Andrew Carnegie

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Endriu Karnegis angl. Andrew Carnegie
Gimė	1835 m. lapkričio 25 d. Dunfermlinas, Škotija
Mirė	1919 m. lapkričio 11 d. (83 metai) Lenoksas, angl. Lenox, JAV, Masačiusetsas
Veikla	verslininkas, pramonininkas, plieno magnatas, filantropas
Vikiteka	Andrew Carnegie
Parašas

Endriu Karnegis (angl. Andrew Carnegie 1835 m. lapkričio 25 d. Dunfermline, Škotijoje – 1919 m. lapkričio 11 d. Lenokse, angl. Lenox, JAV, Masačiusetso valstija) – JAV verslininkas, pramonininkas, plieno magnatas, filantropas.

Buvo vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

Biografija

Karnegis gimė 1835 m. lapkričio 25 d. Dunfermline (Škotijoje), audėjo šeimoje. Į mokyklą pradėjo eiti sulaukęs 8 m. Industrializacijos metais (XIX a. pab.) audimo staklės buvo pakeistos mašinomis, todėl sumažėjusios šeimos pajamos vertė emigruoti. Tai skatino ir 1840 m. į Pensilvaniją išvykusios Karnegio mamos seserys. 1848 m. gegužės 17 d. Karnegio šeima iš Glasgow burlaiviu pasiekė Niujorką, tada Allegheny bei Pitsburgą (Pensilvanija), kur šeima ir apsistojo.

Būdamas 12 metų, Karnegis dirbo ritininku (ritė) medvilnės verpykloje (uždarbis – 1,20 dolerio per savaitę). Po 12 val. trunkančios darbo dienos jis dar mokėsi vakarinėje mokykloje. Būdamas 14 m. pradėjo dirbti Pitsburgo telegrafo stotyje, kur jį pastebėjo Pensilvanijos Railroad Vakarų Divizijos vadovas Tomas A. Skotas ir paskyrė savo sekretoriumi. Endriu Karnegis kopė karjeros laiptais ir ėmė vadovauti Pitsburgo regiono geležinkeliams. Skotui recesijos karo metu tapus karo viceminstru, Karnegis kartu su juo vyko į Washington, D.C. ir dirbo jo dešiniąja ranka (organizavo karinę telegrafo ryšių sistemą).

Karnegio gyvas protas rasdavo veiklos nišas ten, kur niekas kitas jų nepastebėdavo. Jis nuolat gilindavosi į jo dėmesį patraukusius reiškinius, domėjosi įvairiomis sritimis. Dėl šių savybių Endriu pastebėjo (tuo metu geležinkelio įmonės vadovas) Tomas Skotas ir pasikvietė septyniolikmetį į savo įmonės biurą.

Karnegis dirbo asmeniniu Skoto telegrafistu bei pasiuntinuku, jį nuolat pasiimdavo į tarnybines kelionės ir pažindino su visais geležinkelio verslo etapais. Skotas apie Karnegį sakydavo “mano berniukas Endi”.

Karnegio iniciatyvumas netruko pasireikšti. Kartą išvykus Skotui, Endriu gavo telegramą apie nedidelio prekinio ešalono avariją – du vagonai buvo užblokavę geležinkelį ir judėjimas buvo sustojęs. Karnegis T. Skoto vardu nusiuntė telegramą: “Sudeginkite vagonus ir atlaisvinkite kelią”. Už tokį nurodymą buvo galima tikėtis atleidimo iš darbo, tačiau Skotas vėliau aprobavo tokį Karnegio poelgį (daug nepasieks tas, kas daro tik tai, kas jam nurodoma). Jau po kelių mėnesių tai tapo visuotine praktika, kuomet nuo bėgių nuriedėję vagonai buvo deginami: tokia priemonė pagreitino kamščių geležinkelių transporte pašalinimą bei sumažindavo bendrą praradimų vertę.

Karnegis mirė 1919 m. lapkričio 11 d. Lenokse, JAV. Palaidotas Taritauno Sleepy Hollow kapinėse.

Investicinė veikla

Pirmąsias nuolatines ir gana dideles pajamas Karnegis gavo iš investicijų. T. Skotas pasiūlė jam sukaupus 200 dolerių juos investuoti į labai pelningą verslą. Reikiamus pinigus Karnegis gavo iš motinos, kuri juos gavo iš vietinio bankininko paskolą, užstačiusi namą.

Po dvejų metų įdėjimai Karnegiui kasmet atnešdavo 5 000 dol. pelno. Šis investicija T. Skoto dėka esmingai pakeitė E. Karnegio gyvenimo kelią: Endriu suprato, kad pinigai daro pinigus. Geležinkelių direktorius Skotas kartu investuodavo pinigus, pavyzdžiui, į firmą, kuri užsiėmė vagonų gamyba.

Po to, kai abu užėmė vadovaujančias pareigas Pensilvanijos geležinkeliuose, jie pirkdavo vagonus būtent iš šios firmos. Kad viskas atrodytų nepriekaištingai, Karnegis Skoto investicinį indėlį įformindavo savo vardu, o šis – žmonos vardu. Greitai Endriu atlyginimas (2 500 dol. per metus) ėmė sudaryti tik 5 % procentų jo pajamų.

Tikėtina, kad abu verslininkai sudarinėjo finansines operacijas (pasinaudodavo inside informacija), nors tuo metu pagal galiojančius įstatymus visa tai buvo visiškai legalu. Dabartiniu požiūriu – tai buvo interesų konflikto situacija, kadangi tas pats asmuo tuo pat metu buvo ir įmonės tarnautojas bei valdytojas kompanijos, iš kurios įmonė pirkdavo medžiagas (buvo eliminuojama laisva gaminių tiekėjų konkurencija).

Plieno pramonė

E. Karnegis, portretas

Pasibaigus karui, Karnegis tapo A. Scotto įpėdiniu ir vadovavo geležinkelio kompanijoje (Western Division, Pennsylvania Railroad). 1865 m. jis paliko įmonę, norėdamas steigti savo verslą.

Karnegis toliau sėkmingai investavo pinigus į daugelį geležinkelio stočių ir geležinkelio dirbtuvių įmonių. Pati didžiausia investicija – 20 % Keystone Bridge akcijų. Reguliariai lankydamasis Anglijoje, jis pastebėjo spartų metalurgijos pramonės vystymąsi.

Karnegį sužavėjo Henry Bessemer – jo geležies pavertimas plienu. Jam tapo aišku, kad plienas pakeis sunkiosios produkcijos sudėtines dalis, todėl 1870 m. įrengė primąją aukštakrosnę pagal Besemerio idėjas. 1873 m. pastatė primąją plieno gamyklą, kurią pavadino buvusio darbdavio (Pennsylvania Railroad kompanijoje) J. Edgaras Tompsonas (J. Edgar Thompson) vardu. Tai buvo puiki investicija, kadangi jau vos tik pastačius gamyklą, minėta kompanija pateikė didelį užsakymą.

Įmonės valdyme dalyvavo daug partnerių, tačiau Karnegis stengėsi visada išlaikyti balsų daugumą. 1881 m. jo firma susijungė su Henry Clay Frick įmone. Prieš tai Carnegie buvo vienas geriausių šio kokso gamintojo klientų, susijungdamas veiklą, jis sėkmingai integravo abi įmones (vertikalusis susijungimas).

1889 m. Karnegis pasitraukė iš įmonės valdymo. Jį jis perdavė savo verslo partneriui Henry Clay Frick. Tuo metu įmonė turėjo daug aukštakrosnių Pitsburgo regione. Frikas 1892 m. visas verslo dalis apjungė į Carnegie Steel Company įmonę. Tai buvo didžiausias plieno koncernas pasaulyje.

Neramumai kompanijoje

Siekiant mažinti sąnaudas, taupyta eksploatuojant darbuotojus, kurie dirbo po 12 valandų per parą, visas 7 savaitės dienas – ir vienintelė išeiginė diena metuose tebuvo JAV Nepriklausomybės diena. Filosofas Spenseris, sužinojęs apie darbininkų darbo sąlygas Karnegio gamyklose, viešai pareiškė: Pusmetis darbo Karnegio gamykloje tolygu savižudybei.

Homstedo gamykloje pasipylė streikai, kuriems vadovavo Amalgamated Iron and Steel Workers Union profsąjungos. Karnegis tuo metu buvo Škotijoje. Frikas pasamdė 300 streiklaužių, taip pat seklių tarnybas, kurios turėjo infiltruoti savo agentus į profsąjungas. Ginkluoto konflikto metu žuvo 10 žmonių (7 darbininkai ir 3 agentai), 60 buvo sužeista.

Homstede buvo įvesta nepaprastoji padėtis, neramumaų malšinimui atvyko nacionalinės gvardijos daliniai. Karnegis buvo nepatenkintas Friko veiksmais, tačiau viešai kritikuoti vengė. Tolesni partnerių konfliktai privertė Karnegį 1899 m. už 15 mln. dolerių išpirkti Friko turimas akcijas. 1901 m., išėjęs į pensiją, Karnegis savo kompaniją pardavė už 250 mln. dolerių.

Sėkmės filosofija

Interviu metu Karnegis sutiko jauną žurnalistą Napoleoną Hilą, kuriam nusprendė perduoti savo sukauptą patirtį, taip pat pavedė apklausti turtingiausius JAV žmones ir, remiantis gautomis žiniomis, išvesti sėkmės formulę ir parengti straipsnių seriją. Taip jis paskatino bestselerio „Galvok ir būk turtingas!“ atsiradimą.

Filantropija

E. Karnegis JAV įsteigė apie 1600 bibliotekų

E. Karnegis turtų kaupimo nelaikė savo gyvenimo tikslu. Sėkmė buvo pagrindinis jo gyvenimo siekis. Jis norėjo pirmauti bet kurioje veikloje, kurios jis imdavosi. Jaunystėje jis buvo sąžiningas iki skrupulumo ir šventai laikėsi visuomenėje priimtų normų.

Sulaukus 33 metų, Karnegį užklupo vidurio amžiaus krizė. Jis rašė, kad ligšiolinė veikla gali jį visiškai sugadinti, ir taip, kad visiškas atsistatymas bus jau neįmanomas. Karnegis pasižadėjo sau atiduoti verslui dar porą metų ir po to išeiti į pensiją bei savo veiklą pašvęsti labdarai.

Karnegis iš dalies buvo nenuoseklus, iš dalies nepastovaus tipo (kalbant apie dvasingumą): jis nuolat plėšėsi tarp dviejų polėkių – religingumo, altruizmo, būdingo jo tėvui ir mažajam broliui, ir iš kitos pusės – visiško materializmo, nesvetimo jo motinai.

1889 m. išleistoje knygoje „Turto evangelija“ („The Gospel of Wealth“ Archyvuota kopija 2006-07-17 iš Wayback Machine projekto.) Karnegis rašė: Žmogus, kuris miršta turtingas, miršta gėdoje. Vadovaudamasis šiuo leitmotyvu, Karnegis įkūrė daugybę fondų JAV ir Europoje, rėmė įvairiausias sritis. Iš viso tam buvo išleista apie 350 mln. dolerių.

Laikraštyje The North American Review [1] 1889 m. buvo publikuotas straipsnis, kuriame buvo pagrįsta Karnegio filantropinės veiklos filosofija. Karnegis norėjo remti tik tuos, kurie patys sau gali padėti – stropius ir ambicingus žmones,- Pagalba – vardan savipagalbos.

Fondai žūstančius gelbėjusių asmenų artimiesiems remti

E. Karnegį 1904 m. sužavėjo nesavanaudiškas dviejų vyrų, rizikavusių savo gyvybe, poelgis, kai sprogus minai, jie išgelbėjo daug sužeistųjų, tačiau kartu su kitais 179 žmonėmis žuvo. Karnegis vienuolikoje šalių įkūrė fondus (Carnegie Hero Trust Funds), skatinusius nesavanaudiškus poelgius ir teikusius finansinę paramą žuvusių didvyrių artimiesiems. Pirmasis toks fondas buvo įsteigtas 1904 m. JAV (Carnegie Hero Fund Commission).

1908 m. D. Britanijoje CHTF, Prancūzijoje, VFR (1910), Belgijoje (1911), Danijoje (1911), Italijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje (1911), Švedijoje (1911) bei Šveicarijoje Archyvuota kopija 2006-05-08 iš Wayback Machine projekto..

Tarptautinės taikos fondas (TTF)

1910 m. Karnegis perdavė 10 mln dolerių Taikos fondui „Carnegie Endowment for International Peace“ įkalbėtas filosofo ir taikos puoselėtojo Nicholas Murray Butler. Am 25. November 1910 11 25 per jo 75-ąjį gimtadienį buvo oficialiai paskelbta apie fondo įsteigimą. Pirmasis prezidentas – gynybos ministras Elihu Root, kuriam 1912 m. paskirta Nobelio premija (Taikos). TTF finansavo taikos idėjų propagavimą ir įvairius susijusius projektus.

Bibliotekos

Karnegio vardo biblioteka Brentforde, Anglija

Karnegis siekė, kad kiekvienas žmogus galėtų naudotis bibliotekomis ir gauti gerą išsilavinimą. Carnegie Corporation bei pats Karnegis 1889–1923 parėmė 1681 viešosios bibliotekos steigimą. Iš viso paaukota apie 56 mln $, paremta 2.509 bibliotekos.

Mokslas

Karnegis norėjo Pitsburgo darbininkų vaikams įsteigti prestižinę technikos mokyklą. Karnegio technologijų institutas (apsijungęs su Melono institutu dabar Carnegie Mellon University) buvo įkurtas 1900 m. Įstatinis jo kapitalas buvo 10 mln. dolerių.

Kultūra

Carnegie Hall

1887 m. pavasarį Niujorko simfoninės muzikos draugijos (Symphony Society of New York) bei Oratorio Society of New York vadovas, 25-metis Valteris Damrošas, sutiko Karnegį laive kelionės iš Niujorko į Londoną metu. Karnegis tuo metu vyko su savo žmona Louise Whitfield į povestuvinę kelionę – į Škotiją. Susidraugavę Damrošas ir Karnegis nupiešė Karnegio rūmų Carnegie Hall viziją, kuri 1890 m. buvo pradėta įgyvendinti. Karnegis finansavo Koncertų rūmų statybas ir dengė veiklos nuostolius. Carnegie Hall šiuo metu yra viena iš pasaulinio garso muzikos scenų.

Karnegio korporacija Niujorke

E. Karnegis 1911 m. įsteigė viešąjį savo vardo fondą „Carnegie Corporation of New York“, kurio kapitalas buvo 125 mln. dolerių. Iki 1919 m. pats jam ir vadovavo. Fondas veikia iki šiol. Nuo įkūrimo buvo išleista apie 1,35 mlrd. dolerių.

Apie 1922 metus Carnegie Endovement fondas iškėlė uždavinį mokslininkams, kad šie nurodytų būdus, kaip galima lengviausiai pakeisti iš esmės visuomenę, jos mąstymą, savivertę, požiūrį į tautą, valstybę. Nustatyta, jog lengviausia tai pasiekti galima šiais būdais: sukeliant karą ir pakeičiant (tautos, valstybės) istoriją.

Nuorodos

Vikicitatos

• Andrew Carnegie knygos (angl.)
• Audioįrašas su Karnegio balsu