half-rounded) neegzistuoja, matyt, tai yra klaida ir omenyje turėta mid-rounded, t. y. „vidurinio pakilimo suapvalintas balsis”), o raidės <ȯ> vertę jis apibrėžia kaip nesuapvalintą vidurinio pakilimo užpakalinės eilės balsį (TFA tiksliai užrašoma kaip /ɤ̞/, o ne kaip /ɤ/). Priešakinės eilės žemutinio pakilimo balsis /a/ dažnai rašomas kaip /æ/, o žymėjimas /a/ patogumo dėlei dažnai naudojamas vidurinės arba užpakalinės eilių žemutinio pakilimo balsiui /ɑ/ užrašyti. Tokiu būdu galima lentelės versija, kurioje visų trijų eilių balsiai būtų suskirstyti lygiai į tris pakilimus (žiūrint sudarytų tris gulsčias linijas): aukštutinio pakilimo /i ɯ u/, vidurinio /e̞ ə ɤ̞ o̞/ ir žemutinio /a ɑ ɒ/.

	Priešakinės eilės	Vidurinės eilės		Užpakalinės eilės
Aukštutinio pakilimo	i ɯ • u e̞ ə ɤ̞ • o̞ a ɑ • ɒ
Beveik aukštutinio
Vidurio aukštutinio
Vidurinio
Vidurio žemutinio
Beveik žemutinio
Žemutinio pakilimo

Dvibalsiai ir tribalsiai

Dėl balsių dvibalsėjimo ir ilgėjimo, taip pat dėl minkštųjų sprogstamųjų priebalsių bei palatalizuoto ž skiemens pabaigoje nykimo ir dėl to, kad dvibalsiuose tariamos priegaidės, lyvių kalbos dvibalsių ir tribalsių sistema, palyginti su aplinkinių kalbų, yra sudėtinga.

Dvibalsiai pagal kokybę skirstomi į krentančiuosius ir kylančiuosius.

• Krentantieji dvibalsiai yra trumpieji (ie ir uo) arba ilgieji (īe ir ūo), trumpųjų krentančiųjų dvibalsių ilgumas artimas trumpųjų balsių ilgumui.
• Kylantieji dvibalsiai yra ilgieji, jie skirstomi į dvibalsius su trumpuoju ir ilguoju pradžios dėmenimis.
  • Rytų lyvių tarmėje kylantieji dvibalsiai su ilguoju pradžios dėmeniu baigiasi tiktai balsiu i (ȭi, ȱi, āi, ūi, ǭi).
  • Kylantieji dvibalsiai su trumpuoju pradžios dėmeniu baigiasi balsiais i (ai, ei, ȯi, ui) arba u (äu, iu, ou, õu).
    • Kylantieji dvibalsiai su trumpuoju pradžios dėmeniu skirstomi į dvibalsius su trumpuoju pabaigos dėmeniu (aigā 'kraštas', jougūd 'upės') ir ilguoju pabaigos dėmeniu, su ilguoju pabaigos dėmeniu susijęs ir po jo einančio nekirčiuoto skiemens balsio ilgumas (t. y. jis turi būti ilgasis). Kylančiuosiuose dvibalsiuose su trumpąja pradžios ir ilgąja pabaigos dalimi šioji aiškiai ilgesnė už pradžios dėmenį, skiemenyse su pagrindine priegaide (aigõ 'matuoti', kougõn 'toli') ji ilgesnė negu skiemenyje su laužtine priegaide (a’igõ 'kraštą', jo’ugõ 'upę').

Anot Vytso, tribalsiai ieu, uoi bei ūoi prasideda ir baigiasi aukštu dėmeniu, jų ypatybės atitinka tiek trumpuosius ir ilguosius krentančiuosius dvibalsius, tiek kylančiuosius dvibalsius su ilguoju ar trumpuoju pradžios dėmeniu.

Priegaidės

Lyvių yra vienintelė turinti priegaides Baltijos finų kalba. Kirčiuotame žodžio skiemenyje gali būti dvi priegaidės: kylančioji pagrindinė ir kylančioji–krentančioji laužtinė. Be to, balsio ar dvibalsio su laužtine priegaide viduryje arba trumpojo balsio pabaigoje priegaidė laringalizuojama, t. y. įtempiami gerklės raumenys, o labai įtempus gali būti ištartas gerklinis priebalsis. Jei tariama ne taip įtemptai, šis gerklinis garsas gali būti negirdimas, tuomet ir priegaidė ima kristi anksčiau.

Žodynuose ir fonetinėje transkripcijoje laužtinė priegaidė dažnai žymima apostrofu, bet lyvių rašyboje priegaidės nenurodomos. Vis dėlto daugeliu atveju apie priegaidę galima spręsti pagal žodžio sandarą, laužtinę priegaidę rodo: < b, d, ḑ, g, z, ž, v, j> buvimas priebalsių junginių pradžioje ir skiemens su pagrindiniu kirčiu pabaigoje, po trumpojo balsio arba trumpojo krentančiojo dvibalsio prieš < i> arba <õ>, savo ruožtu < p, t, ț, k, s, š> buvimas po trumpojo balsio arba trumpojo krentančiojo dvibalsio rodo pagrindinę priegaidę. Raidės <C Q W X Y> vartojamos svetimų kalbų tikriniuose žodžiuose. Pagal lyvių kalbos taisykles, svetimų kalbų tikriniai žodžiai rašomi išlaikant jų diakritinius ženklus. Iš šių dėsningumų išplaukia bendroji taisyklė, kad prieš sudvigubintą skardųjį sprogstamąjį priebalsį visada tariama laužtinė priegaidė: a’bbõ 'petį (partityvas)', i’bbi 'arklys' ir t. t.

Dėl priegaidės turima keletas minimaliųjų porų: lēḑ 'rutulys' ir lē'ḑ 'lapas', aigõ 'matuoti; laiką (partityvas)' ir a’igõ 'kraštą (partityvas)', kallõ 'salą (partityvas)' ir ka’llõ 'žuvį (partityvas)'.

Esama žodžių, kurių paradigmoje vyksta pagrindinės ir laužtinės priegaidžių kaita: aigā 'kraštas' : a’igõ 'kraštą (part)', sõbrā 'draugas' : sõ'brõ 'draugą (part.)', nǟmõ 'matome' : nǟ'dõ 'matyti'. Pirmieji du pavyzdžiai gali būti aiškinami polinkiu į pėdos izochroniją, trečiasis pavyzdys aiškintinas, matyt, priebalsio išnykimu (plg. suomių nähdä). Istoriškai išnykę priebalsiai yra viena iš laužtinės priegaidės atsiradimo priežasčių: rǭ (<*raha) 'pinigai', plg. suomių, estų raha.

Kirtis ir pėda

Kartu su suomių kalba, lyvių yra vienintelė Baltijos finų kalba, kurioje pirmasis skiemuo kirčiuojamas ir tarptautiniuose žodžiuose. Anot Vytso (Viitso), nekirčiuotas gali būti iš latvių kalbos pasiskolintas priešdėlis, pasak Vėrio (Vääri), iš veiksmažodžio su priešdėliu sudaryti žodžiai turi du kirčius. Vytsas patikslina, kad priešdėlis su ilguoju skiemeniu turi tokio paties stiprumo kirtį, kaip ir šaknis, tad žodyje no|võttõ 'nuimti' priešdėlis yra nekirčiuotas, o žodyje at|andõ 'atiduoti' kirčiuojamas tiek priešdėlis, tiek šaknis. Iš latvių kalbos gauti priešdėliai (no-, at- ir kt.) bendrinėje kalboje nevartojami.

Papildomas kirtis paprastai turimas antrajame skiemenyje po kirčio su pagrindiniu kirčiu, o po kirčiuoto skiemens daugiausia gali būti du nekirčiuoti skiemenys. Viena iš išimčių – tai visada kirčiuotas žodžio baigmuo -nikā, tokiu atveju papildomas kirtis gali būti ir antrajame skiemenyje, pavyzdžiui, si’dnikā 'grynanglis' (chem.) : si’dnikkõ 'grynanglį'.

Žiūrint, kiek yra kirčiuotų skiemenų (taip pat ir su papildomu kirčiu), žodis gali būti sudarytas iš vienos ar keleto pėdų (kirčiuotų skiemenų grupių). Nekirčiuoti žodžiai paprastai sudaro pėdą su kirčiuotuoju žodžiu. Jei vienas po kito eina vienskiemeniai nekirčiuoti žodžiai, vienas iš jų gali gauti pėdos kirtį.

Fonotaktika ir skiemens ilgis

Lyvių kalboje skiemuo turi 1–3 balsius, prieš juos gali būti iki trijų priebalsių ir iki trijų priebalsių gali eiti po jų (jei į junginį įtrauktume ir balsinguosius priebalsius (sonantus) – iki 4). Priebalsių samplaika žodžio pradžioje rodo, kad jis yra ekspresyvus (krǭpšõ 'draskyti') ar skolintas (krǭig 'apykaklė', škink 'dovana'). Taip pat ir skardieji priebalsiai /b d g z/ žodžio pradžioje dažniausiai rodo, kad žodis yra skolinys arba garsažodis, bet tam tikrais atvejais skardžiųjų priebalsių pasitaiko ir savųjų žodžių pradžioje (būolgõz 'bruknė', gārban 'spanguolė', zäp 'tulžis').

Visi balsiai, išskyrus redukuotąjį /ə/, gali būti pirmajame žodžio skiemenyje. Savitas lyvių kalbos požymis yra tai, kad juo skiemuo toliau už skiemens su pagrindiniu kirčiu, juo ribotesnis galimų balsių rinkinys – antrajame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu rytų tarmėje savieji žodžiai gali turėti tik tris trumpuosius /ɑ i ə/ arba keturis ilguosius /ɑː iː eː uː/ balsius, o /eː/ antrajame skiemenyje sutinkamas tik retais atvejais, pavyzdžiui, kuŗē 'velnias'. Nekirčiuotame skiemenyje po skiemens su antriniu kirčiu gali būti kuris nors iš dviejų trumpųjų /i ə/ arba dviejų ilgųjų /ɑː iː/ balsių. Nekirčiuotame skiemenyje po nekirčiuotojo skiemens gali būti tik /i/ ir /ə/. Kadangi tam tikrais atvejais /ɑ u i/ yra pavirtę /ə/, redukuotasis balsis tolesniuose skiemenyse pasitaiko labai dažnai.

Kirčiuotasis skiemuo būna trumpasis, jeigu jis baigiasi trumpuoju balsiu arba trumpuoju dvibalsiu ie arba uo (ka-lā 'žuvis', pie-zā 'lizdas', suo-dā 'karas', lie-pā 'alksnis'). Kiti kirčiuoti skiemenys yra ilgieji (kē-ra 'laiškas; raštas', sīe-zõr 'blusa', kat-ļā 'katilas', võt-tõ 'imti', sa’d-dõ 'kristi', tū'on-tõ 'tūkstantis'). Kitaip negu estų, lyvių kalboje žodį gali sudaryti ir trumpieji kirčiuoti skiemenys (li 'eik!', sä 'še!', se 'tas', ni 'dabar'). Nekirčiuotas skiemuo yra ilgas, jeigu jame turimas ilgasis balsis arba dvibalsis. Kadangi savuosiuose žodžiuose nekirčiuotų skiemenų galimų balsių rinkinys ribotas, dvibalsis nekirčiuotame skiemenyje rodo, kad žodis yra skolinys.

Skiemens svoris ir pėdos izochronija

Lyvių kalbos skiemenys pagal svorį skirstomi panašiai, kaip estų kalboje, kur pirmojo ir antrojo ilgumo laipsnio skiemenys yra lengvieji, o trečiojo ilgumo laipsnio skiemenys – sunkieji.

Šiame skirsnyje vartojami papildomi Uralo fonetinės abėcėlės ženklai: gravis žymi pusilgius garsus, o makronas (brūkšnelis) – ilguosius priebalsius, jei atitinkamoje padėtyje ilgasis priebalsis įprastinėje rašyboje nenurodomas. Šie papildomi ženklai nėra bendrinės kalbos rašybos dalis.

Lyvių kalbos skiemenų svorį apibrėžia šie kriterijai:

• visi trumpi skiemenys yra lengvieji;
• ilgi skiemenys su pagrindine priegaide yra arba lengvieji, arba sunkieji;
  • ilgas skiemuo su pagrindine priegaide yra lengvasis, jeigu jis baigiasi kylančiu dvibalsiu arba tribalsiu, kurio paskutinis dėmuo yra trumpas (ai-gā 'kraštas', jou-gūd 'upės', kuoi-gīd 'laivai') arba jeigu po trumpojo balsio arba trumpojo krentančio dvibalsio eina geminata ar priebalsių junginys su trumpuoju pradžios dėmeniu (ņur-rā 'mur!', pit-kā 'ilgas', suot-kūb 'minko'), tai po lengvojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis paprastai būna ilgas.
  • ilgas skiemuo su pagrindine priegaide yra sunkusis, jeigu jame yra dvibalsis arba tribalsis su ilguoju paskutiniu dėmeniu (aì-gõ 'matuoti', suoì-mõ 'keikti') arba jeigu po trumpojo balsio ar trumpojo krentančio dvibalsio žodžio gale yra ilgasis priebalsis, priebalsių junginys su ilguoju pradžios dėmeniu ar geminata (kik̄ 'gaidys', piț̀-ki 'perkūnas', ak̀-kõ 'gaudyti; griebti');
• skiemuo su laužtine priegaide yra sunkusis, jeigu jis baigiasi priebalsiu, dvibalsiu arba tribalsiu (u’d 'migla', na’g-rõm 'juokiamės', a’i-gõ 'kraštą (partityvas.)', kuo’i-gõn 'laivui');
• kirčiuotas skiemuo su ilguoju balsiu paprastai būna sunkusis (kū-lõ 'girdėti', sēț-mõd 'loviai', vȭ-rõd 'svetimi', pū'-dõd 'švarūs', tǭ'-dõ 'norėti').

Vytsas daro išvadą, kad po sunkiojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis visada yra trumpasis, po lengvojo skiemens einančio nekirčiuoto skiemens balsis – visada ilgasis. Nors Vytsas to nemini, bet toks skiemenų santykis labai panašus į paprastąsias latvių kalbos pėdos izochronijos taisykles (daugumos autorių manymu, latvių kalboje pėdos izochronija susidarė dėl Baltijos finų įtakos), t. y. į abipusę ilgųjų priebalsių ir ilgųjų balsių sąveiką (pvz., latv. la[pp]a 'lapas' → lapā 'lape'). Lyvių kalboje reikšmingas skirtumas tas, kad laužtinė priegaidė yra vienas iš sunkųjį skiemenį formuojančių veiksnių (dėl istorinių aplinkybių latvių kalboje nėra nustatyta formalių rodiklių, kas latvių kalboje lemia skiemens svorį).

Kad paaiškintų šį procesą, Vėris vartoja terminą kiekybinė priebalsių kaita. Pavyzdžiuose tokia kaita pateikiama įprastine lyvių kalbos rašyba (papildomai vartojamas žodynuose įprastas <ǭ>):

• tt / t: kattõ 'padengti' – katāb 'aš padengiu, jis padengia';
• pp / p: lieppõ – liepā 'alksnis' (partityvas : vardininkas);
• kk / k: rikkõd 'turtingi' – rikāz 'turtingas';
• zz / z: pie’zzõ – piezā 'lizdas' (partityvas: vardininkas);
• žž / ž: a'žžõ – ažā 'daiktas' (partityvas: vardininkas);
• mm / m: i’mmõ 'žįsti' – imūb 'aš žindžiu, jis žindžia';
• nn / n: ka’nnõ – kanā 'višta' (partityvas: vardininkas);
• ll / l: pallõ 'degti' – palāb 'aš degu, jis dega';
• rr / r: karrõ – kǭra 'kailis' (partityvas: vardininkas);
• jj / j: a’jjõ 'varyti' – ajāb 'aš varau, jis varo';
• vv / v: so’vvõ – sovā 'lazda' (partityvas: vardininkas).

Tolesniuose pavyzdžiuose ilgosios afrikatos < ts> ir < tš> perteikiamos kaip < tts> ir < ttš>, tokia rašyba įprastinėje nevartojama:

• tts /ts: mõttsõ [įprastine rašyba mõtsõ] 'miškas' (partityvas) – mõtsād 'miškai' (daugiskaita);
• ttš / tš: vȯttšõ [įprastine rašyba vȯtšõ] 'ieškoti' – vȯtšūb 'aš ieškau, jis ieško';

Toliau pavyzdžiuose pusilgiai priebalsiai žymimi UFA vartojamu gravio ženklu:

• k̀s / ks: ok̀sõ – oksā 'šaka' (partityvas: vardininkas);

mak̀sõ '(su)mokėti' – maksāb 'aš (su)moku, jis (su)moka';

• p̀s / ps: nap̀sõ – napsā 'smūgis' (partityvas : vardininkas);
• p̀š / pš: lip̀šõ 'melžti' – lipšāb 'aš melžiu, jis melžia';
• p̀t / pt: lop̀tõ 'baigti' – loptāb 'aš baigiu, jis baigia';
• s̀t / st: as̀tõ 'eiti, žingsniuoti' – astāb 'aš einu/žingsniuoju, jis eina/žingsniuoja';
• r̀b / rb: var̀bõd 'kojų pirštai' – vārbaz 'kojos pirštas';
• r̀d / rd: par̀dõd 'bortai' – pārdaz 'bortas';
• r̀g / rg: ur̀gõ – ūrga 'upelis' (partityvas: vardininkas);
• ǹd / nd: raǹdõ – rānda 'pakrantė' (partityvas: vardininkas);
• r̀z / rz: var̀zõ – vārza 'kumeliukas' (partityvas: vardininkas);
• m̀b / mb: lam̀bõd 'avys' – lāmbaz 'avis';
• l̀g / lg: võl̀gõ – vȭlga 'skola' (partityvas: vardininkas);
• l̀m / lm: sil̀mõ – sīlma 'akis' (partityvas: vardininkas);
• r̀n / rn: pär̀nõ – pǟrna 'liepa' (partityvas: vardininkas).

Panašiai kaip latvių kalboje, lyvių kalbos trumpieji balsiai susiję su ilgaisiais priebalsiais (arba su pusilgiais priebalsių junginiais) ir tuomet, kai rašyboje tai neatspindima. Reikšmingas skirtumas nuo latvių kalbos tas, kad šiame procese dalyvauja ir pusbalsiai (pallõ : palāb), o latvių kalboje jų ilgumas nekinta (pvz., latv. mala 'kraštas' : malā 'krašte').

Istorinė balsių raida

Užgavėnių dalyvis „gervė“. Vaidės kaimas, 1928 m.

Kaip daugumoje estų ir vodų tarmių, kirčiuoto skiemens aukštutinio pakilimo nesuapvalintas užpakalinės eilės balsis õ visų pirma susidarė iš senesniojo *e žodžiuose, kur buvo užpakalinės eilės balsiai a, o ir u (vēraz > vȭrõz 'svetimas', *negla > nõ'ggõl 'vinis'), taip pat dalinai iš trumpųjų balsių *a, *o, *u, *ü (*sana > sõnā 'žodis', *roho > rõ'v 'pievelė', *hüvä > jõvā 'geras'). Atsiradus õ, balsiai *e, *ö, *o virto dvibalsiais ie, üö, uo. Kitaip negu estų, suomių, karelų, livikų ir liudikų tarmėse, lyvių kalboje susiskaidė (sudvibalsėjo) ir trumpieji balsiai, o iš jų atsiradę trumpieji dvibalsiai yra daugmaž tiek pat ilgi, kaip atskiras trumpasis balsis (*keväd > kievād 'pavasaris', *keüzi > kieuž 'virvė', *soda > suodā 'karas'). Skirtingai nuo minėtųjų kalbų, *ē ir *e nesusiskaidė, jei kitame skiemenyje buvo *i (*kēli > kēļ 'kalba', *(h)elmi > eļm 'gintaras').

Svarbiausieji saviti lyvių kalboje įvykę pokyčiai:

• kirčiuotame skiemenyje ä virto aukštesnio pakilimo e, jei tame pačiame skiemenyje arba po jo ėjo i (*täi > tei 'utėlė', *väginen > ve’ggi 'stiprus', *sǟri > *sēri > sēr 'blauzda'), šis procesas panašus į latvių bendrinės kalbos regresyvinę balsių harmoniją (plataus ir siaurojo < e>, <ē> derinimą prie tolesnio skiemens garsų);
• užpakalinės eilės balsiai *a, *o, *u prieš *b, *pp, *m, *v, *kk virto ä, ö, ü, jei kitame skiemenyje buvo i, t. y. įgavo umliautą (*tammi > *tämmi > täm 'ąžuolas', *tobi > *töbi > tö'b > te’b 'liga', *nukki > *nükki > nük > nik 'knyslė (snukis)'), sulūpinti priešakinės eilės balsiai ö, ü XIX–XX amžių sandūroje neteko savo lūpinio tarimo;
• aukštutinio ir vidurio aukštutinio pakilimo balsiai žodžio pabaigoje išnyko, ir dėl to anksčiau buvęs atviras pirmasis skiemuo tapo uždaruoju, tariamu su laužtine priegaide (*abu > a’b 'pagalba; petys', *tuli > tu'ļ 'ugnis');
• trumpasis balsis prieš ilgąjį sklandųjį priebalsį pailgėjo, o ilgasis sklandusis priebalsis – sutrumpėjo (*puŗŗaz > *pu^ŗŗaz > *pū^ŗŗaz > pūŗaz 'burė', tammõd > *ta^mmõd > *tā^mmõd > tāmõd > tǭmõd 'ąžuolai');
• rytų lyvių tarmėje *ā buvo suapvalintas (*mā > mǭ 'žemė', *tāmõd > tǭmõd 'ąžuolai');
• prieš kažkada turėtą *i arba *j susidaręs suminkštintas silpnasis sprogstamasis gomurinis priebalsis *ǵ ir stiprusis suminkštintas sprogstamasis gomurinis priebalsis *ḱ̀ virto balsio i ir nesuminkštinto sprogstamojo gomurinio priebalsio junginiu (*lagja > *laǵā > laigā 'platus', *lahkik > lā'ǵi > lǭ'igi 'pusiau; (per-) skeltas', *hākki > āḱ > ǭik 'kablys');
• *a trečiajame nekirčiuotame skiemenyje virto viduriniu redukuotu balsiu õ ;
• trumpasis balsis pailgėjo prieš skiemens pabaigoje esantį sklandųjį priebalsį (rytų lyvių tarmėje naujai susidarė ilgasis ā), taip pat pailgėjo dvibalsio pirmasis dėmuo, jei po kirčiuotojo skiemens ėjo vienas nekirčiuotas skiemuo (*jalga > jālga 'koja', *aiga > āiga 'laikas');
• išnyko balsių harmonija, ne pirmame skiemenyje *e tapo apibendrintu (neutraliu) balsiu ir pavirto *õ (gali būti, kad čia Vytsas turi omenyje kirčiuoto skiemens užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo balsį õ, kilusį iš *e, nes tolesniuose skiemenyse turimas apibendrintasis / redukuotas õ yra vidurinės eilės ir vidurinio pakilimo);
• *o virto aukštutinio pakilimo balsiu u, bet *õ ir u sutapo į vieną u (*kāndod > *kāndud 'kelmai', *kädõd > *kädud 'rankos');
• sprogstamuoju priebalsiu besibaigiančiame antrajame žodžio skiemenyje, kuris eina po kirčiuoto skiemens, balsis pailgėjo (*abud > abūd 'pečiai', *kädud > kädūd 'rankos', *musta > mustā 'juodas');
• lyvių rytų tarmėje tolimesnio skiemens u virto õ (*līndud > līndõd 'paukščiai', *kāndud > kāndõd 'kelmai');
• lyvių rytų tarmėje ir Lielirbėje trumpasis uo, retkarčiais ir ilgasis ūo, po priebalsių p, m ir v suvienbalsėjo ir virto vidurio aukštutinio pakilimo nesuapvalintu balsiu ȯ arba ȱ; ȯ ir o gali sudaryti minimaliąsias poras (pȯ'ddõ 'skaudėti' ir po’ddõ 'skarmalas');
• vakarų lyvių tarmėje pagrindinio skiemens õ sutapo su priešakinės eilės sulūpintu balsiu ü, savo ruožtu ü iki XX a. pr. sutapo su i (kõ'zzi > kü'zzi > ki’zzi 'piktas', vȭrõz > vǖrõz > vīrõz 'svetimas');
• sulūpinti priešakinės eilės balsiai iki XX a. pradžios neteko savo sulūpintos tarties (kü'zzõ > ki’zzõ 'teirautis', sǖ > sī 'kaltė', tö'b > te’b 'liga', tǖö > tīe 'darbas').

Tarmių balsių palyginimas

Bendrinė lyvių kalba sudaryta Kuršo lyvių rytų tarmės pagrindu. Ši tarmė pasižymi didžiausiu balsių rinkiniu.

Toliau lyginamų lyvių tarmių balsių lentelėje kairėje pusėje pateikiami nesuapvalinti priešakinės eilės balsiai, viduryje – nesuapvalinti vidurinės eilės balsiai, dešinėje – suapvalinti užpakalinės eilės balsiai; viršuje yra aukšto pakilimo, o apačioje – žemo pakilimo balsiai. Balsiai nurodyti juos išreiškiančiomis raidėmis ir su žodynuose vartojamais ženklais, kurie įprastinėje rašyboje nevartojami, pavyzdžiui, <ǭ>.

Lyvių tarmių kirčiuotojo skiemens balsių sistema XX a. viduryje

Rytų lyvių						Lielirbės						Vakarų lyvių
Trumpieji			Ilgieji			Trumpieji			Ilgieji			Trumpieji			Ilgieji
i	õ	u	ī	ȭ	ū	i	õ	u	ī	ȭ	ū	i		u	ī		ū
e	ȯ	o	ē	ȱ	ō	e	ȯ	o	ē	ȱ	ō	e		o	ē		ō
ä	a		ǟ	ā	ǭ	ä	a		ǟ	ā		ä	a		ǟ	ā

Lyvių kalbai būdinga nekirčiuotuose savųjų žodžių skiemenyse riboti galimus balsius. Toliau lentelėje lyginami antrajame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu leistini balsiai rytų ir Lielirbės bei vakarų tarmėse. Dar tolesniuose skiemenyse po skiemens su pagrindiniu kirčiu galimų balsių rinkinys juolab ribotesnis.

Lyvių tarmių balsių sistema nekirčiuotame skiemenyje po skiemens su pagrindiniu kirčiu

Rytų lyvių						Lielirbės ir vakarų lyvių
Trumpieji			Ilgieji			Trumpieji			Ilgieji
i	õ		ī		ū	i	õ	u	ī		ū
			ē						ē
	a			ā			a			ā

Priebalsiai

Palyginti su lyvių kalbos balsių sistema, kuri yra sudėtingesnė nei latvių ar lietuvių kalbų, lyvių priebalsių rinkinys labai panašus į turimą baltų kalbose.

Naudojant literatūroje dažnai pasitelkiamą Uralo kalbų fonetinę abėcėlę (UFA), lyvių kalboje yra tokie priebalsiai: b, d, d', f, g, j, k, l, l', m, n, n', p, r, r', s, š, z, ž, t, t', v. Lyvių kalboje yra ir afrikatų: ts (tsīļ 'ežys'), tš (tširīkšõ 'čiulbėti'), dz (dzīvib 'pulsas', vȯndzi 'laimingas'), dž (iļdžēmḑa 'grietinė'). Priebalsis ŋ ([ŋ]) pasitaiko tik prieš k arba g (kāŋgar 'lygiagretūs su pakrante pailgi smėlio gūbriai prie jūros', beŋk 'suolas'). Visi priebalsiai, išskyrus skolintinį h (duslusis gomurinis pučiamasis [x]), gali sudaryti geminatas

Svarbus Uralo kalbų fonetinės abėcėlės (UFA) trūkumas yra tai, kad joje neskiriami palataliniai priebalsiai (pavyzdžiui, sprogstamieji palataliniai [c ɟ] kaip latvių <ķ ģ> arba vengrų < ty gy>) nuo paminkštintų (palatalizuotų) priebalsių (pavyzdžiui, palatalizuoti alveoliniai sprogstamieji priebalsiai [tʲ dʲ] kaip rusų kalboje <ть дь>), taip pat ir <ļ>,<ņ>, jeigu jie palataliniai, atitinka vertę [ʎ ɲ] (kaip latvių kalboje), o jeigu jie palatalizuoti – [lʲ nʲ] (kaip, pavyzdžiui, lietuvių kalboje). Vienintelis iš vadinamųjų paminkštintų priebalsių, kai toks skyrimas nėra svarbus, yra ir <ŗ>, nes manoma, kad palatalinis virpamasis priebalsis yra garsas, kurio ištarti neįmanoma, todėl TFA jis neturi savo simbolio, vadinasi, ir latvių minkštasis <ŗ> žymimas kaip palatalizuotas [rʲ] – kaip ir rusų kalbos <рь>.

Atsižvelgiant, kad minkštieji priebalsiai lyvių kalboje yra foneminiai (turi skiriamąją reikšmę, pavyzdžiui, tūļ 'vėjas', tūl 'vėjo (kilm.)') ir minkštinimas nepriklauso nuo aplinkinių garsų (pavyzdžiui, vadinamosios asimiliacinės palatalizacijos lietuvių kalboje atveju, priebalsiai minkštėja prieš priešakinės eilės balsius), lyvių kalbos priebalsių sistema yra tokia:

	Abilūpiniai	Lūpų dantiniai	Alveoliniai	Postalveoliniai	Palataliniai	Gomuriniai
Sprogstamieji	p b		t d		c ɟ	k ɡ
Afrikatos			ts dz	tʃ dʒ
Nosiniai	m		n		ɲ	(ŋ)
Virpamieji			r rʲ
Pučiamieji		f v	s z	ʃ ʒ		x
Viduriniai					j
Šoniniai			l		ʎ

Asimiliacija

Anot Vėrio, lyvių kalboje veikia paprastosios sandhi taisyklės – žodžio pabaigos priebalsiai įgyja skardumą arba jo netenka, priklausomai nuo po jų einančio garso (UFA transkripcija): mìez ̮lǟ'B 'vyras eina', mìes ̮tulàB 'vyras ateina'. Tokia asmiliacija vyksta ir pačiame žodyje jį kaitant: kiĺ̀G 'šonas' – kiĺ̀kst 'iš šono', u'D 'migla' – u'tst 'iš miglos'. Absoliučioje žodžio pabaigoje (prieš pauzę) vietoj b, d, g, z, ž (neretai ir d’, dz) tariami vadinamieji pusskardžiai priebalsiai, UFA jie žymimi didžiosiomis raidėmis B, D, G, Z, Ž (D’, DZ). Pusskardžiai priebalsiai linkę skardėti prieš balsius ir skardžiuosius priebalsius, o prieš dusliuosius priebalsius savo ruožtu duslėja.

Įprastinėje rašyboje, kaip ir lietuvių kalboje, šie procesai neatspindimi: mīez lǟb, mīez tulāb, kiļg, kiļgst, ud, udst.

Istorinė priebalsių raida

Lyvių žvejų valtis (lōja)

Istoriškai lyvių kalbos priebalsių sistemoje išsirutuliojo įvairių ypatybių.

• Turima silpnųjų (t. y. balsingųjų apsuptyje skardžiųjų) ir stipriųjų sprogstamųjų priebalsių bei liežuvio priešakinių pučiamųjų eilė vietoj Baltijos finų prokalbės stipriųjų sprogstamųjų ir liežuvio priešakinių pučiamųjų priebalsių eilės: tubā 'kambarys' (plg. estų tuba, bet suomių tupa), sadā 'šimtas' (estų sada, suomių sata), vizā 'kietas', sa’gdõ 'tankus', kalād 'žuvys' (estų kalad, bet suomių kalat) ir vietoj dantinių pučiamųjų (sidām 'širdis; vidus'). Retkarčiais skardieji b, d, g, z pasitaiko ir savųjų (neskolintų) žodžių pradžioje.
• Savuosiuose žodžiuose turimi šnypščiamieji priebalsiai š ir ž (šä'ugõz 'gluodenas', sižālikki 'driežas').
• Išnyko Baltijos finų prokalbėje turėtas skardusis gerklinis pučiamasis priebalsis *h [ɦ] – skiemenyje su pagrindiniu kirčiu prieš priebalsį *h iškrito visais atvejais, tarp basių jo taip pat dažniausiai neliko. Šio priebalsio vietoje atsirado laužtinė priegaidė: lē'ḑ 'lapas' (plg. estų leht, suomių lehti), tū'gõd 'pelenai' (estų tuhk, suomių tuhka), rǭ' 'pinigai' (estų, suomių raha), va’it 'tarpas' (estų vahe, suomių vaihe).
• Pusbalsis *v asimiliuotas *lv > ll, *rv > rr (*palvodak > pallõ 'prašyti', *kirvehed > kirrõd 'kirviai'), o junginiuose *dv ir *zv išnyko (ladā 'viršūnė', plg. estų latv, suomių latva; razā 'taukai', estų rasv, suomių rasva), taip pat pakito junginiai su pusbalsiu *j – *dj > ḑ, zj > ž, *nj > ņņ, *lj > ļļ, *rj > ŗŗ (paḑā 'pagalvė', ažā 'daiktas', miņņõ 'nuotaką (partityvas)', paļļõd 'pliki', puŗŗõd 'burės'), *bj > b (käbā 'naga, skelta kanopa'), kur ä atsirado iš a dėl tarpinio minkštojo b įtakos, *gj virto ig (laigā 'platus').
• Alveolinių *t, *d, *s, *z, *n, *l, *r istorinis palatalizavimas (> ț, ḑ, š, ž, ņ, ļ, ŗ) prieš *i, dėl to paradigmoje neretai pasitaiko minkštojo ir kietojo priebalsių kaita: *uni > u'ņ 'miegas', bet *unen > u’n 'miego (kilm.)'.
• *n išnyko žodžio pabaigoje (*pimedan > pi’mdõ 'tamsaus (kilm.)').
• Po nekirčiuoto skiemens d tarp balsių išnyko atviro skiemens pradžioje – tai vadinamoji priesagų laipsnio kaita, ji sukėlė balsių susiliejimą ir prieš tai buvusio atskiro priebalsio geminaciją (*sigada > *sigadõ > si’ggõ ' kiaulę (partityvas.)'). Dėl to visi priebalsiai, išskyrus skolintinį h, po tam tikrų balsių arba trumpųjų dvibalsių sutinkami ir kaip geminatos (je’llõ 'gyventi', o’bbõ 'vėlai', sie’ggõ 'maišyti', lu’mmi 'snieguotas', vi’jji 'nuodingas'). Tarp atskirų trumpųjų balsių arba trumpųjų dvibalsių ir õ joks priebalsis nebūna be geminacijos.
• Kirčiuotojo skiemens pabaigoje priebalsiai sutrumpėjo, jei tolesnis nekirčiuotas skiemuo buvo uždaras (arba jei nekirčiuotame skiemenyje buvo *a ir tame pačiame žodyje nebuvo trečio nekirčiuoto skiemens), skiemens pabaigoje balsingieji priebalsiai (pusbalsiai, sonantai) trumpėdami pailgino balsį (*kandud > *kāndud > kāndõd 'kelmai', *kartad > kārtad 'bijai') ir skiemens pabaigoje buvę duslūs stiprieji sprogstamieji priebalsiai trumpėdami pailgino tolesniame nekirčiuotame skiemenyje esantį balsį (*istud > istād 'sėdi', *musta > mustā 'juodas', *vakka > vakā 'pūras').
• Balsingųjų priebalsių geminatos, turinčios sutrumpėjusį pradžios dėmenį, po ilgojo balsio arba ilgojo dvibalsio, patyrusios ankstesnius pokyčius, supaprastėjo (*kī^rraz > kīraz 'kirvis', *pū^ŗŗaz > pūŗaz 'burė').
• XIX ir XX amžių sandūroje buvo įsivestas kitų kalbų lūpinis dantinis pučiamasis priebalsis f ir duslusis gomurinis pučiamasi h (film 'filmas', himn 'himnas').

Morfologija

Kalbos dalys

Lyvių–estų–latvių žodynas (2012 m.)

Lyvių kalboje, kaip ir kitose Baltijos finų kalbose, visi vardažodžiai ir įvardžiai paprastai laikomi viena kategorija, nes juos skirstyti į atskiras kalbos dalis (pavyzdžiui, į daiktavardžius, būdvardžius, skaitvardžius, įvardžius) maža praktinės naudos. Sakykim, vardažodis (sąlygiškai būdvardis) vanā 'senas' linksniuojamas pagal 18-ą tipą, kaip ir, pavyzdžiui, vardažodžiai (sąlygiškai daiktavardžiai) kanā 'višta' arba kalā 'žuvis', o, sudarius aukštesnįjį laipsnį vaņīmi 'senesnis', jo tipas pakinta į 200-ąjį, kuris aprėpia visus.su -mi sudarytus daiktavardžius, šios darybos priesagos reikšmė atitiktų lietuvių -imas, -ymas (jelāmi 'gyvenimas'), tokiu būdu tarp sąlyginių vardažodžio rūšių ir jo morfologinių ypatybių nėra didelio ryšio.

Vardažodžiai priešinami su kita didele kategorija – su veiksmažodžiais, tačiau pasakytina, kad ir veiksmažodžio bendratys gali turėti atskirų linksnių. Siekinys gali turėti ir abesyvo linksnį (āndamõt 'neduodant', likkõmõt 'nejudant'), kurio jau beveik neturi vardažodžiai. Suomių ir estų kalbose abesyvas vartojamas ir su vardažodžiais.

Vardažodis

Vardažodžiai gali turėti du skaičius, T. Vytsas išskiria 16 linksnių arba tik prieveiksmiuose išlikusių jų formų, bet dalis linksnių nebeproduktyvūs ir dauguma vardažodžių linksniuojami 8 linksniais. Kaip būdinga Uralo kalboms, lyvių kalboje nėra giminių, net trečiojo asmens įvardis ta / tämā reiškia tiek 'jis', tiek 'ji'.

Kaip rašo T. Vytsas, lyvių kalboje, kaip ir estų bei vepsų, nėra galininko, viso objekto funkciją atlieka kilmininkas. (I. Brodskis įsitikinęs, kad galininkas vepsų kalboje yra, tik vienaskaitoje jis sutampa su kilmininku, o daugiskaitoje – su vardininku.) K. Mozlis teigia, kad lyvių kalboje visas objektas reiškiamas galininku, kuris sutampa su vardininku, bet tikriausiai Mozlis painioja reikalą su suomių kalba, kur turima tokia sistema. Tai, kad mažos žodžių dalies kilmininkas skiriasi nuo vardininko, galėjo paskatinti tokios klaidos atsiradimą.

Lyvių kalboje nurodomos ne linksniuotės, o vardažodžių linksniavimo tipai. Lyvių–estų–latvių žodyne jų išskiriama 242.

Vienaskaita (ikšlug) Daugiskaita (pǟgiņlug) Vardininkas (nominatīv) āigast āigastõd Kilmininkas (genitīv) āigast āigastõd Partityvas (partitīv) āigastõ āigastidi Naudininkas (datīv) āigastõn āigastõdõn Įnagininkas (instrumentāl) āigastõks āigastõdõks Iliatyvas (illatīv) āigastõ āigastiž Inesyvas (inesīv) āigasts āigastõs āigastis Eliatyvas (elatīv) āigastõst āigastist āigast 'metai' –140 tipas (reguliariausias tipas, pagal jį linksniuojama dauguma tarptautinių žodžių).

Vienaskaita (ikšlug) Daugiskaita (pǟgiņlug) Vardininkas (nominatīv) — -t, -d, -õd Kilmininkas (genitīv) — -t, -d, -õd Partityvas (partitīv) -tā, -dā, -ța, -ta, -da, -tõ, -dõ, -õ, — -ți, -ḑi, -ti, -di, -i Naudininkas (datīv) -n, -õn -ddõn, -dõn, -tõn, -õdõn Įnagininkas (instrumentāl) -kõks, -ks, -õks -kõks, -tkõks, -dõks, -tõks Iliatyvas (illatīv) -zõ, -(õ)z, -õ(z) -ži, -īž, -iž, -ž, -īz, -iz Inesyvas (inesīv) -s(õ), -õs(õ) -ši, -īs, -is Eliatyvas (elatīv) -st(õ), -õst(õ) -šti, -īst, -ist Pagrindiniai linksnių priesagų variantai.

U. Baluodis (U. Balodis) į aukščiau pateiktą lentelę neįtraukia skirtingų vienaskaitos vardininko ir kilmininko formų kaip šių linksnių priesagų, pvz.: vns. vard. rōntõz 'knyga' – vns. kilm. rōntõ 'knygos', vns. vard. līvli 'lyvis' – vns. kilm. līvliz 'lyvio', vns. vard. neitst 'mergaitė' – vns. kilm. neitsõ 'mergaitės', vns. vard. vež 'vanduo' − vns. kilm. vied 'vandens'. Matyt, istoriškai čia kinta kamienas ir kamiengalis, o ne turimos kilmininko linksnį rodančios priesagos – tikroji iš Uralo prokalbės paveldėta Baltijos finų kilmininko priesaga būtų -n, kuri išliko sustingusi antrajame skaitvardžių '11 – 19' dėmenyje -tuoistõn, ir dabar šiame dėmenyje istorinė priesaga -n vartojama kaip kamieno dalis. Senoji kilmininko priesaga -n išlikusi ir kai kuriuose kituose dūriniuose, pvz., miernaigā < *meren akja 'jūros krantas' (vard. mier ~ mer 'jūra'; miern 'jūros' + aigā 'krantas'). Vienaskaitos linksniai (išskyrus partityvą ir iliatyvą) ir daugiskaitos vardininkas bei kilmininkas sudaromi linksnių priesagas jungiant prie vienaskaitos kilmininko.

Vardininkas nuo Uralo prokalbės laikų specialios linksnio priesagos neturėjo, o daugiskaitos vardininke matyti vien daugiskaitos žymuo -t, -d, -õd (be specialios linksnio priesagos). Daugiskaitoje vardažodžių kilmininkas visada sutampa su vardininku.

Linksniuojant gali iškristi priebalsis, balsis ar net visas skiemuo: vež + tā > vietā 'vandenį' (part.), kilā + õ > killõ 'kaimą' (part.), vȭidag + ta > vȭita 'sviestą' (part.).

Baigtumas (visas ir dalinis objektas)

Lietuvių kalboje, kaip ir latvių bei slavų kalbose, veikslas (baigtas arba tebeatliekamas veiksmas) reiškiamas priešdėliais, pavyzdžiui, jis skaitė knygą, statė namą supriešinama su jis perskaitė knygą, pastatė namą, kur priešdėlis rodo baigtą veiksmą (įvykio veikslą). O lyvių kalboje, kaip ir kitose Baltijos finų kalbose, turimas visas arba dalinis objektas, kur visas objektas žymi baigtą veiksmą (įvykio veikslą), o dalinis – tebevykstantį (eigos veikslą). Viso objekto linksnis lyvių kalboje yra kilmininkas, dalinio – partityvas.

Vis dėlto Lyvių—estų—latvių žodyne pateikiami dokumentuoti kalbos vartosenos pavyzdžiai rodo nenuoseklumą, kai baigto veiksmo objektas gali būti reiškiamas kilmininku: ta āŗštiz eņtš pūoga šärlakstõ tierrõks (vardininkas/kilmininkas pūoga, partityvas – pȯigõ) 'jis savo sūnų išgydė nuo skarlatinos', bet taip pat baigto veiksmo objektas gali būti ir partityvo linksnio: ta āŗštiz tǟnda salāndõmõst jarā (kilmininkas täm, partityvas tǟnda) 'jis išgydė jį nuo vogimo'. Šio sakinio vertime į estų kalbą papildinys (objektas) vartojamas su kilmininko linksniu: ta arstis tema varastamast ära (vardininkas / kilmininkas tema, partityvas teda).

Vardininkas

Vardininkas – tai veiksnio linksnis, kartais vartojamas ir aplinkybėms (ma broutšõb ežžõmpǟva 'aš važiuosiu pirmadienį'). Pasakytina, kad dažniausiai dienų pavadinimai, kaip laiko aplinkybės, vartojami su naudininku (ežžõmpǟvan).

Kilmininkas

Kilmininkas yra viso objekto ir nederinamojo pažyminio linksnis (laps jālgad at kievāmõd 'vaiko kojos lengvos'). Kilmininkas vartojamas ir su daiktavardžio, būdvardžio arba skaitvardžio naudininku ir įnagininku kaip papildinio linksnis (ežmiz lapsõn 'pirmajam vaikui'). Kilmininkas vartojamas ir su dauguma prielinksnių ir polinksnių (iļ mier 'per jūrą'; tuļīz vied sizzõl 'karštame vandenyje („karšto vandens viduje”)'). Tik nedidelės žodžių dalies kilmininkas skiriasi nuo vardininko. Daugiskaitoje nuo vardininko skiriasi tik kai kurių įvardžių kilmininkas.

Partityvas

Partityvas yra dalinio objekto linksnis (ta vȯstīz lešti 'jis pirko gelsvapelekių plekšnių'), jis žymi neapibrėžtą kiekį (vietā um jennõ 'vandens yra daug'), su partityvu vartojama nemažai prielinksnių (pids randõ 'po (per) krantą', vast õvvõ 'prieš srovę', ilmõ vietā 'be vandens').

Naudininkas

Kitaip negu kitose Baltijos finų kalbose ir Salacos lyvių tarmėje, Kuršo lyvių kalboje gavėjas, savininkas ar nuosavybės praradėjas reiškiamas ne pašalio vietininkais, o naudininku, t. y. taip pat, kaip mordvių ir baltų kalbose. Todėl naudininku reiškiamas netiesioginis papildinys (Jōņ tȭtiz Pētõrõn īd lambõ 'Jonas pažadėjo Petrui vieną avį'), savininkas (minnõn vȯļ ibbi 'man buvo arklys (t. y. aš turėjau arklį)', se nīemõ um tidārõn 'ta karvė yra dukters'), būsena (minnõn um kīlma 'man yra šalta'), priklausymas (ta um valstõn vastūksnikā 'jis yra valstybės priešas').

Vytsas siejo lyvių ir mordvių kalbų naudininką, šios kalbos yra iš Uralo kalbų vienintelės, turinčios naudininko linksnį (vengrų kalboje kilmininkas įsigalėjęs naudininko reikšme). Ernštreitas ir Kliava (Kļava) naudininką laiko latvių kalbos įtakos padariniu, anot jų, lyvių naudininkas tikriausiai kilęs iš lyvių kalboje išnykusio esyvo priesagos *-nA (tai matyti linksniuojant dienų pavadinimus laiko aplinkybės reikšme, pavyzdžiui, ežžõmpǟvan 'pirmadienį', plg. estų esimesena 'pirmiausia; pirmoje vietoje', suomių päivänä 'per dieną').

Įnagininkas (transliatyvas–komitatyvas)

Kitų Baltijos finų kalbų komitatyvas ('su kuo?') ir transliatyvas ('tapti, pavirsti kuo?') lyvių kalboje susiliejo į vieną linksnį, kuris latvių kalbos pavyzdžiui vadinamas įnagininku. Įnagininkas vartojamas įvairiomis reikšmėmis (būoḑ tīeb vāldiņ ūd nädīļõks 'parduotuvę atidarys kitą savaitę'; piņ ädāgtiz laps rujāks 'šuo išgąsdino vaiką iki susirgimo'; veļ vȯļ lapstõn izāks 'brolis vaikams buvo kaip tėvas'; ma sīeb naggiri kūordkõks 'valgau bulves su lupenomis'; ma sīeb naggiri iļdžēmḑaks 'valgau bulves su grietine'; ma sīeb naggiri veisõks 'valgau bulves su peiliu'; ma sīeb naggiri iļtarālizõks 'valgau bulves drauge su kaimynu'; ma sīeb naggiri jõvā mīelkõks 'valgau bulves mielu noru'; ta paŗīmstõks nägțiz palgstõ 'jo veidas atrodė geriau' [paŗīmstõz (prv.) 'geriau']; Būņțik vȯļ sūrd abbõndõks mīez 'Buntikas buvo vyras su didele barzda'; kāngard at nummõks tǟdõd 'gūbriai pilni viržių').

Ernštreitas ir Kliava (Kļava) teigia, kad lyvių kalboje transliatyvas ir komitatyvas susiliejo į vadinamąjį įnagininką dėl latvių kalbos įtakos. Daugiaskiemeniuose žodžiuose įnagininkas turi kaitybos priesagą -ks, vienskiemeniuose – -kõks. Vienskiemeniuose žodžiuose senoji transliatyvo priesaga -ks gali būti susiliejusi su anksčiau turėta komitatyvo priesaga *-ka, t. y. *-ka + *-ks *> -kaks > -kõks. Tokią įnagininko raidą rodytų tai, kad vienskiemeniai žodžiai kai kada turi dvi skirtingas įnagininko formas, kur viena reiškia komitatyvą, o kita – transliatyvą, pvz.: piņ 'šuo': piņkõks (komitatyvas) 'drauge su šunimi', piņņõks (transliatyvas) 'tapti šunimi'.

Iliatyvas, inesyvas ir eliatyvas

Lyvių kalboje produktyvūs tik vidaus vietininkai, tradiciškai jų reikšmė nusakoma taip: inesyvas – ko nors buvimas viduje, eliatyvas – judėjimas iš ko nors vidaus išorėn, iliatyvas – judėjimas į ko nors vidų, tačiau reikia turėti omenyje, kad, išnykus pašalio vietininkams, iliatyvas, inesyvas ir eliatyvas gali reikšti ir judėjimą arba buvimą taip pat ir už objekto išorinio paviršiaus, pavyzdžiui, mierrõ 'jūros link', miersõ 'ant jūros paviršiaus', mierstõ 'nuo jūros paviršiaus'. Kitose Baltijos finų kalbose tokia vartosena gali būti interpretuojama kaip 'jūros vidun; jūroje (po vandeniu); iš jūros gelmės'.

Lyvių—estų—latvių žodyne (LEL) inesyvas linksnių lentelėse nenurodomas, nors jis atitiktų eliatyvą, atmetus jo priesagos priebalsį < t>. Vytsas pateikia tokį žodžių jālga 'koja', vag 'vaga', nuŗm 'laukas' linksniavimą:

	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita
Iliatyvas	jalgõ	jaļgži	vaggõ	vagži	nurmõ	nūrmiž
Inesyvas	jālgas	jaļgši	vagsõ	vagši	nurmsõ	nūrmis
Eliatyvas	jālgast	jaļgšti	vagstõ	vagšti	nurmstõ	nūrmist

Inesyvo ir eliatyvo priesagos įvairuoja, jos gali būti ilgesnės (su õ) arba trumpesnės (be balsio õ). Lyvių—estų—latvių žodyne (LEL) linkstama teikti pirmenybę ilgesniosioms priesagoms: žodžio kiļg eliatyvas, kitur pateikiamas kaip kiļgst, LEL nurodytas kaip kiļgstõ ('iš šono'). Vytso teigimu, tai yra rytų lyvių tarmėje turimi svyravimai: Mazirbėje ir Košrage būdingesnės partityvo -tõ, inesyvo ir eliatyvo priesagos -sõ ir -stõ, tokia vartosena dažna nuo Pitrago iki Vaidės, o Sykrage ir Kolkoje ilgosios kaitybos priesagos beveik nevartojamos, pirmenybė teikiama -t, -s, -st. Tokiu būdu, aukščiau nurodytų formų vagsõ, vagstõ, nurmsõ, nurmstõ labiausiai tikėtini variantai yra vags, vagst, nurms, nurmst.

Neproduktyvūs linksniai

Pašalio vietininkai (aliatyvas, adesyvas, abliatyvas)

Pašalio vietininkai (aliatyvas, adesyvas ir abliatyvas) lyvių kalboje nebėra produktyvūs, jie vartojami vienaskaitoje kaip vietovardžių linksniai (paprastai turinčiųjų antrąjį dūrinio dėmenį -mō 'žemė, kraštas'): Kurmōlõ 'Kuršo link (sen. liet. Kuršop(i))', Kurmōl 'Kurše (prie Kuršo, sen. liet. Kuršiep(i))', Kurmōld(õ) 'iš Kuršo'. Pasitaiko sustabarėjusiuose posakiuose: kaŗŗõl 'į piemenis', kōŗal 'piemenauti (būti piemeniu)', kōŗald 'iš piemenų', suoddõl '(patraukti) į karą', suodāl 'kare', suodāld 'iš karo', taip pat išlikę kaip prieveiksmiai ir polinksniai: pǟlõ 'ant; viršun; už– (kryptis)', pǟl 'ant; viršuje (vieta)', pǟldõ(st) 'nuo; nuo paviršiaus'. Kartais galimi ir daugiskaitos neproduktyvūs linksniai, tačiau ir šie vartojami tik posakiuose, pavyzdžiui, lambiļ lēmi 'ėjimas prie avių'.

Dabartinėje kalboje judėjimas į objekto išorinį paviršių arba buvimas prie jo nusakomas minėtaisiais polinksniais arba vidaus vietininkais.

	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita
Aliatyvas	mōlõ	—	—	lambiļ
Adesyvas	mōl	—	—	lambiļ
Abliatyvas	mōld(õ)	—	—	lambiļd

mō – 'žemė; kraštas', lambõd – 'avys'

Instruktyvas

Nedidelė žodžių dalis gali turėti su kaitybos priesaga -iņ/ -īņ sudaromą daugiskaitos instruktyvą (šis linksnis daugmaž atsako į klausimą kaip? kokiu būdu?), bet T. Vytsas teigia, kad šias žodžių formas būtų teisingiau laikyti prieveiksmiais, pvz.: ikšīņ 'po vieną; atskirai; vienumoje', kuolmiņ 'trise', tūontiņ 'tūkstančiais', kabāliņ 'gabalais', samīņ 'žingsniais', pǟviņ 'dienomis', ūomõgiņ 'rytais', jālgiņ 'pėsčiomis („kojomis”)'.

Abesyvas

Pasak V. Ernštreito ir T. Vytso, vienaskaitos abesyvas (be ko?) gali būti vartojamas su vienskiemeniais vardažodžiais, pasitelkiant prielinksnį ilmõ 'be', pvz.: ilmõ joudtõ 'be jėgų', ilmõ pǟtõ 'be galvos', ilmõ rōtõ 'be pinigų', ilmõ tīetõ 'be darbo'. Vis dėlto linksniuojamųjų žodžių abesyvą beveik visiškai išstūmė partityvas (ilmõ… joudõ, pǟdõ, rōdõ, tīedõ). Abesyvo linksnį gali turėti siekinys (II bendratis; žr. „Bendratis“), su siekiniu abesyvas vartojamas dažnai.

Liatyvas ir eksesyvas

Kai kurios suprieveiksmėjusios formos rodo lyvių kalboje anksčiau buvus liatyvą ir eksesyvą. Liktinės šių linksnių formos vartojamos tik vienaskaitoje. Liatyvo priesagos yra -j, -z: kuodāj, išplėstinė forma kuodājõz 'namõ'. Liatyvo priesaga -(õ)z gali būti jungiama prie dviskiemenių daiktavardžių iliatyvo, tokiu būdu jo formą atskiriant nuo partityvo: mȯizõ 'dvarą' (part.) ― mȯizõ / mȯizõz 'dvaran' (il.). Liatyvo priesaga -(õ)z jungiama ir prie kai kurių dviskiemenių inesyvinių bei adesyvinių prieveiksmių ir polinksnių: pǟlõz 'ant', sǟlõz 'ten'.

Eksesyvo priesaga yra -ndõ (ir jos variantai -nd, -õnd, -ndõst): kuondõ 'iš namų', tagānd 'iš užnugario', sizāldpēḑõnd 'iš vidaus', uldõpēḑõnd 'iš išorės'. Tačiau dabartinėje lyvių kalboje liatyvas ir eksesyvas, kaip savarankiški linksniai, neproduktyvūs, likę už kaitybos sistemos ribų.

Esyvas

Kaip minėta, lyvių kalbos naudininkas, kalbininkų manymu, yra kilęs iš esyvo. T. Vytsas pateikia naudininko priesagas -n, -õn, o esyvo ― -nā, -nõ, -n, -õn. Šis kalbininkas vietos, laiko ir būklės reikšmę išsaugojusias formas išskiria kaip lyvių kalbos esyvo linksnį: kunā 'kada', kuonnõ 'namie', āigastõn 'metais', pǟvan 'dieną', brēḑõn 'penktadienį' (ir visi kiti savaitės dienų pavadinimai), ȭdõn 'vakare', sinnõn um jõvā lapsõn vȯlmõst 'tu turi būti geras vaikas' ir kt. T. Vytsas kaitybos priesagas esyvo reikšme pateikia tik vienaskaitoje, esyvas, kaip ir liatyvas bei eksesyvas, nebėra produktyvus linksnis.

Būdvardis

Būdvardžiai neturi jokių formalių požymių (t. y. nėra aiškių juos iš kitų vardažodžių išskiriančių ypatybių), nors dažniausiai jie skirstomi į pirminius (vālda 'baltas', mustā 'juodas', knaš 'gražus') ir išvestinius su darybos priesagomis (punni 'raudonas', kērabi 'margas', nǟlgali 'išbadėjęs'; Vytso manymu, darybos priesaga -i čia yra kilusi iš Baltijos finų *-inen) arba išvestinius su priešdėliais (äbjõvā 'negeras').

Riboto būdvardžių skaičiaus aukštesnysis laipsnis gali būti sudaromas su darybos priesaga -imi/-īmi, kartais ir su -im/-īm: piški 'mažas' : piškīmi 'mažesnis', sūr 'didelis' : sūŗim 'didesnis', madāli 'žemas' : madālimi 'žemesnis', kuordõ 'aukštas' : kuordimi 'aukštesnis', nūoŗ 'jaunas' : nūoŗimi 'jaunesnis', vanā 'senas' : vaņīmi 'senesnis', laigā 'platus' : laigīm 'platesnis', ovār 'platus; patogus' : ovārim 'platesnis; patogesnis', išimtis yra jõvā 'geras' : paŗīm 'geresnis' (ir prieveiksmiai jõvīst 'gerai' : paŗīmstiz 'geriau'). Daugumos būdvardžių aukštesnysis laipsnis sudaromas su prepozicija jo (pieš ją dar gali būti pridedama vel 'dar' (plg. latv. vēl 'dar')): kīlma 'šaltas' : (vel) jo kīlma 'šaltesnis', lem 'šiltas' : (vel) jo lem 'šiltesnis'. Aukščiausiasis laipsnis sudaromas su amā ('visas') + aukštesnysis laipsnis, jei būdvardis jį turi: amā piškīmi 'mažiausias', amā sūŗim 'didžiausias'. Kitais atvejais sudaroma su nelyginamuoju laipsniu: amā kīlma 'šalčiausias', amā lem 'šilčiausias'.

Lyvių—estų—latvių žodynas, svariausias lyvių gramatikos šaltinis, šią prepoziciją pateikia kaip jo, bet, pavyzdžiui, Ernštreitas Lyvių—latvių—lyvių žodyne tevartoja formą juo, ją nurodo ir Vėris. Suhonenas aukštesniojo laipsnio prepozicijas jo, juo laiko skoliniu iš latvių kalbos juõ (t. y. iš kartotinio latvių jungtuko jo (skaityti juo); ir lietuvių kalboje reikšmei sustiprinti šis jungtukas vartojamas su aukštesniuoju laipsniu, pvz., juo labiau džiaugiuosi; juo aukštesnis, juo ilgesnis).

Skaitvardis

Lyvių skaitvardžiai neturi jokių išskirtinių požymių, jie skirstomi į kiekinius ir kelintinius.

Baltijos finų kalbose, tarp jų ir lyvių kalboje, su kiekiniais skaitvardžiais vartojami žodžiai kaitomi pastebimai kitaip negu indoeuropiečių kalbose. Atsižvelgiant į tai, kad skaitvardis nežymi jokių kitų gramatinių santykių, vardažodis, kuris kaitomas su didesniu už 1 skaitvardžiu, vartojamas su vienaskaitos partityvo linksniu. Jei su skaitvardžiu kaitomas vardažodis reiškia kokius nors kitokius gramatinius santykius, tuomet tiek skaitvardis, tiek dėl jo kaitomas vardažodis vartojamas su atitinkamu vienaskaitos linksniu.

Lyvių—estų—latvių kalbų žodyne pateikiamuose tekstuose kartkartėmis pasitaiko nenuoseklumų: pavyzdžiui, po skaitvardžio einąs daiktavardis vienaskaitoje turi reikiamą linksnį, o skaitvardis lieka su vardininku: seis skūolsõ [septyni: vns. vard.mokykla: vns.ines.] 'septyniose mokyklose', užuot sakius seisõs skūolsõ – plg. bendrinės estų kalbos seitsmes koolis; kuolm āigastõks [trys: vns. vard. metai: vns. įnag.] 'trejais metais', o ne kuolmõks āigastõks – plg. estų kolmeks aastaks. Pavyzdyje kuolms ežmižis lugdõbrōntiš [trys: vns. ines. pirmasis: dgs. ines. vadovėlis: dgs. ines] 'trijuose pirmuosiuose vadovėliuose' skaitvardis įgavęs vienaskaitos inesyvą, o po jo einą žodžiai – daugiskaitos inesyvą, tokia skaitvardžio vartosena nebūdinga Baltijos finų kalboms. Matyt, šie svyravimai aiškintini latvių kalbos įtaka, nes pastarojoje kai kurie skaitvardžiai nelinksniuojami ir reikalauja daugiskaitos.

Visi kiekiniai skaitvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą. Dažniausiai vartojama jų vienaskaita (ikš, 'vienas' kakš 'du' kuolm 'trys' ir t. t.). Giminingoje suomių kalboje kiekinių skaitvardžių daugiskaitos linksniai vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais.

Išskyrus ežmi 'pirmas' ir tuoi 'antras', Vėris pataria teikti pirmenybę kelintiniams skaitvardžiams su darybos priesaga -õz, -z (kuolmi > kuolmõz, seismi > seismõz ir t. t.), nes ji būdingesnė Kuršo lyvių rytų tarmei, o ja grįsta bendrinė kalba.

Kiekiniai Kelintiniai 1 ikš ežmi 2 kakš tuoi 3 kuolm kuolmõz 4 nēļa neļļõz 5 vīž vīdõz 6 kūž kūdõz 7 seis seismõz 8 kōdõks kōdõksmõz  9 īdõks īdõksmõz 10 kim kimmõz

Kiekiniai Kelintiniai 11 ikštuoistõn ikštuoistõnz 12 kakštuoistõn kōdtuoistõnz 13 kuolmtuoistõn kuolmtuoistõnz 14 nēļatuoistõn nēļatuoistõnz 15 vīžtuoistõn vīdtuoistõnz 16 kūžtuoistõn kūdtuoistõnz 17 seistuoistõn seistuoistõnz 18 kōdõkstuoistõn kōdõkstuoistõnz 19 īdõkstuoistõn īdõkstuoistõnz

Kiekiniai Kelintiniai 20 kakškimdõ kōdkimdõz 30 kuolmkimdõ kuolmkimdõz 40 nēļakimdõ nēļakimdõz 50 vīžkimdõ vīdkimdõz 60 kūžkimdõ kūdkimdõz 70 seiskimdõ seiskimdõz 80 kōdõkskimdõ kōdõkskimdõz 90 īdõkskimdõ īdõkskimdõz

Kiekiniai Kelintiniai 100 sadā sadāz 200 kakšsadā kōdsadāz 300 kuolmsadā kuolmsadāz 400 nēļasadā nēļasadāz 500 vīžsadā vīdsadāz 600 kūžsadā kūdsadāz 700 seissadā seissadāz 800 kōdõkssadā kōdõkssadāz 900 īdõkssadā īdõkssadāz 1000 tūontõ tūontõz 2000 kakš tūontõ kōdtūontõz 1 mln miljon miljonz

Prieveiksmis

Žodžiai, kuriuos būtų galima išskirti kaip prieveiksmius, lyvių kalboje kilo iš kitų kalbos dalių. Dauguma prieveiksmių yra sustabarėję vidaus ar pašalio vietininkai, instruktyvai, esyvai, liatyvai ir eksesyvai.

Vėris teikia tokį prieveiksmių skirstymą:

• laiko prieveiksmiai: eggiļ 'vakar', mūpõ 'rytoj', tämpõ 'šiandien', sigžõ 'rudenį', tallõ 'žiemą', mūliņ 'pernai', amūstiz 'seniai';
• vietos prieveiksmiai: sǟlõz 'ten', sīņõ 'ten', tǟnõ 'čia; šion pusėn', allõ 'apačioje; žemai; po', ilzõ 'aukštyn', ildõ 'nuo (iš) viršaus', ulzõ 'išorėje; iš; iš–', ullõ 'lauke; lauk; be; nesant', uldõ / uldõst 'iš lauko', sizāl 'viduje', sizāld 'iš vidaus', sillõ (= sizzõl) 'į–; vidun', kuondõ 'iš namų', kuonnõ 'namie', kuodāj 'namõ', ležgõl 'arti';
• būdo prieveiksmiai: jālgiņ 'pėsčiomis', kōdskiņ 'dviese', pāikiņ 'vietomis', pitkāld 'ilgai', laigāld 'pasklidai; plačiai', tijāld 'tuščiomis; nieko nepešus', täužiņ 'visiškai', vāgiž 'tyliai', kõzāstiz 'piktai', jõvīst 'gerai';
• kiekio prieveiksmiai: jennõ / pǟgiņ 'daug', veitõ 'mažai', emmit 'daugiau', kil (killõld) 'gana; ganėtinai' ir t. t.

Vėris pašalio (-l(õ), -ld(õ)), vidaus (-s(õ), -st(õ)) vietininkų ir instruktyvo (-iņ/ -īņ) priesagas bei formantus -stiz, -z, -s, -ld įvardija kaip produktyviausias prieveiksmių darybos priesagas, tačiau pagal produktyvumo apibrėžimą jos tokios nėra – šių priesagų negalima pasitelkti naujiems prieveiksmiams sudaryti.

Dauguma būdvardžių vartojami kaip prieveiksmiai be jokių specialių prieveiksmiškų priesagų: minnõn um kīlma 'man šalta', minnõn um kīebi 'man karšta' ir t. t.

Įvardis

Lyvių įvardžius galima skirstyti į asmeninius, parodomuosius, klausiamuosius – santykinius, nežymimuosius, žymimuosius (sangrąžinius) ir kt. Įvardžių kaitybos priesagos gali įvairuoti, ne visos formos vienodai gyvai vartotos (žr. skyrių „Vardažodis”). Linksniuojama kaip ir dauguma vardažodžių, nors matyti žymesnis vardininko ir kilmininko formų skyrimas. Trumposios vardininko formos dažnos bekirtėje padėtyje. Toliau pateikiami tik produktyvieji linksniai. Kaip parodomieji įvardžiai pasitelkiama se 'šis; tas; tai' ir ne 'šie; tie; jie'.

Lyvių kalbos asmeninių įvardžių linksniavimas:

Asmeniniai įvardžiai

	aš	tu	jis / ji	mes	jūs	jie / jos
Vardininkas	minā / ma	sinā / sa	tämā / ta	mēg	tēg	ne
Kilmininkas	min	sin	täm	mäd	täd	nänt
Partityvas	mīnda	sīnda	tǟnda	mēḑi	tēḑi	nēḑi
Naudininkas	minnõn	sinnõn	tämmõn	mäddõn	täddõn	näntõn
Įnagininkas	minkõks	sinkõks	tämkõks	mädkõks	tädkõks	näntkõks
Iliatyvas	minnõ(z)	sinnõ(z)	tämmõ(z)	mēži	tēži	nēži
Inesyvas	minsõ	sinsõ	tämsõ	mēši	tēši	nēši
Eliatyvas	minstõ	sinstõ	tämstõ	mēšti	tēšti	nēšti

Kaip ir kitose Uralo kalbose, turimi du klausiamieji – santykiniai įvardžiai: kis? 'kas? kuris?' su gyva (kaip angl. who?) ir mis? 'kas? kuris?' su negyva (kaip angl. what?) Įvardis mis? neturi daugiskaitos, o kis? – atskiro daugiskaitos vardininko linksnio.

Lyvių kalbos sangrąžinis įvardis īž 'pats' junginiuose su kitomis formomis arba joms einant atskirai atitiktų lietuvių kalbos '(pats) savęs (sau, save ir t. t.), -si-, -si' (ma tīeb īž eņtšõn tubbõ 'aš pats statau sau namą (t. y. aš pats statausi namą)'; ta piezūb ēņtšta 'jis prausiasi'), kitais atvejais – 'sàvo (sãvas,-à)' (minā eņtš pūold 'aš iš savo (savos) pusės').

Sangrąžinio ir klausiamųjų įvardžių linksniavimas:

Sangrąžinis įvardis Vienaskaita Daugiskaita Vardininkas īž eņtšõd Kilmininkas eņtš eņtšõd Partityvas ēņtšta eņtšidi Naudininkas eņtšõn eņtšõdõn Įnagininkas eņtšõks eņtšõdõks Iliatyvas eņtšõ(z) eņtšiz Inesyvas eņtšõs eņtšis Eliatyvas eņtšõst eņtšist

kas? kuris? (su gyva) Vienaskaita Daugiskaita Vardininkas kis — Kilmininkas kīen / kīnga kīend Partityvas kīenta / kīenda kīendi Naudininkas kīen / kīngan kīendõn Įnagininkas kīenkõks / kīngaks kīendõks Iliatyvas kīenõ / kīngazõ kīeniž Inesyvas kīensõ kīenši Eliatyvas kīenstõ kīenšti

kas? kuris? (su negyva) Vardininkas mis Kilmininkas mis Partityvas midā / mis Naudininkas missõn Įnagininkas missõks Iliatyvas missõ Inesyvas missõs Eliatyvas missõst

Veiksmažodis

Lyvių kalbos veiksmažodis turi asmens (pirmasis, antrasis, trečiasis), skaičiaus (vienaskaita ir daugiskaita), laiko ir nuosakos kategorijas. Pasak Vėrio, lyvių kalbos veiksmažodis turi šiuos laikus: esamąjį, vartojamą ir būsimojo laiko reikšme (kaip būdinga Baltijos finų kalboms, veiksmažodis būsimojo laiko neturi), ir tris būtuosius laikus – vientisinį (imperfektą), sudėtinį atliktinį (perfektą) ir ankstesnį nei sudėtinis atliktinis laikas reiškiantį pliuskvamperfektą, kuris taip pat yra sudėtinis. Vėrio teigimu, veiksmažodis turi šešias nuosakas: tiesioginę, galimąją (potencialinę), tariamąją, liepiamąją, reikiamybės ir atpasakojamąją (netiesioginę).

Vytsas su veiksmažodžiu līdõ sudarytas konstrukcijas (kurias Vėris vadina galimąja nuosaka) laiko sudėtiniu būsimuoju laiku, be to, jis išskiria geidžiamąją nuosaką – jusyvą (reiškiančią atpasakotą arba netiesioginį liepimą), o atpasakojamąją (netiesioginę) nuosaką Vytsas vadina kvotatyvu. Toliau bus vartojami Vėrio terminai.

Bendratis

Lyvių kalbos veiksmažodžiai gali turėti dvi bendratis – I bendratį (su darybos priesagomis -da, -dõ, -tõ, -õ) ir II bendratį (su darybos priesagomis -m, -mõ). Atsižvelgiant į reikšmę, II bendratis dar vadinama siekiniu. Skirtingai negu estų kalboje, kaip lema (žodynuose pateikiama pagrindinė žodžio forma) nurodoma I bendratis, o ne siekinys.

Bendratys gali turėti kai kurių vardažodžiams būdingų linksnių: I bendraties inesyvas turi gerundijaus arba padalyvio (tuo pat metu su veikėjo atliekamu veiksmu vykstančio veiksmo) paskirtį – vȯldsõ 'esant', nǟdsõ 'matant', andõs 'duodant', likkõs 'judant'.

II bendratis, arba siekinys, turi daugiau linksnių: āndam 'duoti' : āndamõs (ines.) 'duodant, davime' : āndamõst (eliat.) 'iš davimo; duotina' : āndamõt (abes.) 'neduodant'; likkõm 'judėti': likkõmõs 'judant, judėjime' : likkõmõst 'iš judėjimo; judėtina' : likkõmõt 'nejudant'; lǟmõ 'eiti' : lǟmõs 'einant; ėjime' : lǟmõst 'iš ėjimo' : lēmõst 'eitina' : lǟmõt 'neinant'. Vytsas reikiamybę, arba debityvą (pvz., eitina, duotina), vertina kaip ypatingą siekinio linksnį. Veiksmažodis lǟdõ 'eiti' yra bene vienintelis, kuris turi skirtingas eliatyvo (lǟmõst 'iš ėjimo') ir reikiamybės (lēmõst 'eitina') formas, daugumos veiksmažodžių siekinio eliatyvas reiškiamas reikiamybe (debityvu). Siekinys turi abesyvo linksnį ('be ko? nedarant ko?', pvz., likkõmõt), o vardažodžiuose abesyvas beveik nebevartojamas.

Tiesioginė nuosaka

Tiesioginės nuosakos esamajame ir būtajame laikuose (ir tariamojoje nuosakoje) pirmasis ir trečiasis vienaskaitos asmenys yra sutapę.

Esamojo laiko teigiamosios formos 'skaito' asmenavimas:

Esamasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	lugūb	mēg	luggõm
sa	lugūd	tēg	luggõt
ta	lugūb	ne	luggõbõd

Kaip būdinga Baltijos finų kalboms, vartojamas neigimo veiksmažodis, jis yra asmenuojamas ir eina prieš pagrindinio veiksmažodžio šaknį, bet, skirtingai nuo kitų giminingų kalbų, daugiskaitoje pagrindinis veiksmažodis turi asmenų kaitybos priesagas. Anot Vytso, jos yra tokios pačios, kaip teigiamųjų formų daugiskaitos kaitybos priesagos, bet Vėrio pateiktame pavyzdyje neigiamosios formos daugiskaitos trečiojo asmens kaitybos priesaga atitinka daugiskaitos antrojo asmens priesagą, tad 'jie skaito' – ne luggõbõd, 'jūs skaitote' – tēg luggõt, bet 'jie neskaito' – ne äb luggõt (užuot sakius *ne äb luggõbõd). Tokia vartosena randama ir Lyvių–estų–latvių kalbų žodyne: lapst at umbizt – äb kūldõt 'vaikai yra užsispyrę – (jie) neklauso', Panašų pavyzdį pateikia ir Rudzytė (Rudzīte): ät uskõt '(jūs) netikite', äb uskõt '(jie) netiki'.

Esamojo laiko neigiamosios formos 'neskaito' asmenavimas:

Esamasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb lug	mēg	äb luggõm
sa	äd lug	tēg	ät luggõt
ta	äb lug	ne	äb luggõt

Greta sutapusių pirmojo ir trečiojo vienaskaitos asmenų formų, būtajame laike (ir tariamojoje nuosakoje) yra sutapusios daugiskaitos antrojo ir trečiojo asmenų kaitybos priesagos.

Vientisinio būtojo laiko teigiamosios formos 'skaitė' asmenavimas:

Vientisinis būtasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	lugīz	mēg	lugīzmõ
sa	lugīzt	tēg	lugīztõ
ta	lugīz	ne	lugīztõ

Neigiamosios formos pagrindinis veiksmažodinis laiko žymenų neturi, tačiau būtąjį laiką įgyja neigiamasis veiksmažodis. Toliau asmenavimo lentelėje pateikiamos asmenavimo formos laikantis Vytso rašybos, o ne Vėrio fonetinės perrašos.

Vientisinio būtojo laiko neigiamosios formos 'neskaitė' asmenavimas:

Vientisinis būtasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	iz lug	mēg	iz luggõm
sa	izt lug	tēg	izt luggõt
ta	iz lug	ne	izt luggõt

Tolesniame pavyzdyje Vėrio vartojamos nebūdingos pagalbinio veiksmažodžio vȱlda 'būti' formos (pavyzdžiui, ūottõ, āttõ), kurių nepateikia nė Lyvių-estų-latvių kalbų žodynas ir kurios prieštarauja pėdos izochronijos taisyklėms, yra pakeistos dažnai aptinkamomis formomis ūotõ '(jūs) esate', at '(jie) yra'. Ilgosios formos dažnai trumpinamos (ūomõ → ūom, ūotõ → ūot), todėl žodžio pabaigos balsis õ pateikiamas skliausteliuose.

Perfekto teigiamosios formos 'yra skaitęs' asmenavimas:

Perfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	um luggõn	mēg	ūom(õ) luggõnd
sa	ūod luggõn	tēg	ūot(õ) luggõnd
ta	um luggõn	ne	at luggõnd

Vėrio nurodyta daugiskaitos trečiajam asmeniui nebūdinga pagalbinio veiksmažodžio forma ūottõ pakeista į ūot(õ), kurią jis jau yra siūlęs daugiskaitos antrajam asmeniui.

Perfekto neigiamosios formos 'nėra skaitęs' asmenavimas:

Perfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb ūo luggõn	mēg	äb ūom(õ) luggõnd
sa	äd ūo luggõn	tēg	ät ūot(õ) luggõnd
ta	äb ūo luggõn	ne	äb ūot(õ) luggõnd

Pliuskvamperfekto (senesnio už perfektu reiškiamo veiksmo) teigiamosios formos 'buvo skaitęs' asmenavimas:

Pliuskvamperfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	vȯļ luggõn	mēg	vȯļmõ luggõnd
sa	vȯļd luggõn	tēg	vȯļtõ luggõnd
ta	vȯļ luggõn	ne	vȯļtõ luggõnd

Pliuskvamperfekto (senesnio už perfektu reiškiamo veiksmo) neigiamosios formos 'nebuvo skaitęs' asmenavimas:

Pliuskvamperfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	iz ūo luggõn	mēg	iz ūom(õ) luggõnd
sa	izt ūo luggõn	tēg	izt ūot(õ) luggõnd
ta	iz ūo luggõn	ne	izt ūot(õ) luggõnd

Galimoji nuosaka, arba sudėtinis būsimasis laikas

Anot Vėrio, konstrukcijų su līdõ reikšmė yra 'aš turbūt būsiu', o Vytsas jas interpretuoja tiesiog kaip reiškiančias būsimąjį laiką. Lyvių–estų–latvių kalbų žodynas šio žodžio formas paprastai aiškina kaip 'būti' būsimąjį laiką: nīemõ līb lipšāb 'karvė bus melžiama', mēg līm aššõ tegīž vel kubsõ 'mes greitai vėl būsime kartu', sīest midāgõst äb lī 'iš to nieko nebus'.

Vėris teikia ilgesnes formas su žodžio gale esančiu õ, tačiau dokumentuotoje vartosenoje jis dažnai numetamas.

Galimosios (potencialinės) nuosakos, arba būsimojo sudėtinio laiko, teigiamosios formos 'turbūt bus', 'bus' asmenavimas:

Galimoji nuosaka, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	līb	mēg	līm(õ)
sa	līd	tēg	līt(õ)
ta	līb	ne	lībõd

Galimosios (potencialinės) nuosakos arba būsimojo sudėtinio laiko neigiamosios formos 'turbūt nebus', 'nebus' asmenavimas:

Galimoji nuosaka, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb lī	mēg	äb līm(õ)
sa	äd lī	tēg	ät līt(õ)
ta	äb lī	ne	äb līt(õ)

Tariamoji nuosaka

Kaip jau buvo minėta, tariamosios nuosakos (kondicionalio) vienaskaitos pirmojo ir trečiojo, o daugiskaitos – antrojo ir trečiojo asmenų kaitybos priesagos yra sutapusios.

Tariamosios nuosakos esamojo laiko teigiamosios formos 'skaitytų' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	lugūks	mēg	lugūksmõ
sa	lugūkst	tēg	lugūkstõ
ta	lugūks	ne	lugūkstõ

Vėris yra nurodęs tariamosios nuosakos esamojo laiko neigiamosios formos vienaskaitos antrojo asmens formą be -t: sa äd lugūks, po to jis vartoja tariamosios nuosakos perfekto neigiamosios formos vienaskaitos antrojo asmens pagalbinį veiksmažodį su -t: sa äd vȯlkst luggõn. Gali būti, kad pirmuoju atveju bus padaryta klaida, ir toliau pateikiamame pavyzdyje antrojo asmens kaitybos priesaga nurodoma su -t, taigi tariamosios nuosakos neigiamosios formos pagrindinis veiksmažodis yra toks pats, kaip teigiamosios.

Tariamosios nuosakos esamojo laiko neigiamosios formos 'neskaitytų' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb lugūks	mēg	äb lugūksmõ
sa	äd lugūkst	tēg	ät lugūkstõ
ta	äb lugūks	ne	äb lugūkstõ

Tariamosios nuosakos perfekto teigiamosios formos 'būtų skaitęs' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos perfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	vȯlks luggõn	mēg	vȯlksmõ luggõnd
sa	vȯlkst luggõn	tēg	vȯlkstõ luggõnd
ta	vȯlks luggõn	ne	vȯlkstõ luggõnd

Tariamosios nuosakos perfekto neigiamosios formos 'nebūtų skaitęs' asmenavimas:

Tariamosios nuosakos perfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb vȯlks luggõn	mēg	äb vȯlksmõ luggõnd
sa	äd vȯlkst luggõn	tēg	ät vȯlkstõ luggõnd
ta	äb vȯlks luggõn	ne	äb vȯlkstõ luggõnd

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos

Skirtingi autoriai gali nevienodai apibrėžti tikslias liepiamosios (imperatyvo) ir geidžiamosios (jusyvo) nuosakų reikšmes. Anot Vytso, liepiamajai nuosakai priklauso vienaskaitos ir daugiskaitos antrojo asmens formos (lug! 'skaityk!', luggõgid! 'skaitykite!') ir labai retai vartojamas daugiskaitos pirmajam asmeniui skirtas liepimas (āndagõm! 'duokime!', likkõgõm! 'judėkime!'), vietoj kurio paprastai pasitelkiamas tiesioginės nuosakos pirmasis asmuo. Greta liepiamosios nuosakos, Vytsas išskiria geidžiamąją, susidariusią iš anksčiau turėtų liepiamosios nuosakos trečiojo asmens formų ir reiškiančią netiesioginį liepimą ar prašymą. Su geidžiamąja nuosaka dažniausiai vartojamas žodelis laz 'lai; kad; tegu; te-'. Geidžiamoji nuosaka turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą, to paties skaičiaus asmenų kaitybos priesagos nesiskiria.

Savo ruožtu Vėris geidžiamosios nuosakos pirmojo ir trečiojo asmens formas įtraukia į liepiamąją nuosaką, taigi toliau pateiktame pavyzdyje pirmasis ir trečiasis asmenys yra geidžiamoji (jusyvas), o antrasis – liepiamoji nuosaka (imperatyvas). Antrojo asmens geidžiamosios nuosakos forma yra tokia pati, kaip ir kitų to paties skaičiaus asmenų: (laz) sa luggõg 'teskaitai; kad tu skaitytum', (laz) tēg luggõgõd 'teskaitote; kad jūs skaitytumėte', algõ sa luggõg 'teneskaitai; kad tu neskaitytum', algõd tēg luggõgõd 'teneskaitote; kad jūs neskaitytumėte'.

Liepiamosios ir geidžiamosios nuosakų teigiamosios formos '(jis/ji sakė), kad jis skaitytų; teskaito', 'skaityk!', 'skaitykite!':

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
laz ma	luggõg	laz mēg	luggõgõd
sa	lug	tēg	luggõgid
laz ta	luggõg	laz ne	luggõgõd

Neigiamos geidžiamosios nuosakos formos neigiamasis pagalbinis veiksmažodis, einąs prieš įvardį, derinamas su pagrindiniu veiksmažodžiu.

Liepiamosios ir geidžiamosios nuosakų neigiamosios formos '(jis/ji sakė), kad jis neskaitytų; teneskaito', 'neskaityk!', 'neskaitykite!':

Liepiamoji ir geidžiamoji nuosakos, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
algõ ma	luggõg	algõd mēg	luggõgõd
alā	lug	algid tēg	luggõgid
algõ ta	luggõg	algõd ne	luggõgõd

Reikiamybės nuosaka

Reikiamybės nuosaka sudaroma iš siekinio eliatyvo (luggõmõst 'iš skaitymo; skaitytina'), tačiau, Vytso manymu, atsižvelgiant į reikšmę, šią formą galima skirstyti į eliatyvą (kai norima pasakyti 'iš skaitymo') ir reikiamybę (kai reiškia 'skaitytina').

Reikiamybės nuosakoje veiksmo atlikėjas – naudininko linksnio, šią nuosaką į lietuvių kalbą pažodžiui verčiant galima perteikti kaip 'aš turiu iš skaitymo' (arba, pagal reikšmę, tiesiog 'man yra skaitytina', t. y. 'aš turiu skaityti', 'man reikia skaityti'), kai veiksmažodis 'būti' visada turi trečiojo asmens formą ('yra').

Skirtingai negu lietuvių kalboje, reikiamybės papildinys vartojamas ne su vardininku, o su partityvu: jõvvõ amātnikkõ um tulkõks vȯtšõmõst 'geras meistras (amatininkas) su žiburiu ieškotinas'.

Reikiamybės nuosakos esamojo laiko teigiamoji forma 'yra skaitytina' ('reikia skaityti'):

Reikiamybės nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	um luggõmõst	mäddõn	um luggõmõst
sinnõn	um luggõmõst	täddõn	um luggõmõst
tämmõn	um luggõmõst	näntõn	um luggõmõst

Reikiamybės nuosakos esamojo laiko neigiamoji forma 'nėra skaitytina' ('nereikia skaityti'):

Reikiamybės nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	äb ūo luggõmõst	mäddõn	äb ūo luggõmõst
sinnõn	äb ūo luggõmõst	täddõn	äb ūo luggõmõst
tämmõn	äb ūo luggõmõst	näntõn	äb ūo luggõmõst

Reikiamybės nuosakos būtojo laiko teigiamoji forma 'buvo skaitytina' ('reikėjo skaityti'):

Reikiamybės nuosakos būtasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	vȯļ luggõmõst	mäddõn	vȯļ luggõmõst
sinnõn	vȯļ luggõmõst	täddõn	vȯļ luggõmõst
tämmõn	vȯļ luggõmõst	näntõn	vȯļ luggõmõst

Reikiamybės nuosakos būtojo laiko neigiamoji forma 'nebuvo skaitytina' ('nereikėjo skaityti'):

Reikiamybės nuosakos būtasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	iz ūo luggõmõst	mäddõn	iz ūo luggõmõst
sinnõn	iz ūo luggõmõst	täddõn	iz ūo luggõmõst
tämmõn	iz ūo luggõmõst	näntõn	iz ūo luggõmõst

Reikiamybės nuosakos perfekto teigiamoji forma 'yra buvę skaitytina' ('yra reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos perfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	um vȯnd luggõmõst	mäddõn	um vȯnd luggõmõst
sinnõn	um vȯnd luggõmõst	täddõn	um vȯnd luggõmõst
tämmõn	um vȯnd luggõmõst	näntõn	um vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos perfekto neigiamoji forma 'nėra buvę skaitytina' ('nėra reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos perfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	äb ūo vȯnd luggõmõst	mäddõn	äb ūo vȯnd luggõmõst
sinnõn	äb ūo vȯnd luggõmõst	täddõn	äb ūo vȯnd luggõmõst
tämmõn	äb ūo vȯnd luggõmõst	näntõn	äb ūo vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfekto teigiamoji forma 'buvo buvę skaitytina' ('buvo reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	vȯļ vȯnd luggõmõst	mäddõn	vȯļ vȯnd luggõmõst
sinnõn	vȯļ vȯnd luggõmõst	täddõn	vȯļ vȯnd luggõmõst
tämmõn	vȯļ vȯnd luggõmõst	näntõn	vȯļ vȯnd luggõmõst

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfekto neigiamoji forma 'nebuvo buvę skaitytina' ('nebuvo reikėję skaityti'):

Reikiamybės nuosakos pliuskvamperfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
minnõn	iz ūo vȯnd luggõmõst	mäddõn	iz ūo vȯnd luggõmõst
sinnõn	iz ūo vȯnd luggõmõst	täddõn	iz ūo vȯnd luggõmõst
tämmõn	iz ūo vȯnd luggõmõst	näntõn	iz ūo vȯnd luggõmõst

Atpasakojamoji nuosaka

Pasak Vytso, atpasakojamoji nuosaka (arba netiesioginė nuosaka, kvotatyvas) perteikia netiesiogiai patirtą veiksmą arba padėtį, dėl kurių tikrumo kalbėtojas nelinkęs imtis atsakomybės, nėra tuo visiškai įsitikinęs. Ši nuosaka atitiktų lietuvių kalbos atpasakojamąją su veiksmažodžius keičiančiais dalyviais, pvz., tiesioginė nuosaka Jis miesto pakraštyje gyvena (gyveno, gyvens) − atpasakojamoji nuosaka Jis miesto pakraštyje gyvenąs (gyvenęs, gyvensiąs).

Atpasakojamosios nuosakos žymuo (-ji ~ -iji ~ -i) sutampa su veiksmo atlikėjo darybos priesaga (atitinka lietuvių k. -ėjas, -ojas), ši forma turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą, o asmenų kaitybos priesagų nėra.

Atpasakojamosios nuosakos esamojo laiko teigiamoji forma '(jis) skaitąs':

Atpasakojamosios nuosakos esamasis laikas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	luggiji	mēg	luggijid
sa	luggiji	tēg	lluggijid
ta	luggiji	ne	luggijid

Atpasakojamosios nuosakos esamojo laiko neigiamoji forma '(jis) neskaitąs' (t. y. 'nėra skaitąs'):

Atpasakojamosios nuosakos esamasis laikas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	äb luggiji	mēg	äb luggijid
sa	äd luggiji	tēg	ät luggijid
ta	äb luggiji	ne	äb luggijid

Toliau pateikiami pavyzdžiai, kuriuos Vėris vadina perfektu, bet būtų teisingiau juos vadinti pliuskvamperfektu, nes pagalbinis veiksmažodis yra būtojo laiko. Galbūt tai reikėtų aiškinti dviprasmybe, kuri galėtų atsirasti vartojant esamojo laiko pagalbinį veiksmažodį: ma um luggiji, kas galėtų būti suvokiama kaip 'aš esu skaitytojas'.

Atpasakojamosios nuosakos perfekto teigiamoji forma '(jis) esąs skaitęs':

Atpasakojamosios nuosakos perfektas, teigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	vȯļ luggiji	mēg	vȯļmõ luggijid
sa	vȯļd luggiji	tēg	vȯļtõ luggijid
ta	vȯļ luggiji	ne	vȯļtõ luggijid

Atpasakojamosios nuosakos perfekto neigiamoji forma '(jis) nesąs skaitęs':

Atpasakojamosios nuosakos perfektas, neigiamoji forma

Asmuo	Vienaskaita	Asmuo	Daugiskaita
ma	iz ūo luggiji	mēg	iz ūom(õ) luggijid
sa	izt ūo luggiji	tēg	izt ūot(õ) luggijid
ta	iz ūo luggiji	ne	izt ūot(õ) luggijid

Žodžių daryba

Darybos priesagos ir priešdėliai

Kadangi lyvių kalba pagal morfologiją yra agliutinacinė, nauji žodžiai dažniausiai sudaromi su priesagomis (rečiau − su priešdėliais)

Kai kurios žodžių darybos priesagos:

• -ji (žymi veiksmo atlikėją) − āndaji 'davėjas; pateikėjas', opātiji 'mokytojas', kēratiji 'rašytojas';
• -mi (reiškia veikimą arba būseną – panašiai, kaip lietuvių k. -imas, -ymas) − luggimi 'skaitymas', jelāmi 'gyvenimas; gyvenamoji vieta; gyvavimas', mǟdlimi 'prisiminimas; atmintis', lōlami 'dainavimas';
• -li (rodo asmenį) − abli 'pagalbininkas; padėjėjas', līvli 'lyvis', lețli 'latvis; latvių', kilāli 'svečias';
• -g (žymi objektus, reiškinius) − kastūg 'rasa', gadāg 'kadagys', lȭinag 'pietūs (pasaulio šalis)', lȭinagizt 'pietūs (valgis, valgio metas)';
• -m (reiškia objektą arba abstrakčią sąvoką) − kikīm 'apynasris ~ raištis', sidām 'širdis; šerdis; vidurys; centras', pimdõm 'tamsa; akluma', jõvām 'gerumas; geraširdiškumas; laimėjimas; turtas';
• -ks (žymi veiksmą arba jo rezultatą) − veržtõks 'drebulys', lipštõks 'melžimas; išmilžis', pietūks 'klasta; apgavystė; melas; liežuvavimas; pasileidimas', mǟdõltõks 'atmintis; atsiminimas';
• -t (rodo abstraktų ypatybės turėjimą) − tõvvit 'gilumas; bedugnis', vannit 'senumas (senatvė); senumas (metų skaičius)';
• -ki (mažybinė reikšmė) − kaņki 'viščiukas', kutški 'šuniukas', läpški 'vaikelis', uņki 'miegelis';
• -gõnd (rodo kuopinę, visumos reikšmę) − sižgõnd 'vidaus organai; viduriai', kōzgõnd 'vestuvės';
• -nikā (žymi asmenį) − vǟntanikā 'Ventspilio gyventojas', valdnikā 'valdovas', kēranikā 'rašytojas'.

Žodžių daryba su priešdėliais retesnė: pvz., äb|jõvā 'blogis; nelabasis; velnias; negeras; blogas', äb|knaš 'negražus'. De Zivers manymu, tokia neigimo veiksmažodžio äb vartosena neigiamojo priešdėlio reikšme bus atsiradusi dėl latvių kalbos įtakos. Šia įtaka aiškinamas ir platesnis negu kitose Baltijos finų kalbose kai kurių prieveiksmių, prielinksnių ir polinksnių kaip priešdėlių vartojimas. Iš dažnesnių minėtini:

• iļ- (< iļ 'apie; dėl; per; pra-; už') – iļastām 'nusižengimas', iļlǟdõb 'praeinantis; laikinas; kitas', iļnustõ 'išversti; perkelti', iļvaņțlõks 'apžvalga; ataskaita';
• ilz(õ)- (< ilzõ 'aukštyn') – ilzandõks 'užduotis', ilznägțõ 'aprodyti; išdėstyti; iškelti aikštėn', ilzõnūzimi 'sukilimas', ilznūzimi 'prisikėlimas', ilzpūgõ 'pakarti';
• jeds- (< jedsõ 'prieš; priešaky; pirma') – jedslēji 'pirmtakas', jedsnägțõm 'pranašautojas', jedsōrõn 'uždanga („priešakinis audeklas“)', jedspīliji 'laukiamas („priešaky esantis“)';
• ulz(õ)- (< ulzõ 'iš-; laukan; išsisklaidžius') – ulzāndaji 'leidėjas', ulzõētami 'išvarymas; iškeldinimas; išmetimas', ulzkaddõ 'išnykti', ulzlagtõ 'atskirti; išskirti', ulztūlda 'išeiti'.

Dūriniai

Morfologiškai daugumą lyvių kalbos dūrinių (sudurtinių žodžių) Vytsas apibūdina kaip vardininko dūrinius, t. y. gryno kamieno junginius, kurių pirmasis dėmuo nenurodo jokių gramatinių santykių (o latvių kalboje pirmasis dėmuo dažnai būna kilmininko linksnio). Jis pateikia tokius pavyzdžius: mõtsākanā 'pilkoji jerubė' [morfologiškai 'miškas višta'], pivālind 'gandras' ['šventasis paukštis'], rōdariek 'geležinkelis' ['geležis kelias'], tabākpūnga 'tabako maišelis' ['tabakas maišelis']. Pažvelgus į nurodytus pavyzdžius neįmanoma atskirti, ar pirmasis dėmuo yra vardininko, ar kilmininko linksnio, nes daugumos vardažodžių kilmininkas sutampa su vardininku. Nagrinėjant dūrinius, kurių pirmasis dėmuo turi kilmininko požymių, būtų galima išskirti ir kilmininkinius: suglizkēļ 'gimininga kalba' (sugli 'giminaitis' : sugliz 'giminaičio; giminės (kilm.)'), naizizā 'uošvis' (nai 'moteris; žmona' : naiz 'moters; žmonos (kilm.)') ir t. t.

Rudzytė (Rudzīte) cituoja E. Hauzenbergą, kuris, remdamasis Šiogreno (Sjögren) ir Vydemano (Wiedemann) Livische Grammatik, teigia, jog „dviejų daiktavardžių junginyje, kai vienas iš jų labiau apibrėžia arba pažymi kitą, pirmasis − pažymintysis daiktavardis, kaip ir latvių kalboje, − yra kilmininko linksnio" ir patikslina, kad kilmininkas dažnai visiškai sutampa su vardininku. Tad požiūriai į lyvių kalbos dūrinių pirmąjį dėmenį − prieštaringi.

Vėris pažymi, kad retkarčiais pasitaiko dūrinių ir su kitais linksniais (naudininku, įnagininku, daugiskaitos partityvu).

Savita, taip pat ir kitose Baltijos finų kalbose sutinkama, ypatybė − dūriniai, kurių linksniuojami abu dėmenys. Lyvių–estų–latvių kalbų žodyne tokie dūriniai nurodomi su dvigubu brūkšniu tarp jų dėmenų. Šie dūriniai vartojami be jokių aiškesnių dėsningumų, pavyzdžiui, tarp skaitvardžių '11 − 19' toks dūrinys yra tiktai ikštuoistõn 'vienuolika', o tarp dešimčių − tiktai vīžkimdõ 'penkiasdešimt'; visų kitų skaitvardžių linksniuojamas tik antrasis dėmuo.

Pažymėtina, kad lyvių kalbos skaitvardžių formos pastebimai skiriasi nuo giminingų kalbų, nes skaitvardžių antrojo dėmens linksniavimas patyręs savotišką daiktavardėjimą (ankstesnė linksniuojamoji forma yra sustabarėjusi ir naujai tapusi pagrindine, o šią vėl galima linksniuoti). Estų ir suomių kalbose skaitvardžiai '11 −19' sudaromi '[skaičius] iš antrosios' pavyzdžiu, o tai yra trumpinys iš '[skaičius] iš antrosios dešimties' − 'vienas iš antrosios dešimties', t. y. 'vienuolika' ir t. t. Šiuose junginiuose antrasis dėmuo atitinka skaitvardžio 'antras' kilmininką ir tokiame dūrinyje linksniuojamas tik pirmasis dėmuo – pavyzdžiui, suomių kalboje yksitoista, yhdentoista ir t. t. Tikėtina, kad lyvių kalbos keliolikos žymuo -tuoistõn anksčiau buvo vartojamas kaip kilmininkas, bet šis sustingo ir sudaiktavardėjo. Kelintinio skaitvardžio 'antras' kilmininkas dabartinėje lyvių kalboje yra tuoiz. Lyvių kalboje linksniuojamas būtent antrasis skaitvardžių '11 − 19' dėmuo (išskyrus jau minėtąjį ikštuoistõn 'vienuolika', kur linksniuojami abu dūrinio dėmenys). Toks linksniuotos formos sudaiktavardėjimas turimas, matyt, ir dešimčių pavadinimuose. Suomių ir estų kalbose dešimčių pavadinimai sudaromi skaičius su vardininku + 'dešimt' su partityvu pavyzdžiu ir linksniuojami abu dūrinio dėmenys. Savo ruožtu lyvių kalboje dešimčių žymuo, pradedant dvidešimčia, yra -kimdõ, – tai galėtų būti sustabarėjęs žodžio kim partityvas, dabartinėje lyvių kalboje kim partityvas yra kimmõ, o linksniuojamas tėra antrasis dėmuo (išskyrus jau minėtąjį vīžkimdõ 'penkiasdešimt', kur linksniuojami abu dėmenys).

Dūriniai su abiem linksniuojamaisiais dėmenimis yra reti, daugumos dūrinių linksniuojamas tik antrasis dėmuo.

	Vienaskaita (ikšlug)	Daugiskaita (pǟgiņlug)
Vardininkas (nominatīv)	ikštuoistõn	īdtuoistõnd
Kilmininkas (genitīv)	īdtuoistõn	īdtuoistõnd
Partityvas (partitīv)	īdtõtuoistõnt	ikšituoistiņi
Naudininkas (datīv)	īdõntuoistõnõn	īdõntuoistõndõn
Įnagininkas (instrumentāl)	īdkõkstuoistõnõks	īdkõkstuoistõndõks
Iliatyvas (illatīv)	īdõtuoistõnõ	īdižtuoistiņiž
Inesyvas (inesīv)	īdsõtuoistõnõs īdstuoistõns	īdšituoistiņis
Eliatyvas (elatīv)	īdstõtuoistõnõst īdsttuoistõnst	īdštituoistiņist

ikštuoistõn 'vienuolika' – dūrinys, kurio abu dėmenys linksniuojami.

Žodynas

Rovkuodā alīzkiv paņtõ 1938. āigast 3. oktōbõrs. Sīestõ võtīz jaggõ Lețmō uļļizt ažād ministõr Vilhelms Munters, kis mīrtiz ežmiz tēgal. Kuoddõ mīrtiztõ sizzõl rīst kēraks leț- (sīen kēratizt alā V. Munters ja LĪ jūodiji P. Breinkopf), līvõ, ēsti, sūomõ ja ungār kīelkõks. Līvõ rovkuodā, mis nei siz, ku ka pāldiž pidābõd līvlizt ja nänt sugūd - ēstlizt, sūomõd ja ungārd sīest āigast tämpiz sōņõ ātõ piddõnd kubbõtīe simbōlõks, teitõ vāldiž sūrd pivād āigal 1939. āigast 6. augusts.
Tikkiž siedā izt sōtõ pitkāld kȭlbatõ, sīestõ ku tuļ nõvkub okupātsij, Līvõd Ītõ paņtõ vizzõ ja rovkuoddõ võtīztõ jarā. 1989. āigasts Irēl pivāstiztõ rovkuodā 50 āigast jubilej. Sīest pǟvast jegā āigast ežmiz pūolpǟvan Irēl pivāstõbõd Līvõd pivḑi.

Teksto pavyzdys iš straipsnio Līvõd Rovkuodā (Lyvių Tautos namai, livones.net (2007-05-22)

Pasak Vėrio, lyvių kalbos žodyno pamatą sudaro finougrų, Baltijos finų ir lyviški veldiniai. Vinklerio (Winkler) apskaičiavimais, jie sudaro beveik 63 % lyvių kalbos žodyno. Vinkleris tokias išvadas daro išanalizavęs 5 500 Kuršo lyvių tarmės leksinių vienetų, o, sakykime, į Lyvių-estų-latvių žodyną įtraukta apie 13 000 antraštinių lyviškų žodžių. Atsižvelgiant į palyginti nedidelę tirtos leksikos apimtį ir galimybes kalbą norminti bei gryninti, skolinių dalis gali būti mažesnė.

Finougrų kilmės žodžiai įvardija kūno dalis, gamtos reiškinius, paprasčiausius veiksmus, su medžiokle, žvejyba, statyba ir t. t. susijusias sąvokas (kai kurie šios epochos žodžiai pasiskolinti iš kitų kalbų): ēļ 'balsas', jālga 'koja', ver ~ vier 'kraujas', sidām 'širdis', kež 'ranka', pǟ 'galva', piņ 'šuo', pū 'medis', ikš 'vienas', īe 'naktis', ūrga 'srautas', kūolõ 'mirti', nūolõ 'laižyti', zäp 'tulžis', rebbi 'lapė' (iš indoiranėnų k., plg. av. raopi), īr 'pelė', kalā 'žuvis', kuodā 'namas' (klajojantis (neaiškios kilmės) žodis, žinomas įvairioms Eurazijos kalboms), kiv 'akmuo'.

Kuršo lyvių kalbos žodžių kilmė
Paveldėtieji žodžiai			62.9 %
Skoliniai			37.1 %

  Paveldėtieji (savos kilmės) žodžiai (62,9 %)

  Skoliniai (37,1 %)

Baltijos finams būdingi lyviški žodžiai: nuŗm 'laukas', jeng 'dvasia; siela', pallõ 'prašyti', sulli 'tarnas', kōzgõnd 'vestuvės'.

Lyvių kalbos žodžiai, neturimi kitose Baltijos finų kalbose, tačiau būdingi Volgos finams (mariams, mordviams): salāndõ 'vogti', sēmḑa 'pienas', umārz 'obuolys'. Be jau paminėtų Vėrio pavyzdžių, Vytsas pateikia dar ir žodį vālda 'baltas' (erzių valdo, mokšų valda – kitose Baltijos finų kalbose ir marių kalboje šis žodis yra su priebalsiais g/k, pavyzdžiui, estiškai valge), jis lyvių jei 'ledas' lygina su erzių ej ir supriešina su veru egi bei estų, vodų ir suomių jää. Vytso manymu, lyvių žodis kõps 'kiškis' yra giminingiausias komių kõc' ir udmurtų kec' (likusiose Baltijos finų kalbose vartojamas kitoks žodis – estų jänes, suomių jänis, Salacos lyvių kalboje taip pat turėtas toks kiškio pavadinimas – jens). De Zivers nuomone, šis kiškio vardas gali būti atsiradęs iš apibūdinimo, jei būtų lyginama su estų posakiu kepsu lööma 'šokinėti'.

Greta paveldėtosios (savos kilmės) žodyno, lyvių kalboje vartojama daug Baltijos finų kalboms bendrų senųjų skolinių bei tik lyvių kalbai būdingų naujai pasiskolintų žodžių – jie sudaro apie 37 % lyvių kalbos žodyno.

Senieji skoliniai

Senasis lyvių kalbos perimtojo žodyno sluoksnis priklauso bendriesiems Baltijos finų kalbų skoliniams, de Zivers juos skirsto į toliau pateikiamus laikotarpius.

Manoma, kad pirmieji finougrų ir indoeuropiečių ryšiai siekia maždaug 3000 m. pr. m. e., finougrai gerai pažinoję indoiranėnų kalbomis šnekėjusius skitus ir osetus, iš jų pasiskolinę žodžius mež 'medus', suodā 'karas' ir sōra 'ragas'. Tuo metu buvo pasiskolinti ir skaičių pavadinimai seis 'septyni', sadā 'šimtas'. De Zivers manymu, indoeuropiečių įtaka aiškintina skaitvardžių kōdõks 'aštuoni' (pažodžiui 'du išskaičiavus iš dešimt') ir īdõks 'devyni' ('vieną išskaičiavus iš dešimt') daryba.

Šios tyrėjos teigimu, pirmieji baltizmai ėmę plūsti maždaug pirmojo tūkstančio pr. m. e. viduryje, jiems priskirtini: mer ~ mier 'jūra (plg. marios)', tōvaz 'dangus (plg dievas)', jērnaz 'žirnis', pubā 'pupa', ǟrga 'jautis (plg. žirgas)', aņgõrz 'ungurys', vējõz 'vėžys', āmbaz 'dantis (plg. žambas, į-žambus)', kōra 'plunksnos; kailis; spalva (plg. gaurai)', lūdõ 'šluota', rattõd 'ratai', rieggõz 'važis; rogės', lajā 'liesas' ir kt. Tuo pat metu iš baltų gautas ir prieveiksmis vel 'dar (plg. vėl)' bei skaitvardis tūontõ 'tūkstantis'.

Paskutiniais amžiais prieš mūsų erą estų ir lyvių gyvenamosiose teritorijose prasidėjo glaudūs ryšiai su germanų, ypač – skandinavų tautomis. Šiam laikotarpiui priklauso skoliniai kūlda 'auksas', tinā 'švinas', rōda 'geležis', mȭka 'dešra', addõrz 'plūgas', naggõl 'vinis', nõggõl 'adata', kīela 'varpas; laikrodis', rānda 'pakrantė', kōp 'prekė', rō 'pinigai', līenõ 'skolinti', rikāz 'turtingas', varā 'valdžia; galia; jėga', rīdļõ 'ginčytis', lāmbaz 'avis', kanā 'višta', riggõz 'rugiai', kaggõrz 'avižos', kīņḑõl 'žvakė'.

Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje šalia lyvių ir estų protėvių apsigyveno slavai (prieš tai dažniausiai asimiliuodami baltus). Šiam skolinių sluoksniui priklauso tokie su religija susiję terminai: rišt 'krikštas', rištõ 'krikštyti', rištõdnim 'vardas' (t. y. 'krikšto vardas'), rōntõz 'knyga', päp 'skleidėjas; kunigas; pastorius', suņḑ 'bausmė', nädīļ 'savaitė', tõrg 'turgus', vǟrõd 'vartai', sōpkõz 'batas', rubīž 'riba; siena'.

Naujieji skoliniai

Naujaisiais laikais Kuršo šiaurėje gyvenusieji lyviai sausumoje nesiribojo su Estija, vis dėlto lyviai su estais kontaktavo; pavyzdžiui, pasak Vytso, „kiekvieną lyvių kaimą yra aplankę Saremos estai” (čia turima omenyje imigravimas arba vedybos). Be visų kitų, Vėris mini skolinius iš estų kalbos sõbrā 'draugas', sugli 'giminaitis', sīedõbkuodā 'valgykla', magdõbkuodā 'viešbutis', mōgõnd 'apskritis', rumāli 'kvailas', ārguz 'ištižimas; silpnabūdiškumas', āigakēra 'žurnalas'.

Iš suomių kalbos pasiskolinta keletas bendrinės kalbos žodžių: īt 'sąjunga; susivienijimas', iļīzskūol 'universitetas (aukštoji mokykla)', iļīm 'viršininkas'.

Daugiausia skolinių turima iš latvių kalbos. Suhonenas savo monografijoje Die jungen lettischen Lehnwörter im livischen sukatalogavo 2 534 skolinius iš latvių kalbos. Tarpininkaujant latvių kalbai, gauta daug skolinių iš vokiečių kalbos. Pažymėtina, kad, kildinant žodžius, šaltiniu laikoma paskutinė juos perdavusi kalba: pavyzdžiui, lyvių jungtukas un 'ir' yra laikomas latvišku skoliniu, o savo ruožtu latvių un 'ir' pirmiausia buvo pasiskolintas iš vokiečių žemaičių kalbos, nors kai kuriais atvejais Suhonenas mano skolinusis iš vokiečių kalbos tiesiogiai.

Suhonenas yra įregistravęs ir iš latvių kalbos pasiskolintų priešdėlinių veiksmažodžių; kai kurie pasiskolinti latviški veiksmažodžiai gali būti vartojami bendrinėje lyvių kalboje, o latviški veiksmažodžių priešdėliai niekada nelaikomi bendrinės kalbos dalimi. Suhoneno nurodytų dešimt pirmųjų dabartiniuose žodynuose randamų žodžių: akurāt 'kruopščiai; tiksliai (latv. akurāti)', algtõ 'laikyti samdinį (latv. algot)', amāt 'amatas; einamosios pareigos (latv. amats)', amātnikā 'amatininkas (latv. amatnieks)', āndõļmaņ 'biznierius; verteiva (latv. andelmanis)', āņdig 'dosnus' (iš lyvių andõ 'duoti' su latviškos kilmės darybos priesaga -ig (= latv. -īg, liet. -ing)', appõkōrt [~ advokāt] 'advokatas' (anot Suhoneno, Dundagos latvių tarmėje sakyta apkārts), apostõl 'apaštalas (latv. apustulis)', aprink 'apskritis (latv. apriņķis)', aptēk 'vaistinė (latv. aptieka)'.

Purizmas

Lyvių–estų–latvių žodyne imtasi šiokio tokio kalbos norminimo ir prie antraštinių žodžių ženklu 'daugiau negu' (>) nurodomas teiktinesnis variantas. Kai vietoj latviško skolinio įmanoma vartoti veldinį (savąjį žodį), jis žymimas kaip tinkamesnis, pavyzdžiui, dīezgõn 'gana; pakankamai' > kil. Šios rekomendacijos taikomos ne tik latviškiems skoliniams: pavyzdžiui, vietoj kelintinio skaitvardžio 'trečias' formos kuolmi patariama vartoti kuolmõz – pasak Vėrio, -õz yra rytų lyvių tarmės kelintinių skaitvardžių darybos priesaga, o -i – vakarų lyvių, tačiau bendrinė lyvių kalba grindžiama rytų tarme.

K. Mozlis kultūros darbuotojo Pėterio Dambergo kalbą yra apibūdinęs kaip „pastebimai puristišką” ir atkreipęs dėmesį, kad jo kalba „palyginti laisva nuo latviškų skolinių, pavyzdžiui, kitų lyviškai kalbančiųjų dažnai vartojamų veiksmažodžio priešdėlių jo pateiktuose pavyzdžiuose iš viso nėra“.

Šiais atžvilgiais išsiskiria estų ir prancūzų kalbininkės de Zivers nuomonė: ji kritiškai vertina pastangas atsisakyti latviškų veiksmažodžių priešdėlių, be to, anot jos, jungtukas ja 'ir' yra ne greta latviško skolinio un 'ir' vartotas savasis žodis, o gana sąmoningai įsivestasis iš estų kalbos, siekiant pakeisti un – galimybes tokia dingstimi naujai diegtis žodžius ji vadina „diskutuotinomis“, jos manymu, „ne mažiau geras požiūris, kad latvių kalbos įtaka, jeigu ji gerai pritaikyta lyvių kalbos sistemai, yra būtent tai, kas šiai kalbai suteikia originalumo”. Anot jos, latviški priešdėliai leidžia perteikti „daugybę galimų atspalvių” (les préfixes lettons du verbe: une foule de nuances disponibles). De Zivers yra sudarytų su latviškais priešdėliais lyvių kalbos veiksmažodžių sąrašo Die lettischen Präfixe des livischen Verbs autorė.

Įtaka latvių kalbai

Latvių–lyvių pokalbių žodynas (1991 m.)

Manoma, kad latvių kalbos kirtis tapo fiksuotas (pastovus) dėl Baltijos finų kalbų įtakos – visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo; dėl atitraukto kirčio galūnėse trumpieji balsiai iškrito, o ilgieji – sutrumpėjo, be to, atsirado savotiška regresyvinė balsių harmonija (nuo tolesnio skiemens garsų priklauso balsių <e>, <ē> siaurumas arba platumas); atsižvelgiant į balsių aplinką, ilgėja priebalsiai – šis reiškinys neretai vadinamas pėdos izochronija.

Esama labai įvairių nuomonių apie verstines žodžių reikšmes: pasak J. Endzelyno (J. Endzelīns), latv. zāles 'žolės; vaistai', lyvių āina, estų rohi 'augalai; vaistai' reikšmių panašumas nėra susijęs, tačiau naujas žodžių reikšmes latv. dzīt 'varyti; ginti' → 'skusti' (lyvių abbiņi ajjõ, estų habet ajama 'skusti' („varyti” barzdą) jis vertina kaip Baltijos finų įtaką. O Karulis šios gretybės su lyvių kalba nemini, bet jis pastebi reikšmės poslinkius latv. sist 'mušti; trenkti' → 'kirsti' → 'pjauti' → 'skusti'. Endzelyno manymu, dėl lyvių kalbos galėjo atsirasti reikšmė latv. labs 'labas; geras' → labais 'dešinys' (pvz., latv. labā roka 'dešinė ranka', t. y. '„geroji” ranka') – plg. lyvių jõvā kež, estų hea käsi 'dešinė („geroji”) ranka'. Karulis šios paralelės nenurodo, tokią žodžio reikšmę jis labiau linkęs gretinti su rusų kalbos правый (pravyj) 'dešinys; teisingas; nekaltas', vokiečių recht/Recht 'dešinys; tikras; teisingas; teisė', anglų right 'dešinys; teisingas; teisė'.

Teigiama, kad posakiai latv. rokā dabūt 'gauti' („rankon gauti“), latv. likt cepuri galvā 'už(si)dėti kepurę' („dėti („likti“) kepurę galvon“) ir kiti yra versti iš Baltijos finų kalbų (lyvių käddõ sōdõ; kibārt pǟzõ pānda, estų kätte saama; kübarat pähe panema). Rudzytė (Rudzīte) neaptaria to, kad abi minėtosios Baltijos finų kalbos vartoja būtent iliatyvą. Dabartinėje lyvių kalboje produktyvūs tik vidaus vietininkai, tačiau estų kalboje tebevartojami ir pašalio, kuriais būtų galima perteikti reikšmę 'dėti kepurę ant galvos' (išorinio paviršiaus), vis dėlto estų kalboje pasitelkiamas posakis, kurį pažodžiui būtų galima versti kaip 'dėti kepurę galvon', o šį nusikopijavo latviai.

Latvių kalboje, kaip ir kitose baltų ar slavų kalbose, priešdėliais dažnai reiškiamas įvykio veikslas (veiksmas jau baigęsis); jeigu veiksmažodis ir taip žymi įvykusį veiksmą, priešdėlio galima atsisakyti, siekiant suteikti eigos veikslo (tebetrunkančio veiksmo) atspalvį, bet tokie veiksmažodžiai neretai turi ir vietos reikšmę, o tokiais atvejais latvių kalboje priešdėliai keičiami prieveiksmiais, kuriuos Endzelynas vadino „pakaitais”. Jie perteikia ir eigos veikslo, ir vietos (padėties erdvėje) reikšmes, pavyzdžiui: latv. aizsiet 'užrišti' : siet ciet 'rišti' (rišti „kietai”), latv. piesiet 'pririšti' : siet klāt 'rišti' (rišti „šalia”) – latv. es piesēju 'aš pririšau' (įvykio veikslas), es sēju klāt 'aš rišau' (rišau „šalia”; eigos veikslas, bet kartu nurodoma padėtis erdvėje, vieta). Manoma, kad tokia vartosena atsirado dėl Baltijos finų kalbų įtakos. Rudzytė nenagrinėja, ar dėl šių priežasčių latvių kalboje, kitaip negu lietuvių, reguliariai nevartojami dažniniai / kartotiniai veiksmažodžiai (pvz., kaip liet. rašiau – rašydavau, rašinėjau; klausiau – klausdavau, klausinėjau; keičiau – keisdavau, kaitaliojau ir t. t.) Dar būtų galima palyginti su rusų kalba, kur kartotinis veiksmažodis dažniausiai žymimas priesaga -ыв (-yv) ir kartojamas veiksmas rodo eigos veikslą (nebaigtą veiksmą), o paliktas priešdėlis nusako vietą (padėtį erdvėje): rus. привязать (priviazat') 'pririšti' : привязывать (priviazyvat') 'rišinėti (prie…)'.

Rudzytė neapžvelgia šių prieveiksmių darybos panašumų: vizā 'kietas, neminkštas' – vizāl; vizās; vizzõ 'kietai; tvirtai; nelaisvai' (plg. latv. ciet 't. p.'), vālda 'valia; galia', eņtšvālda 'savivalė' – vāldiņ; vāldiž 'laisvai; netvirtai' (plg. latv. vaļā 't. p') ir kt.

Baltijos finų kalbų įtaka aiškinama tai, kad latvių kalboje nuosavybės, priklausymo, privalėjimo ar turėjimo reikšme nevartojamas veiksmažodis turėti. Lietuvių pasakymą aš turiu knygą latvių kalboje atitinka man ir grāmata 'man yra knyga' – tai visiškai sutampa su lyvių minnõn um rōntõz arba estų mul on raamat.

Estų baltistas ir slavistas P. Aruma pastebi latvių ir estų atpasakojamosios nuosakos panašumus ir pažymi, kad estų ir lyvių kalbos tarp Baltijos finų kalbų yra vienintelės, turinčios atpasakojamąją nuosaką. Arumos teigimu, čia panašumas dar ir tas, kad latvių atpasakojamosios nuosakos darybos priesagos -ot (sk. -uot) ir -šot (sk. -šuot) yra sustabarėję vienaskaitos galininkai (matyt, turimi omenyje anksčiau čia turėti dalyviai, atitinkantys dabartinės lietuvių kalbos veikiamuosius dalyvius su -ąs, -antis ir -siąs, -siantis), o estų atpasakojamosios nuosakos priesaga -vat – tai sustabarėjęs partityvas: latv. viņš nākot / nākšot 'jis ateinąs / ateisiąs', est. ta tulevat, 'jis atėjęs', ta olevat tulnud 'jis buvęs atėjęs'. Rudzytės manymu, lyvių kalboje dalyvius išstūmė veiksmo atlikėją reiškiantys daiktavardžiai, pvz., lyv. ta tuļļi(ji), kur lyv. tuļļi(ji) – 'ėjėjas', o est. tulev – 'einąs'. Pasak jos, būtini papildomi tyrimai, nes vadinamosiose giliausiose latvių tamniekų tarmėse (pavyzdžiui, apie Dundagą) atpasakojamosios nuosakos nėra, o tamniekų tarmės išaugusios ant lyvių kalbos substrato.

Aruma daro prielaidą, kad veiksmo atlikėjus reiškiančių daiktavardžių kaip pažyminių vartojimas latvių kalboje bus atsiradęs dėl Baltijos finų įtakos: latv. dējēja pīle 'dėsli antis' („dėjėja antis”), est. muneja part 't. p.', lyvių jūoji vāški 'daug geriantis veršis' („gėrėjas veršis”) – latv. dzērājs teļš 't. p.'

Įtraukiant ir lyviškus, ir kitų Baltijos finų kalbų žodžius, kartu su tik tarmėse vartojamais žodžiais latvių kalboje, anot Rudzytės, yra iki 500 finiškų skolinių.

Kalbos pavyzdys su garso įrašu

Trumpas filmuoto pokalbio su Grizelda Kristinia (Grizelda Kristiņa) fragmentas, perrašytas tarptautine fonetine abėcėle ir verstas į lietuvių kalbą.

• Minā um sindõn Lețmōl, Dundags pagastõs, Zūonkõ kōrands. Min izā vȯļ Pētõr un jemā vȯļ Līž un min vȯļ ikš veļ – Jōņ. Un mēg jelīzmõ Zūonkõ kōrands – amād sugūd. Sǟl vȯļ min izā un veļ, un sõzār, un vel munt sugūd un minnõn…
• /minɑː um sindən lecmoːl dundɑks pɑgɑstəs zuːoŋkə koːrɑnts min izɑː vɤʎ peːtər un jemɑː vɤʎ liːʒ un min vɤʎ ikʃ veʎ joːɲ un meːg jeliːzmə zuːoŋkə koːrɑnts ɑmɑːd suguːd sæːl vɤʎ min izɑː un veʎ un sɯzɑːr un vel munt suguːd un minːən/
• Aš gimiau Latvijoje, Dundagos valsčiuje, Žuonakų sodyboje. Mano tėvas buvo Pėteris ir motina buvo Lyžė ir aš turėjau vieną brolį – Jonį. Ir mes gyvenome Žuonakų sodyboje – visi giminaičiai. Ten buvo mano tėvas ir brolis, ir sesuo, ir dar kiti giminaičiai ir man…

KLAUSYTI (išoriniai šaltiniai): 1. YouTube portale  – redaguotas variantas (tik garso įrašas), nuorašas atitinka nuo 0:38 iki 1:28. 2. Visas filmuotas pokalbis  – nuo 0:55 iki 1:44.

Dažnai vartojami žodžiai ir posakiai

Sveikinimas, mandagumo žodžiai	Pažintis	Šeimos ir giminės nariai	Proginiai posakiai	Valgis, gėrimai
Sveiki (-as)! – Tēriņtš! Labas rytas! – Jõvā ūomõg! Laba diena! – Jõvā pǟva! Labas vakaras! – Jõvā ȭdõg! Labanakt! – Jõvvõ īedõ! Iki pasimatymo! – Nēmiz pǟl! Gero apetito! – Jõvvõ sīemnaigõ! Ačiū! – Tienū! Prašom! – Pōlaks! Atsiprašau! – Āndagid andõks! Taip – Nǟ Ne – Äp	Ar jūs kalbate – Või tēg rõkāndõt: lyviškai – līvõ kīelkõks, lietuviškai – leiš kīelkõks, angliškai – engliš kīelkõks? Kuo jūs vardu? – Kui tēḑi nutāb? Mano vardas (ir pavardė) yra … – Min nim (ja līekõnim) um … Kur jūs gyvenate? – Kus tēg jelāt? Aš gyvenu Lietuvoje. – Minā jelāb Leišmōl. Kaip tau (jums) sekasi? – Kui sinnõn (täddõn) lǟb? a. Ačiū, man sekasi gerai. – Tienū, minnõn lǟb jõvīst. b. Galėtų būti ir geriau. – Võiks lǟdõ paŗīmstiz. Dėkoju už – Tienūb iļ: pagalbą – ab, patarimą – nõv, dovaną – āndõks, malonų priėmimą – lõpsnā vastõvõtāmiz. Aš tave myliu. – Ma ārmaztõb sīnda.	tėvas – izā motina – jemā brolis – veļ sesuo – sõzār dėdė – sūrveļki teta – sūrsušā senelis – vanātōţi močiutė – vanāǟma vyras – mīez žmona – nai vaikas – läpš sūnus – pūoga duktė – tidār vaikaitis (-ė) – lapsläpš žentas – tidārmīez marti – mīņa anyta – mīejemā šešuras – mīeizā uošvė – naizjemā uošvis – naizizā svainis – sõzārmīez brolienė – veļīnai giminaitis (-ė) – sugli (draugas (-ė) – sõbrā)	Sveikinu tave (jus)! – Minā tēriņtõb sīnda (tēḑi)! Linkiu daug laimės! – Minā tārmõb pǟgiņ vȯnnõ! Nuoširdžiai sveikinu su – Tēriņtõb sidāmõst: gimimo diena – sindizpǟvaks, vardo diena – nimpǟvaks, vestuvių diena – kōzgõndpǟvaks, Naujaisiais metais – Ūd āigastõks! Laimingų Naujųjų metų! – Vȯndzizt Ūdtõ āigastõ! Džiaugsmingų – Rīemliži: Kalėdų – Taļšpivḑi, Velykų – Lejāvõtāmidi! Linkime geros sveikatos! – Mēg tarmõm jõvvõ tīeratõ! Į sveikatą! – Tīeratõks! (tostas) Užjaučiu tave (jus). – Minā tūndõb sinnõn (täddõn) īņõz.	duona – lēba ragaišis – kak tortas – tort pienas – sēmḑa sviestas – vȭidag sūris – sȭira varškė – kuppõnsēmḑa grietinė – iļdžēmḑa kiaušinis – munā vaisius – pūvīļa daržovė − tarāvīļa uoga − mōŗa mėsa – vȯzā dešra – mȭka kepsnys – tsepīt jautiena – jelājvȯzā kiauliena – sigāvȯzā vištiena – kanāvȯzā žuvis – kalā košė – sandrok sriuba – zup vanduo – vež arbata – tē kava – kaffe sultys – līem alus – vȯl vynas – vīnõ

Pastabos

Nuorodos

• Dokumentinis filmas lyvių kalba Profesoriaus Vytso lyviai (žr. T. Vytsas). Titruojama estiškai.
• Viitso, Tiit-Rein & Ernštreits, Valts (2012-2013), Līvõkīel-ēstikīel-lețkīel sõnārōntõz (LEL) (Lyvių-estų-latvių žodynas), Tartu / Rīga, ISBN 9789984815763 (Norint ieškoti latvių kalba (latviešu atbilsmes, LV), latvišką žodį galima rasti Lietuvių-latvių žodyne letonika.lv)
• „Latvių-lyvių-latvių (estų, suomių) žodynas“. Oahpa. University of Tromsø. (Kaip informuojama projekte, žodynas grįstas ta pačia medžiaga, kaip ir LEL, tačiau jame esama į LEL neįtrauktų antraštinių žodžių, čia vartojama įprastinė keletu ženklų papildyta rašyba.)
• „Lyvių kalbos įrankai (linksnių generatorius ir kt.)“. Sámi giellatekno. University of Tromsø. (Jeigu žodžio šaknis kaitant kinta, sugeneruoti linksniai gali būti klaidingi.)
• „Eesti etümoloogiasõnaraamat“ [Etimologinis estų kalbos žodynas]. Eesti Keele Instituut. (Etimologiniame žodyne lyviški žodžiai aptariami prie estiškų antraštinių žodžių, jeigu jų kilmė ta pati.)
• Sjögren, Andreas Johan & Wiedemann, Ferdinand Johann (1861), Livisch-deutsches und deutsch-livisches Wörterbuch (Lyvių-vokiečių-lyvių žodynas);, Eggers  (Estų kalbos instituto sukurta tiriamoji versija, vartojama pirminė Šiogreno rašyba.)
• Lyviškoji Vikipedija (bandomoji, dar nepatvirtinta versija)
• Lyvių kultūros ir kalbos portalas Livones.net
• Kalbos pradmenys Facebook’o grupėje Līvõ kēļ („Lyvių kalba”)
• Lyvių grupė Tai Tai: Daina apie duonos dalinimą (lyviškai)
• liv Duomenys apie kodu „liv“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com

Literatūra

• Vītso, Tīts Reins (2013), Blumberga, Renāte; Mäkeläinen, Tapio & Pajusalu, Karl, eds., "Lībiešu valodas pamatiezīmes", Lībieši: vēsture, valoda un kultūra (Rīga: Līvõ Kultūr sidām): 267.—286. lpp, ISBN 978-9984-49-730-3 
• Vītso, Tīts Reins (1994), Boiko, Kersti, ed., "Lībiešu valoda pārējo Baltijas jūras somu valodu vidū", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 258.—266. lpp, ISBN 5-7966-0807-X 
• Vēri, Eduards (1994), Boiko, Kersti, ed., "Īss lībiešu valodas apraksts", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 267.—288. lpp, ISBN 5-7966-0807-X 
• Moseley, Christopher (2002), Livonian, Muenchen: LINCOM EUROPA, ISBN 3895861588 
• Ernštreits, Valts (2007), "Livonian orthography", Linguistica Uralica: 11.—22. lpp 
• Ernštreits, Valts & Kļava, Gunta (2014), "Grammatical changes caused by contact between Livonian and Latvian", Eesti ja soome-ugri keeleteaduse ajakiri: 77.—90. lpp 
• Suhonen, Seppo (1973), Die jungen lettischen Lehnwörter im livischen, Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura, ISBN 951-9019-06-5 
• Rudzīte, Marta (1994), Boiko, Kersti, ed., "Latviešu un lībiešu valodas savstarpējā ietekme", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 288.—319. lpp, ISBN 5-7966-0807-X 
• de Sivers, Fanny (2001), Parlons live: une langue de la Baltique, L'Harmattan, ISBN 978-2747513371 
• Karulis, Konstantīns (2001), Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga: Avots, ISBN 9984-700-12-7 
• Vēri, Eduards (1994), Boiko, Kersti, ed., "Par lībiešiem un lībiešu valodu (Tenu Karmas tulkojums latviešu valodā ar viņa piezīmēm un labojumiem)", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 227.—248. lpp, ISBN 5-7966-0807-X 
• Hirša, Dzintra (1994), Boiko, Kersti, ed., "Lībieši un lībiešu izcelsmes vietvārdi Latvijā", Lībieši: rakstu krājums (Rīga: Zinātne): 201.—215. lpp, ISBN 5-7966-0807-X 
• Grīntāls, Riho (2013), Blumberga, Renāte; Mäkeläinen, Tapio & Pajusalu, Karl, eds., "Lībiešu valoda jauno laiku pirmajos gadsimtos", Lībieši: vēsture, valoda un kultūra (Rīga: Līvõ Kultūr sidām): 255.—265. lpp, ISBN 978-9984-49-730-3 
• Vinklers, Eberhards (2013), Blumberga, Renāte; Mäkeläinen, Tapio & Pajusalu, Karl, eds., "Par aizguvumu slāņiem lībiešu valodā", Lībieši: vēsture, valoda un kultūra (Rīga: Līvõ Kultūr sidām): 303.—312. lpp, ISBN 978-9984-49-730-3 

  Internetinė straipsnio versija anglų kalba:
  Winkler, Eberhard (2014), "Loanword strata in Livonian", Eesti ja soome-ugri keeleteaduse ajakiri, doi:10.12697/jeful.2014.5.1.11, ISSN 2228-1339 

Šaltiniai ir literatūros išnašos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Straipsnis „Lyvių kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.